Į 49-ąjį Karlovi Varų filmų festivalį atvykome diena ankščiau. Ramiai slampinėdami po tuščią, tik po paros žiūrovų minias sutrauksiantį kurortinį miestelį dar nesupratome, kad kvailokos mūsų pastabos apie stilingą festivalio logotipą, šiek tiek primenantį šunį, avį, bet labiausiai – Houmerio Simpsono kiaulę-vorą, velniškai tikslios: konkursinė festivalio programa buvo tokia prasta, kad koridoriuose vis dažniau aidint filmus pašiepiantiems juokeliams, o žiuri nariams gailiai dūsaujant, kad ir vėl pasielgė neprofesionaliai, t.y. nesugebėjo pažiūrėti apgailėtino filmo iki galo ir išėjo, neapleido jausmas – nagus bus prikišusi ji, kiaulė-voras. „Kiaulė-voras! Kiaulė-voras! Ką ji daro? Ar ji gali vaikščiot lubom? Ne, negali!“ – apie savo augintinį animaciniame filme kadaise dainavo Houmeris. 

Nors turko Nuri Bilge Ceylano filmas „Žiemos miegas“ dar prieš prasidedant Kanų kino festivaliui buvo laikomas vienu svarbiausių pretendentų į „Auksinę palmės šakelę“, konkursinė programa nuo pat pirmųjų dienų stebino kritikus pretendentų į šį vieną svarbiausių kino apdovanojimų gausa. Lenkų dienraščio „Gazeta Wyborcza“ kritikas Tadeuszas Sobolewskis jau pirmuosiuose iš festivalio atsiųstuose tekstuose rašė apie filmus, kurie nusipelno „Auksinės palmės šakelės“, – Mike’o Leigh „Poną Turnerį“ („Mr. Turner“) ir „Žiemos miegą“ („Winter sleep“), netrukus kitus jo kolegas sužavėjo brolių Dardenne’ų filmas „Dvi dienos, viena naktis“ ir „mažuoju pasaulinio kino genijumi“ pavadinto Xavier Dolano „Mamytė“ („Mommy“), festivaliui priartėjus prie pabaigos visuotinio atgarsio sulaukė Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“ („Leviathan“). Šeštadienį, kai vakare turėjo būti paskelbtas žiuri, kuriam vadovavo Jane Campion, verdiktas, po Kanus sklandė gandai, esą žiuri niekaip negali sutarti dėl prizų ir net pykstasi. Vieningai sutariama, kad šis Kanų festivalis buvo geriausias per ne vienus pastaruosius metus.

Trečiadienį Olivier Dahano filmu „Monako princesė“, pasakojančiu apie Holivudo žvaigždės Grace Kelly, tapusios Monako kunigaikštiene, gyvenimą, prasideda 67-asis Tarptautinis Kanų kino festivalis. Pradžia savaip simboliška, nes būtent čia, Kanuose, ir susitiko filmo herojų pora. Tačiau dar festivaliui neprasidėjus Monako valdovai įsižeidė, esą filmas iškraipo istoriją, ir atsisakė dalyvauti premjeroje. „Monako princesę“ iškart po festivalio, kurio rezultatai bus paskelbti gegužės 24 d., rodys ir Lietuvoje. Nugalėtojai šiemet bus skelbiami ne paskutinę festivalio dieną, o uždarymo išvakarėse, kad naujienos nesutaptų su Europos Parlamento rinkimais.

Balandžio pabaigoje Rusijos ekranuose pasirodė Marinos Migunovos filmas „Veidrodžiai“ („Zerkala“), pasakojantis apie poetę Mariną Cvetajevą. Jo veiksmas prasideda 1911 m. Kryme, kur jauna poetė (Viktorija Isakova) sutinka gimnazistą Sergejų Efroną (Romanas Polianskis). Vėliau veiksmas perkelia į Maskvą, Paryžių, Prahą, kur didžiųjų istorijos įvykių fone vyksta poetės meilės istorijos. Filmas baigiasi Cvetajevos savižudybe 1941-aisiais.

Rugsėjo 25 d. – spalio 6 d. vyksiantis Tarptautinis Kauno kino festivalis nustebins išrankiausius kino gerbėjus. Šiųmetinio Kanų kino festivalio nugalėtojo Abdellatifo Kechiche’o retrospektyva, eksperimentiniai filmai manifestai, atveriantys naujus kino horizontus, dokumentiniai filmai apie meną ir menininkus, Romo Zabarausko „Streikas“ ir jauniausios kartos lietuvių režisierių trumpametražių filmų programa, garsiausi pastarųjų metų lenkų filmai, tradicinė filmų apie muziką ir muzikantus programa – tik dalis festivalio programos.