Autorius: Ieva Tumanovičiūtė
Ieva Tumanovičiūtė
Lenkų teatro skaistykla ir rojus
„Boska Komedia“ tarptautinis teatro festivalis Krokuvoje (I)
„Lenkija dar nepražuvo, kol teatras gyvas“, – skelbia 9-ojo tarptautinio teatro festivalio Krokuvoje „Boska Komedia“ („Dieviškoji komedija“) šūkis. „Kas mes esame? Mes – menininkai, mes – žiūrovai, mes – lenkai, mes – europiečiai. Ir kuo galime tapti?“ – klausia gruodžio 8–17 d. vykusio festivalio meno vadovas Bartoszas Szydłowskis. Atsakymų į klausimus kūrėjai ir žiūrovai ieškojo trisdešimt keturiuose teatriniuose įvykiuose, iš kurių teko dalyvauti devyniuose, – daug ar mažai? Pakankamai, kad tarčiau, jog „Sirenose“ matytas Krzysztofo Warlikowskio „Varšuvos kabaretas“ išliko paveikiausiu sezono spektakliu, tačiau tai nesumenkina „Boska Komedia“ festivalio patirčių. Kelionę pradėsiu nuo „Purgatorio“ („Skaistyklos“) – ypatingų ir papildomų renginių – programoje dalyvavusio tarpdisciplininio kūrinio „Wyspiańskis išlaisvina“ (kuratorius Szydłowskis).
Skirtingose Juliuszo Słowackio teatro Krokuvoje erdvėse buvo pristatyti septynių menininkų kūriniai. XIX a. pabaigos teatro pastato eksterjeras ir interjeras atliepia Paryžiaus operos architektūrą ir dizainą. Veiksmas prasideda lauke, kur teatro fasado užrašą „nacionalinis“ bent trumpam pakeičia žodis „nepriklausomas“, tapęs pagrindine vakaro tema – laisva variacija Stanisławo Wyspiańskio pjesės „Išlaisvinimas“ (1902) motyvais. Pirmasis per šią klajonę išsilaisvina teatro žiūrovas, nes jo žvilgsnio nevaldo režisierius, jo minčių neatakuoja aktorių emocijos, – kiekvienam suteikiama laisvė tiesiog būti ir rinktis, kaip ir kiek dalyvauti. Tarp kolonų, paauksavimų, raudono laiptų kilimo – tarp eklektiško neorenesansinio ir neobarokinio spindesio – galima sukurti demokratišką atmosferą, kurioje skirtingi menininkai atskleidžia ne tik lenkų teatro istorijos faktus, bet ir minties apie teatro meno misiją Lenkijoje raidą.
Ieva Tumanovičiūtė
Du broliai
Rolando Atkočiūno „Gyvūnas (Ku Kū)“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Kaip sako vienas Antono Čechovo personažas: „Žmogaus viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys.“ Spektaklyje „Gyvūnas (Ku Kū)“ Astrovo žodžius kartoja kaimo mokytojas, nes jį taip mokė mama. „Treniruojančio sielą“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono premjera Nr. 2 įvyko lapkričio 5 ir 11 d. Mažojoje salėje. Jaunos latvių dramaturgės Agneses Rutkēvičos pjesę režisierius Rolandas Atkočiūnas papildė čechoviškais motyvais ir trys seserys virto dviem broliais, kurie nė iš tolo neprimena nuobodulio kamuojamų inteligentų, tačiau „Gyvūno (Ku Kū)“ personažuose kartkartėmis aidi vaitojantis dėdės Vanios balsas, žadantis, kad niekas nepasikeis, – šviesesnės ateities iliuzijos negrįžtamai prarastos.
Agneses Rutkēvičos pjesė „Gyvūnas“ (2012) – dokumentinė, anot dramaturgės, dar ir šiandien tebegyvena brolių Karlio ir Janio prototipai. Nyksta kaimas, žlunga gyvenimai, personažai balansuoja ties bedugnės kraštu: ristis į dugną ar ne? Būti ar nebūti? Degraduoti ar vis dėlto ne? A. Rutkēviča kolekcionuoja žmogiškumo apraiškas savo personažų gyvenimuose, kurios reiškiasi (ir tuoj pat pranyksta) pastangomis mylėti ir noru siekti – gerinti aplinką ir tobulėti pačiam. Kas gali suartinti kaimo brolius ir miestietę, radijo laidos vedėją? Praradimas – motinos netektis. Spektaklyje režisierius akcentuoja mirusios motinos prisiminimo svarbą broliams – jos taškuota suknelė pagarbiai saugoma spintoje tarsi altoriuje, – visa, kas susiję su motina, – šventa. Gal todėl broliai, nors vis labiau konfliktuoja, neperžengia kraštutinės ribos, nes motinos meilės prisiminimas palaiko jų žmogiškumą. „Šis spektaklis – apie Mamą. Mamas. Apie tai, kokius stresus išgyvename po jų netekties. <...> Jie visi ieško tos prarastos motiniškos meilės. Prisilietimo“, – tokius R. Atkočiūno žodžius galima perskaityti spektaklio programėlėje.
