Teatras

Tarp Sofijos ir Anos

Kuo baigėsi Mindaugo Karbauskio „Rusiškas romanas“

Sausio pabaigoje Maskvos Vladimiro Majakovskio teatre įvyko premjera: Mindaugas Karbauskis pastatė Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Rusiškas romanas“ („Русский роман“). Vieną pirmųjų atsiliepimų apie spektaklį – sausio 27 d. „Novaja gazeta“ pasirodžiusią Marinos Tokarevos recenziją – spausdiname nežymiai sutrumpintą.

 

Visas mūsų gyvenimas – stotyje: garvežių dūmuose, su lagaminais, palydų arba išvykimo karštlige. Veiksmo vieta – „visur ir niekur“. Čia Vronskis sutiko Aną. Čia Karenina puolė po traukiniu. Astapovo stotyje mirė Tolstojus. Stotis – metafora: visi važiuoja, juda, vyksta, bet atvažiuoti nesugeba. Arba atvyksta tiesiai į finalą.

 

Spektaklio prologas ir epilogas susikeitė vietomis: grafas ir grafienė, vyras ir žmona, didis rašytojas ir keturiasdešimt aštuonerių jo gyvenimo metų palydovė kalbasi ištuštėjusiame perone. Jis – balsas ore, ji – pagyvenusi dama su rankoje suspaustais pinigais. Kažkas iš praeivių palaiko ją „Anos Kareninos“ vagonų derintojo žmona („Tai jūsų vyrą suspaudė? Paimkite!“).

 

Milda Brukštutė

Erdvėje neišsitenkanti kančia

Sarah Kane „Apvalytieji“ OKT studijoje

Oskaro Koršunovo studentus aktorius jau praėjusiais metais buvo galima pamatyti profesionalioje scenoje. Jie kartu su profesionaliais, patirties nestokojančiais aktoriais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vaidina dviejuose šio režisieriaus spektakliuose: „Jelizavetoje Bam“ pagal Daniilą Charmsą ir Mariuso von Mayenburgo „Kankinyje“. Nors tai ir labai didelis pasiekimas dar ir dabar teatro akademijos nebaigusiems studentams, sudominti jie spėjo nebent savo sėkme, t. y. tuo, kaip lengvai iškilų vardą turinčio globėjo dėka atsiveria stebuklingosios Nacionalinio scenos durys.

 

Toks greitas jaunųjų įsiliejimas jau nebėra naujas: panašiai anksti pasirodė ir Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus ar Gintaro Varno studentai. Tiek žiūrovai, tiek turbūt ir jaunieji kūrėjai jau pratę prie viešo mokymosi proceso. Visgi to priežastys, privalumai ir pasekmės taip ir lieka neaiškioje migloje. Kuo toliau, tuo dažniau ima atrodyti, kad tai visai ne pedagoginis metodas ir ne ankstyvas tapimas profesionalais, o tik vis populiarėjantis užimtų LMTA dėstytojų bandymas vienu metu nušauti kelis zuikius. Taigi į teatrą pastaruoju metu patartina eiti labai atsargiai – scenos, aktoriai, režisieriai, dramaturgai – visa yra labai susimaišę ir persipynę. Vien teatrų pavadinimai ar iškilios pavardės nebepajėgūs suteikti kokybės ar originalumo garanto. Viena iš tokių „staigmenų“ pasirodė ir Oskaro Koršunovo „Apvalytieji“ pagal britų dramaturgės Sarah Kane pjesę, kurią prieš trylika metų režisierius jau buvo pastatęs Švedijos karališkajame teatre.

Ramunė Balevičiūtė

Rusenanti pabaigos ugnis

Gintaro Varno spektaklio premjera Jaunimo teatre

Gintaras Varnas nėra vienintelis iš lietuvių režisierių, atvirai deklaruojančių, kad nemėgsta šiuolaikinės dramaturgijos ir apskritai šios dienos. Tačiau turbūt vienintelis iš tų „nemėgstančiųjų“, tiek daug jos statantis. Tiesa, jis pats išskiria tik tris šiuolaikinius autorius – Dea Loher, Jeaną-Lucą Lagarce’ą ir Tankredą Dorstą. Prie jų, manyčiau, dar tiktų prirašyti Mariną Carr ir Thimothée del Fombelle’į. Kažkaip liko atmintyje viena Gintaro Varno frazė, pasakyta apie Carr „Portiją Koglen“: „Man ši pjesė būtų visiškai neįdomi, jei ne miręs Portijos brolis dvynys.“ Tai nebloga užuomina, ko režisierius ieško pjesėse, – lorkiškos poezijos, paslapties grožio, šalto mirties dvelktelėjimo, anapusybės horizonto.

