7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kur buvo kritika?

 

Ieva Baublytė
Nr. 13 (1119), 2015-04-03
Polemika
Evaldas Jansas. „Varlė karalienė. Jaunas menininkas bučiuoja menotyrininkę“ (2014). V.Ilčiuko nuotr.
Evaldas Jansas. „Varlė karalienė. Jaunas menininkas bučiuoja menotyrininkę“ (2014). V.Ilčiuko nuotr.
Šiais metais 16-ojoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje prieš apdovanojant „Metų knygos rinkimų 2014“ laimėtojus, pirmiausia buvo pagerbti kritikai. M. Burokas įteikė diplomus geriausių recenzijų autoriams ir skatino aktyviau reikštis – kur kas daugiau rašyti profesionalios kritikos, nes spaudoje vis dar trūksta diskusijų. O kaip yra su dailės kritika? Ar čia diskusijų turime pakankamai? Ar jos iš viso vyksta? Kaip paskatinti kritikus rašyti vertinančius, o ne tik (at)pasakojančios straipsnius?  
 
Ką nors pradedant visada naudinga turėti kažką, kuo galėtum sekti. Nors pastaruoju metu vienas po kito leidžiami straipsnių rinkiniai ir antologijos skirtos šiuolaikiniams dailės procesams, jų įtakoms ir kryptims, o kur yra tekstai, analizuojantys Lietuvos dailės kitiką? Pavyzdžiui, atsivertus vieną stambiausių Vilniaus dailės akademijos leidinių – „Dailės istorijos šaltinių antologiją“ (2012) matosi, kiek daug profesionalių kritikų prisidėjo pro joje esančių tekstų vertimo bei komentavimo. Tarp jų yra ir gerbiama meno kritikė, daugelio projektų autorė, E. Grigoravičienė, iš kurios tekstų manau mokausi ne tik aš, bet daugelis dar tik pradedančių rašyti kritikų. Antologijos pirmasis skyrius kaip tik ir pradedamas minėtos autorės tekstu, atskleidžiančiu pagrindinius šiuolaikinės dailėtyros bruožus ir jų reikšmę. Tad kodėl gi juo nepasinaudojus ir suskirsčius dailės kritikos tekstų, įamžinusių netik dailės kūrinių, bet ir pačios kritikos įvairovę.   
 
Dailėtyros tekstai padeda nustatyti nagrinėjamo klausimo ištirtumo lygmenį.[1] Svarbiausi iki šiol išleisti straipsnių rinktiniai, atspindintys rašytinių šaltinių apie dailę situaciją tam tikrais laikotarpiais: A. Andriuškevičiaus „Lietuvių dailė: 1975-1995“ (išleista: 1997) ir „Lietuvių dailė: 1996-2005“ (2006), E. Lubytės „Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982“ (1997), E. Grigoravičienės ir E. Lubytės sudaryta „Dešimtojo dešimtmečio dailės procesai“ (2001), A. Narušytės „Lietuvos fotografija 1990-2010“ (2011), A. Uždavinio „Kūrybinė vaizduotė: dailės kritika ir publicistika“ (2013) ir M. Krikštopaitytės „Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005-2014“ (2014). Išskyrus A. Andriuškevičiaus sudarytas knygas, rinktinėse liko neaptarti (neapibendrinti) pagrindiniai pačių tekstų (kritikos ir dailėtyros) bruožai, juose vyravusios tendencijos, procesai.   
 