 

Šių dalykų, panašu, jis ieško ir naujausioje pasirinktoje statyti pjesėje – Loher „Pabaigos ugnis“. O atranda tik pačioje pabaigoje, epiloge, – lyriniame ir kartu makabriškai komiškame mirusiųjų ir gyvųjų susitikime po „pabaigos ugnies“. Šiame epiloge visi spektaklyje vaidinantys aktoriai, „pakibę“ virš scenos ir užlieti mirguliuojančios žalsvai melsvos šviesos, regis, pagaliau randa tinkamą intonaciją ir iš tikrųjų pakyla virš socialinės problematikos. O visą spektaklį, sakyčiau, grumiasi su ja ir, deja, pralaimi.

Milda Brukštutė

Formali galimybė įtikti

Ligitos Kondrotaitės spektaklis „Moterims ir jų vyrams“ Juozo Miltinio dramos teatre

Anglų dramaturgo Willyʼo Russello (g. 1943 m.) pjesė „Širlė Valentain“ pasakoja vienos vidutinio amžiaus moters grįžimo į save istoriją. Gal todėl, kad tai vyro darbas apie moters psichologiją, o gal tiesiog tam, kad jau tikrai tikrai visi viską suprastų, jos kelias į atgimimą banaliai ir paviršutiniškai paprastas. Pirmoje dalyje Širlė vargsta savo namų virtuvėje, ji – nuo nenutrūkstamos buities pavargusi, vyro dėmesio nebesulaukianti, savimi nepasitikinti moteris. Antroje – Širlė atostogauja Graikijoje, kur atgauna pasitikėjimą savimi, vėl rūpinasi savo išvaizda, atranda klitorį ir galiausiai tampa laiminga. Tai iš tiesų gana tinkama medžiaga kokiam nors komerciniam, kad ir „Domino“ teatrui, juolab kad dabar kalbėti apie moterų pasitikėjimą, nepasitikėjimą savimi labai madinga. Ir jeigu spektaklis būtų pastatytas kur nors ten, viskas stotųsi į savo vietas, o man netektų nei jo žiūrėti, nei apie tai kalbėti.

 

Iš karto krenta į akis, kad jau vien naujasis kūrinio pavadinimas „Moterims ir jų vyrams“ byloja, jog pagal šią pjesę aktorės Ligitos Kondrotaitės pastatytas ir suvaidintas spektaklis Juozo Miltinio dramos teatre pabrėžia kaip tik šį, komercinį pasirinktos pjesės pobūdį. Iš tiesų, svarbiausia čia visai ne „kas“, „kaip“ ar „apie ką“, o būtent „kam“, po ko neišvengiamai seka „įtikti“. Taigi moterys ir vyrai čia be paliovos juokinami: atpažįstamomis situacijomis, išsakomomis emocijomis, pašiepiamais charakteriais, o jeigu tiksliau – tekstu. Iš tiesų, pavadinti šį jausmingą pjesės skaitymą spektakliu ir nepabijoti pasikviesti kritikų buvo ganėtinai drąsu tiek kūrėjai, tiek ypač naujajam teatro vadovui Linui Zaikauskui.

Kristina Steiblytė

Išdavikas veidrodis

„Hamletas“ Kauno nacionaliniame dramos teatre

Vidas Bareikis Kauno nacionaliniame dramos teatre, švenčiančiame 95-metį, pasirodė netikėtai. Ne tik todėl, kad jis daugiausia dirba Vilniuje, bet ir dėl to, kad pradėjęs su partizanišku „No Theatre“ vis labiau kaip režisierius įsitvirtina valstybiniuose teatruose. Dažniausiai, deja, nesėkmingai statydamas XX a. tekstus.

 

Netikėta buvo ir tai, kad KNDT statyti jis pasirinko „Hamletą“. Pirmiausia, priešingai nei, pavyzdžiui, Artūras Areima, jis neturi darbo su Shakespeareʼo tekstais patirties. O antra, pastaraisiais spektakliais pademonstravo, jog negeba kokybiškai atitrūkti nuo savo teatrinės mokyklos, o kaip tik ši pjesė gali prislėgti dar didesniu Lietuvos teatro autoritetų svoriu. Šį kartą režisierius pasirinko naują taktiką, kaip su tuo dorotis.

 

Tik įėjus į KNDT didžiąją salę aišku, kad V. Bareikis neapsimeta nematęs ir negirdėjęs apie kitus „Hamleto“ pastatymus. Eimunto Nekrošiaus, o ypač Oskaro Koršunovo spektaklių citatos Paulės Bocullaitės scenografijoje kartu su aktoriais sukasi scenoje, laukdamos, kol prasidės veiksmas. Ir tai – tik nuorodų lavinos pradžia. Tiesą sakant, panašu, kad V. Bareikio „Hamletas“ sudarytas beveik tik iš jų. O cituojami ne tik ankstesnieji šios tragedijos pastatymai, bet ir kiti spektakliai (pavyzdžiui, „Ričardas III“ Klaudijaus/Gertrūdos personažu, Kauno scenoje rodytas „Nusikaltimas ir bausmė“ virš scenos pakimbančiais skersiniais, „P.S. bylos O.K.“ Mykolaičio ir Šapranausko duetas duobkasių scenoje ar Saulių Prūsaitį „Išvaryme“ primenantis būgnininkas Gediminas Milieška, gyvai papildantis Mariaus Stavario muziką) bei populiarioji kultūra (serialai, muzikos klipai, mados fotografijos, – ypač Aistės Radzevičiūtės kostiumais).

Kristina Steiblytė

Ką jaučiame teatre

Apie spektaklius, kurie veikia pojūčius

Nė vienas teatro apibrėžimas neapsieina be žiūrovų. Ar tai būtų tuščia erdvė, kurioje kas nors veikia, o kas nors kitas stebi, ar bendruomeninis ritualas, apeiga – atlikimą visada lydi ir žiūrėjimas. Skirtingi laikai žiūrovams teatre suteikia skirtingus vaidmenis: nuo pasyvaus vujeristiško rodomų pasakojimų stebėtojo iki aktyvaus dalyvavimo kartais ne tik iš salės, bet ir scenoje.

 

Šiuolaikinio teatro esama itin įvairaus. Tad įvairūs ir žiūrovo vaidmenys jame. Istorinio avangardo kūrėjai pradėjo plėsti žiūrovo funkcijas, o postmoderniame teatre žiūrovo vaidmuo perkurtas. Tokiame teatre žiūrovams nebeleidžiama būti tik pasyviais stebėtojais, pasakojamos istorijos ar perteikiamos prasmės priėmėjais, nes jie laikomi čia ir dabar kuriamos realybės bendraautoriais.

Negarbingi šunsnukiai

Konstantino Bogomolovo „Muškietininkai. Saga. Pirmoji dalis“ Maskvos dailės teatre

Naujųjų išvakarėse rusų teatro kritikai pažėrė įspūdžių iš Maskvos dailės teatro premjeros: kontroversiškasis Konstantinas Bogomolovas čia pastatė savo „Muškietininkus“. Tinklalapio colta.ru kritikas Antonas Chitrovas savo recenzijos pavadinime prisimena Quentino Tarantino „Negarbingus šunsnukius“. Tai nestebina, nes Rusijoje prigijo filmų (tarp jų ir Tarantino) perkėlimas į teatro sceną, be to, čia iki šiol labai populiarus sovietmečiu kurtas serialas apie tris muškietininkus, kuriame vaidino ir teatro žvaigždės. Režisieriui, kurio tėvas – garsus kino kritikas, nuo kino pabėgti būtų tikrai sunku. Pateikiame recenziją, kurios autorius teigia, kad Bogomolovo spektakliai – teatro atsakymas valstybei, jau nuo šio dešimtmečio pradžios agresyviai primetančiai rusams naują tapatybę.

Kristina Steiblytė

Pokyčių metas?