Dailės kritika, savos epochos dailės gyvenimo metraštis, yra nepamainomas šaltinis stengiantis atkurti dailės funkcionavimo ypatumus bei sąlygas.[2] Apie kritikos situaciją buvo rašyti atskiri G. Mažeikio[3], S. Trilupaitytės[4], L. Dovydaitytės[5], J. Fominos[6], K. Šapokos[7], A. Narušytės[8], M. Krikštopaitytės[9], D. Tumpytės[10], K. Rybačiauskaitės[11] ir kitų autorių straipsniai. Beveik visi šiuose straipsniuose gvildenami klausimai iškelti M. Krikštopaitytės straipsnyje „Būti Alfonsu Andriuškevičiumi“ (2010), kur A. Andriuškevičiaus jubiliejus pasirenkamas kaip akstinas diskusijai apie Lietuvos dailės kritiką.[12] Visai netikėtai šis tekstas išryškina ir apibendrina net tik dailėtyrininko (jubiliato) įtaką šiuolaikiniams dailėtyrininkams, kritikams ir, žinoma, jų tekstams, bet ir pačios kritikos situaciją.
 
Straipsnio pradžioje autorė išsako tokius pastebėjimus: „meno kritikės/ai išjaunėjo; daug mažiau dėmesio skiriama kalbos formai (tolstama nuo literatūros, krypstama prie žurnalistikos); kyla poreikis, matosi pastangos patraukti populiariąją minią; vizualėjančios terpės (internetas) skurdina rašymo raumenį; kritikos laukas išsiplėtė, dažnai daugiau rašalo liejama ne apie meną, o apie kultūros politiką, institucijų veiklas. Minimi pastebėjimai, išskyrus kalbos silpnėjimą, gali būti tiek naudingi, tiek kenksmingi. Tik gana aišku, jog būti kritike/u anaiptol nebėra statuso pozicija. Tai kur tada rašymo paslaptis?“ Į diskusiją įsitraukia ir kitos dailėtyrininkės, pavyzdžiui, R. Bulvilaitė teigia: „Daug straipsnių, pristatančių dabarties dailės įvykius Lietuvoje orientuojasi į platų skaitytojų ratą; tad tokių tekstų misija – ne „tikroji“ kritika, bet veikiau meno ir su juo susijusių renginių populiarinimas, kartais kritikams tenka savotiškas gido vaidmuo.“ Panašiai apie dailės kritikos situaciją pasisako ir G. Mickūnaitė: „Apžvalgos pristato, kontekstualizuoja dailę, pasiūlo kitas žiūros galimybes. Vis dėlto įspūdžiais paremti ir asociacijų gijomis suausti tekstai neretai stokoja argumentacijos. Pastaroji redukuojama iki reikšminių žodžių, katrie lipdomi it pravardės, kliaujantis, jog prasminės sekos kiekvienam skaitančiajam savaime suprantamos. [...] Aktualijas apžvelgianti ir jas kurianti šiandienos dailės kritika domisi dabar kuriama daile. Itin retai apžvelgiama šiandien eksponuojama senoji dailė (gerosios išimtys – Vido Poškos ir Sigitos Maslauskaitės tekstai).“ O A. Narušytė, vertindama dailės kritiką, kelia šiuos kausimus: „ar tekstas pakeičia mano suvokimą? Ar skaitant mintys lekia toliau ir staigesniais posūkiais nei šiaip, neskaitant? Ar tekstas iš tikrųjų kažką paaiškina? Ar apie kūrinį (parodą, meno reiškinį) pasakyti esminiai dalykai? [...] Visa tai – ne tik rašymo stilius, metaforos ir palyginimai – kuria skaitymo malonumą.“ Ir šio straipsnio „vinimi“ tampa (jį tarsi apibendrina) L. Kreivytės požiūrį ir rašymo stilių puikiai atspindintys trys trumpi, lakoniški sakiniai: „Meilė menui yra manija. Jos išpažinėjai yra maniakai. Beprasmiška juos gydyti, bet įdomu stebėti.“[13] Būtų puiki analizės pabaiga, bet E. Grigoravičienės tekstas įpareigoja keliauti toliau.
 