Klaipėdos jaunimo teatro kelionės

Klaipėdos teatruose pastaruoju metu netrūksta įvykių: keitėsi teatrų vadovai, baigta Dramos teatro rekonstrukcija, planuojama Muzikinio. Ir Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), nors viešai niekur pernelyg nesiafišavęs, per praėjusius metus taip pat pastebimai pasikeitė. O ir apskritai jis per penkerius oficialaus gyvavimo metus nuo itin moteriško kolektyvo, besivadinusio „trupe p.s.“, išaugo iki miesto teatro, iš trypiančio, dainuojančio ir savarankiškai visus buitinius spektaklių reikalus tvarkančio kolektyvo pradėjo virsti kuriančių asmenybių trupe.

 

2008 m. Valentino Masalskio Vilniaus kolegijoje surinktas pramoginio scenos meno aktorių kursas po studijų Vilniuje išvyko į Klaipėdą įgyti universitetinio išsilavinimo ir įsteigti teatro, dabar jau daugiau nei trejus metus besivadinančio profesionaliu. Trupę papildęs ir Klaipėdos universitete išugdytais aktoriais (bakalauro studijas baigusiais tik šiemet, nors teatre besidarbuojančiais jau nuo 2012 m.), V. Masalskis subūrė stiprų, savarankišką ir, galima sakyti, fanatiškai atsidavusį teatro kolektyvą.

Daiva Šabasevičienė

Lėlių eksperimentai

„23H50“ trupės iš Prancūzijos gastrolės Vilniuje

Prieš pat Naujuosius metus Vilniaus teatre „Lėlė“ buvo parodyti trys spektakliai iš Prancūzijos – „Didelis karkasas“, „Neišvengiami žvėrys“ ir „Pliušiniai Ipolito meškiukai“. „23H50“ pasivadinę jaunieji lėlininkai teikė daug vilčių, bet jų spektakliai kiek nuvylė. Visi trys pristatytų spektaklių režisieriai – Marion Belot, Jūratė Trimakaitė ir Lucas Prieux – baigė prestižinę Šarlevilio-Mezjero nacionalinę lėlių teatro meno mokyklą Prancūzijoje. Nežinia, ar dabarties suirutėje įmanoma rimtai kalbėti apie mokyklas, jų metodologijas, skirtumus. Akivaizdu, kad mokyklų lygį atspindi ne kiekvienas individas.

 

Prieš pasirodymus nuskambėjo frazė apie kitokio teatro pristatymą. Taip, šie trys skirtingi spektakliai kiek kitokie nei dominuoja Lietuvoje, bet kitoniškumas esmės nekeičia: turinio seklumas ir vaizduotės ribotumas dauginasi visame pasaulyje. Nieko nuostabaus, kad tris studentiškus darbus, kuriuos reiktų vadinti miniatiūromis, skečais, galima buvo suvaidinti per vieną vakarą ir tai būtų užtrukę vos porą valandų. Tris skirtingus pavyzdžius jungė eskiziškumas ir siekis išsilaisvinti iš „protingo“ teatro rėmų. Tačiau kuo labiau trys režisieriai tolo nuo kanonų, tuo akivaizdžiau artėjo prie šiuolaikiniam teatrui būdingo kalbėjimo dėl kalbėjimo.

Teatras

Įsimintiniausi, pradžiuginę ar nuvylę, daugiausiai minčių (ir kokių?) sukėlę scenos menų įvykiai.

Teatre – Nacionalinė premija Dainiui Gavenoniui. Arūno Sakalausko Šuiskis Eimunto Nekrošiaus „Borise Godunove“. Krystiano Lupos „Didvyrių aikštė“. Prie džiaugsmo dėl Eglės Gabrėnaitės ponios Citel, Valentino Masalskio profesoriaus Roberto, Viktorijos Kuodytės Anos – ypatingas bravo Neringai Bulotaitei už jos mikroskopinį ponios Lybig paveikslą. Tai vis nacionalinėje scenoje. „Meno forte“ – Eimunto Nekrošiaus „Bado meistras“. Vilniaus mažajame teatre – Vlado Bagdono Minečio elgesys su atsirišusiu apatinių kelnių raišteliu. Net per tai patiri orią ir sąmojingą gero artisto kūrybą spektaklyje, kuriame taip lengva būti visokeriopo vėjo nublokštam – tiek šiuo atveju ekstazės, Alfonso Andriuškevičiaus terminais kalbant.