Interviu su menininkais tampa labai svarbiu šaltiniu aprašant šiuolaikinį meną, nes padeda pažinti kūrybos procesą.[14] Kadangi pasirinktas objektas yra ne vaizduojamasis menas, o tekstas apie jį, verta aptarti įdomiausius interviu, kuriuose kalbinami ne dailininkai, kaip, pavyzdžiui, Vidmanto Jankausko knygoje, „aš pats sau neįdomus“ (perskaičius pavadinimas įtikina), kurioje kalbinamas garsus skulptorius prof. Petras Aleksandravičius. Kokie būtų svarbiausi šio pobūdžio šaltiniai? Vėl neapsieisime be A. Andriukevičiaus, kurį kalbino jo buvusi studentė  J. Marcišauskytė – Jurašienė knygoje „Pro a. a. prizmę“ (pavadinimas ir vėl – tiesiai į dešimtuką!). Leidinyje visi skyriai prasideda žodžiu apie ir vienas iš jų yra apie „Savo ir svetimą kritiką“. Paklaustas kaip atrodė tuometinė dailės kritika[15] A. Andriuškevičius atsakė suskirstydamas (kaip jam būdinga) kritiką į du „blokus“: pirmas – tai „paviršutiniškesnė, žurnalistinė kritika, antras – oficiali kritika, artima dailėtyrai. Taip pat jis išskyrė A. Savicko straipsnius, prilygindamas juos Denis Didro tekstams ir imitavo kaip straipsniuose jis kartu į(si)vertina ir savo tapybą. Atsakymo pabaigoje apibendrinama, kad nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos kritika keitėsi pradėjus rašyti G. Kliaugienei, L. Petrusevičiūtei, vėlau – V. Liutkui.[16] Tad kaip pasikeitė kritika?
 
Kalbinamas menininkas [šio atveju kritikas] – kūrinių autorius, jis atstovauja tam tikrai visuomenės grupei, [...] o pasisakymai apie praėjusį laiką gali būti interpretuojami kaip ir kiti šnekamosios istorijos tyrimai.[17] Net trys M. Krikštopaitytės interviu su dailės kritikais (L. Kreivyte[18], K. Šapoka[19], E. Lubyte[20]) pateko į jos sudarytą straipsnių rinktinę „Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005-2014“[21]. Daugiausia apie dailės kritiką diskutuojama 2008 metų interviu su menotyrininke L. Kreivyte, pradedant nuo to, kad iš dailėtyrininko imti interviu yra neįprasta, (išimtis – A. Andriuškevičius). Menotyrininkė paklausta, koks yra geras kritiškumas ir koks – blogas, atsakė, kad kritika turi būti aštri, argumentuota, bet ne asmeniška, o dažnai atsitinka taip, kad kritikuojamos ne mintys, veiksmai, tekstai ar jų išraiškos, o patys jų autoriai. Kita atsakyme įvardyta problema – vertinama remiantis išankstine nuomone. Interviu atsiveria aiški kritikės optimistinė pozicija ir reikalavimai pačiam kritiniam tekstui („pirmiausia – stipri pradžia“)[22].
 
Dailėtyrininkai, „intertekstualiai“ referuodami dailėtyros tekstus, nesvarbu kaip parašytus, juos visuomet sudabartina, jų teiginius tarsi atgaivina[23]. Šį teiginį puikiai iliustruoja M. Krikštopaitytės pokalbis su menotyrininkė G. Jankevičiūte „Interpretatoriaus galia“[24], A. P. Virbickaitės pokalbis su V. Poškumi „Ko nebijo dailėtyrininkas?“[25], E. Lubytės pokalbis su E. Parulskiu „Apie dailę ir pinigus rašyti reikia!“[26] Pokalbio (ar interviu) forma pasitelkiama ir ne vienoje knygoje analizuojančioje ar tiesiog pasakojančioje apie meną, pavyzdžiui, A. Vaičiulytės paklaususi teiginiu „Žiūrėdama jūsų filmus galvojau ir apie atmintį, kad ji yra ir asmeninė, ir kolektyvinė, bendra, archetipinė – kaip bepavadintum.[...]“, sulaukė tokio A. Kunčiaus atsakymo: „Galbūt. Man yra panašiai sakę.“ (argi ne daug pasako toks atsakymas?) knygoje „Kino užrašai: 1979-1984“[27] Daug platesnės diskusijos vystomos knygose: „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“[28],   „Lietuvos dailė 1989 - 1999: dešimt metų: Šiuolaikinio meno centras, 1999 rugsėjo 10 - spalio 24“, kuri pradedama jo sudarytojo K. Kuizino klausimais ir atsakymais[29], tokiais kaip: „kas yra šiuolaikinis menas šiandien?“, „kodėl šią parodą sudarė net penki kuratoriai?“ ir kitais, nuosekliai pristatančiais svarbiausios parodos motyvus ir jų kontekstą.
 
Intertekstualumo nuostata ar norma ir pagrindinė jos išraiškos sąlyga – informacijos prieinamumas.[30] Net ir praėjus aštuoneriems metams po to, kai buvo parašytas M. Krikštopaitytės straipsnis „Pragiedruliai. Paroda „Eksperimentas“ (XX–XXI a. Lietuvos dailė) Radvilų rūmuose“[31], jame minimą informaciją, (net jei ji nenurodyta) galima lengvai patikrinti pasiėmus šios parodos katalogą[32] arba paieškojus internete, ką tuo metu apie šią parodą rašė kiti. Vadinasi, išlikęs kritikės tekstas gali tapti aktinu naujoms diskusijoms nepaisant to, kad paroda jau seniai praėjo. Dar vienas minėtinas pavyzdys – „Galerijos žurnalas“[33] – tai ne vienos parodos katalogas, ne straipsnių rinkinys, knyga irgi nepavadinsi. Atrodo tikrai kaip žurnalas, o jo pradžioje rašoma, kad tai vienos menininkų kartos nuo 2003 iki 2008 kūrybinių procesų dokumentacija. Jame yra ir fotografijų, ir straipsnių[34] apie pačias iniciatyvas, ir pačias iniciatyvas lydėjusios diskusijos, dar jas bekuriant, o ant leidinio paskutinio puslapio viršaus rašoma: „Čia leidinys kaip diskusija“.
 
Pasirinkimą lemia ne tik darbo tikslas ir užduotis, bet ir pats šaltinis, kuris kartais pasirodo nelauktai gyvastingas.[35] Tai tikslus, paskutinis E. Grigoravičienės sakinys trumpame tekste. Taip pat trumpai čia buvo paminėti ir diskusijas apie kitiką keliantys reiškiniai. Šiame tekste, taip ir kituose, akivaizdžiai kartojasi kelių aktyviausiai ir įtaigiausiai rašančių pavardės, jie tampa (arba jau yra) pavyzdžiais kitiems. Juos skaito, apie juos kalba ir nuolat mini savo tekstuose ne tik „pradedantys“ rašyti kritikai, bet ir kolegos. Tad visą tekstą lydėjusi A. Andriuškevičiaus figūra dar kartą tinka kaip puikus pavyzdys, kalbant apie šiuolaikinę kritiką. Pokalbyje, laidoje „Ryto allegro“, jis teigė, kad, kol yra menas, negali dingti ir meno kritika. „Nesvarbu, kas ją realizuos, ar kritikai profesionalai, ar patys menininkai, ji vis tiek bus kritika. Kritikas gali dingti iš laikraščių, net ir iš interneto (nors tai sunkiai įsivaizduojama), bet niekur nedings dviejų žmonių pokalbis apie ką tik matytą meno kūrinį. Tai juk irgi tam tikra kritikos rūšis[36]“.


[1] Ten pat, P. 17.
[2] Ten pat, p. 18
[3] Mažeikis, Gintautas, Nereferuojanti meno kritika, in: Dailė, Nr. 2, 2004, p. 8-11. Taip pat prieiga internete <http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04~2005~1367151835043/DS.002.0.01.ARTIC>
[4] Skaidra Trilupaitytė, XX a. pabaigos kultūros karai ir posovietinio dailės gyvenimo lūžiai, in: Pažymėtos teritorijos, sudarė: R. Goštautienė, L. Jablonskienė, Vilnius: Tyto alba, 2005, p. 43−66.
[5]Linara Dovydaitytė, Afonso Andriuškevičiaus kritika: 1975–2005, in: Šiaurės Atėnai, 2007-02-10 nr. 832. Prieiga per internetą: <http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110131124023/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=832&kas=straipsnis&st_id=4941 >; <http://www.7md.lt/archyvas.php?leid_id=546&str_id=669>
[6] Julija Fomina, Lietuvos šiuolaikinės dailės parodų kuratorių identitetas: nuo sudarytojo
iki dailės lauko aktyvisto, in: Kultūra. Rinka. Visuomenė, sududarė: I. Kuizinienė, K. Jakaitė, Vilnius: VDA leidykla, 2008, p. 95- 119. Taip pat yra ir prieiga per internetą: <http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04~2008~1367164646136/DS.002.0.01.ARTIC>
[7]Kęstutis Šapoka, Tekstas dabartinėje lietuvių dailės kritikoje, in: prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-05-03-kestutis-sapoka-tekstas-dabartineje-lietuviu-dailes-kritikoje-i/62229>.
[8] Agnė Narušytė, Apie skaitymą. Paroda „Lietuvos dailė 2000–2010“ ir jos kritika, in: 7md. Nr. (), laisvoji_tribūna, 2010-10-28, Prieiga per internetą: <http://archyvas.7md.lt//lt/laisvoji_tribuna/apie_skaityma_paroda_lietuvos_daile_2000_2010_ir_jos_kritika.html>
[9] Monika Krikštopaitytė, Kaip pamatuoti šlovės kokybę?, in: 7md. NR. 36 (1097), 2014-10-17. Prieiga per internetą: <http://www.7md.lt/daile/2014-10-17/Kaip-pamatuoti-sloves-kokybe>
[10] Dovilė Tumpytė, Kai imame matuoti(s) šlovę, in: 7md NR. 38 (1099), 2014-10-31. Prieiga per internetą <http://www.7md.lt/daile/2014-10-31/Kai-imame-matuotis-slove>.
[11] Karolina Rybačiauskaitė, Kada nereikia rašyti apie parodas?, in: 7md. NR. 2 (1108), 2015-01-16. Prieiga per internetą <http://www.7md.lt/daile/2015-01-16/Kada-nereikia-rasyti-apie-parodas- >.
[12] Monika Krikštopaitytė, Būti Alfonsu Andriuškevičiumi, in: „7 meno dienos“ Nr.917 (41), 2010-11-19. Prieiga per internetą <http://archyvas.7md.lt/lt/2010-11-19/daile_2/buti_alfonsu_andriuskeviciumi.html>.
[13] Monika Krikštopaitytė, Būti Alfonsu Andriuškevičiumi, in: „7 meno dienos“ Nr.917 (41), 2010-11-19. Prieiga per internetą <http://archyvas.7md.lt/lt/2010-11-19/daile_2/buti_alfonsu_andriuskeviciumi.html>.
[14] Dailės istorijos šaltiniai: nuo seniausių laikų iki mūsų dienų: antologija, sudarytoja: Giedrė Jankevičiūtė, Vilniaus: VDA leidykla, 2012, p. 18.
[15] Ten pat, p. 151.
[16] Jolanta Marcišauskytė – Jurašienė, Pro a. a. prizmę, Vilnius: MMC, 2013, p. 145-187.
[17] Dailės istorijos šaltiniai: nuo seniausių laikų iki mūsų dienų: antologija, sudarytoja: Giedrė Jankevičiūtė, Vilniaus: VDA leidykla, 2012, p. 18.
[18] Monika Krikštopaitytė, Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005-2014, Vilnius: VDA leidykla, 2014 p. 310-319. Taip pat prieiga per internetą: <http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110307035750/http://www.culture.lt/7md/?leid_id=800&kas=straipsnis&st_id=8322>.
[19] Ten pat, p. 320-331.
[20] Ten pat, p. 332-340.
[21] Monika Krikštopaitytė, Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005-2014, Vilnius: VDA leidykla, 2014 p. 310-340.
[22] Taip pat minėtini reikalavimai: „tekstą reikia pradėti nuo to, kas labiausiai jaudina“, „jis turi būti koncentruotas“, „kalbant apie meną reiktų vengti būdvardžių“, „rašant turi išryškėti aiški pozicija“.
[23] Dailės istorijos šaltiniai: nuo seniausių laikų iki mūsų dienų: antologija, sudarytoja: Giedrė Jankevičiūtė, Vilniaus: VDA leidykla, 2012, p. 17.
[24] Monika Krikštopaitytė, Interpretatoriaus galia, in: 7md. NR. 42 (1056), 2013-11-15. Prieiga per internetą: <http://www.7md.lt/daile/2013-11-15/Interpretatoriaus-galia- >.
[25] Aistė Paulina Virbickaitė, Ko nebijo dailėtyrininkas? 2012-02-10. Prieiga per internetą: <http://www.satenai.lt/2012/02/10/ko-nebijo-dailetyrininkas/>.
[26] Elona Lubytė, Apie dailę ir pinigus rašyti reikia!, in: 7 meno dienos,2007-11-30   Nr. 779. Prieiga per internetą: <http://www.7md.lt/archyvas.php?leid_id=779 >.
[27] Algimantas Kunčius, Kino užrašai: 1979-1984, Vilnius : Šiuolaikinio meno centras, 2011, p. 24.
[28] (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos, sudarė: Vytautas Michelkevičius, Kęstis Šapoka, Vilnius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, 2011.
[29] Lietuvos dailė 1989 - 1999: dešimt metų :Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, 1999 rugsėjo 10 - spalio 24, sudarė Kęstutis Kuizinas, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 1999.
[30] Dailės istorijos šaltiniai: nuo seniausių laikų iki mūsų dienų: antologija, sudarytoja: Giedrė Jankevičiūtė, Vilniaus: VDA leidykla, 2012, p. 17.
[31] M. Krikštopaitytė, Pragiedruliai. Paroda „Eksperimentas“ (XX–XXI a. Lietuvos dailė) Radvilų rūmuose, in: 7md.  2008-01-11 nr. 784. Prieiga per internetą: <http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110307045905/http://www.culture.lt/7md/?leid_id=784&kas=straipsnis&st_id=7921>
[32] Eksperimentas. XX-XXI a. Lietuvos dailės paroda : katalogas, sudarė Lolita Jablonskienė, Erika Grigoravičienė, Jolita Mulevičiūtė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008.
[33] Galerijos žurnalas : kūrybinių dirbtuvių „Galerijos akademija" leidinys, sudarytojas: Vytautas Michelkevičius, Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2008.
[35] Dailės istorijos šaltiniai: nuo seniausių laikų iki mūsų dienų: antologija, sudarytoja: Giedrė Jankevičiūtė, Vilniaus: VDA leidykla, 2012, p. 18.
[36] Raminta Jonykaitė, A. Andriuškevičius: profesionalios meno kritikos mažiau nei prastos, bet taip yra ir visose kitose srityse, LRT Klasikos laida „Ryto allegro“. Prieiga per internetą: <http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/14756/a._andriuskevicius_profesionalios_meno_kritikos_maziau_nei_prastos_bet_taip_yra_ir_visose_kitose_srityse>
Žymos:
Ieva Baublytė,
Evaldas Jansas. „Varlė karalienė. Jaunas menininkas bučiuoja menotyrininkę“ (2014). V.Ilčiuko nuotr.
Evaldas Jansas. „Varlė karalienė. Jaunas menininkas bučiuoja menotyrininkę“ (2014). V.Ilčiuko nuotr.