Ieva Tumanovičiūtė
Teatras – gyvenimo dalis
„Sirenos‘16“ turėjo dvi pakilimo bangas ir trumpą atoslūgį. Tryliktojo Vilniaus tarptautinio teatro festivalio pradžia buvo svarbi lietuvių teatro kūrėjams ir užsienio svečiams. Antrosios „Sirenų“ dalies – tarptautinės programos – nekantriai laukė teatru besidomintys Lietuvos žiūrovai. Viltis buvo verta. Įsitikinau, kad teatras vis dar pajėgus tapti gyvenimo įvykiu, o ne tik teatro profesijos atstovo darbotvarkės įrašu. Kad diskusijos gali tęstis ilgiau nei cigaretės dūmas po spektaklio, o pokalbiai – persikelti už teatro ribų ir tapti kasdienybės dalimi, kurioje kiekvienas atskirai ir visi kartu mąstome apie save ir supantį pasaulį bei, kaip skelbia „Sirenų“ šūkis, – „kuriame žinias“.
Ieva Tumanovičiūtė
Mišri kino tapatybė
„Kino pavasario“ konkursinė programa „Baltijos žvilgsnis“
„Kino pavasaris“ konkursine programa „Baltijos žvilgsnis“ iškėlė klausimą apie regiono kino tapatybę. Akivaizdu, kad ji nevienalytė kaip ir Baltijos jūros šalių gyvenimo kokybė, pavyzdžiui, Lietuva ir Danija arba Rusija ir Švedija lengviau siejamos žvelgiant į geografinį, o ne į politinį ar istorinį žemėlapį. Dauguma konkurso filmų sukurti bendradarbiaujant kelioms valstybėms, veiksmo vietų geografija išsiplečia net iki Šiaurės Korėjos, laiko juosta tęsiasi nuo 4-ojo dešimtmečio iki šiandienos. Dešimtyje skirtingų „Baltijos žvilgsnio“ filmų atsispindi skaudžios patirtys, susijusios su individualios ir istorinės praeities randais.
„Baltijos žvilgsnio“ programą sudarė trys dokumentiniai ir septyni vaidybiniai filmai, du iš jų – lietuvių kūrėjų. Tarptautinė vertinimo komisija išskyrė penkis programos filmus, o Mantą Kvedaravičių pripažino geriausiu režisieriumi už dokumentinį filmą „Mariupolis“ (Prancūzija, Lietuva, Ukraina, Vokietija, 2016). Dokumentuodamas Ukrainos Mariupolio uostamiesčio gyventojų kasdienybę karo akivaizdoje, režisierius paliečia ir svarbią mišrios tapatybės temą, kurią geriausiai atskleidžia Gegužės 9-osios paminėjimo minios konfliktas. Politinių neramumų apsuptyje didžiausią absurdą išgyvena mišrių šeimų vaikai, kurie priversti spręsti moralinę dilemą: „Ar gali, pavyzdžiui, provakarietiškų pažiūrų Ukrainos patriotas sveikinti giminaitį karo veteraną?“ Mišrios tapatybės aukų netrūksta ir tarp Lietuvos piliečių. Lėtoje filmo tėkmėje stebint herojų – žvejo, batsiuvio, muzikantų – kasdienybę, ypatingą reikšmę įgyja poetiški, „tušti“ kadrai, kuriuose fiksuojamas miesto peizažas. Būtent jie tampa erdve „čia ir dabar“ suprasti politinių konfliktų beprasmybę žmogiškųjų ryšių požiūriu.
Ieva Tumanovičiūtė
Vaduojant Saulę
Nauji filmai – „Aukso žirgas“
Ieva Tumanovičiūtė
Pažintis su Lietuvos teatro ateitimi
Iš pokalbių su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros studentais
Lietuvos teatrą garsina iškilios režisierių asmenybės, todėl teatro profesionalai ir ištikimi žiūrovai laukia naujos ryškių kūrėjų kartos. Šių metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II režisūros kurso, vadovaujamo režisieriaus doc. Gintaro Varno, studentų pasiekimai ir egzaminų darbai nuteikė ypač viltingai. Tarptautiniame teatro debiutų festivalyje „Tylos!“ parodytas Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Sapnas“, teigiamai įvertintas teatro kritikų ir žiūrovų, sulaukė pripažinimo tarptautiniuose festivaliuose Italijoje, o Povilo Makausko spektaklis „Guernica“, smarkiai išsiskyręs akademiniame kontekste, dalyvavo festivalyje Štutgarte. Siūlome susipažinti su jaunųjų režisierių mintimis apie studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, teatrą bei jų kūrybinius darbus.
Ieva Tumanovičiūtė
Nauja pradžia
Tarptautiniam teatro debiutų festivaliui „Tylos!“ pasibaigus
Gegužės 19–23 d. Vilniaus mažajame teatre tvyrojo jaunatviškos energijos, pakylėtos nuotaikos atmosfera. Teatro fojė, kurios interjerą apipavidalino Antanas Dubra, festivalio dalyviai, žiūrovai bei teatrinės bendruomenės nariai galėjo bendrauti, diskutuoti, susipažinti su stende iškabintais jaunųjų „blogerių“ ir recenzentų atsiliepimais apie spektaklius ir jų parengtais interviu su aktoriais. Gabrielės Tuminaitės įkurtas festivalis, prasidėjęs kaip platforma Lietuvos muzikos ir teatro akademijos diplominiams studentų darbams, išaugo į tarptautinį, pristatantį teatrinius debiutus bei jaunas nepriklausomas Lietuvos ir užsienio teatrų trupes. Šiais metais Aušros Paukštytės organizuotame renginyje buvo parodyta 14 spektaklių. Festivalio programa pasižymėjo stilistine ir žanrine įvairove, jauniesiems teatro kūrėjams aktualių temų bei pasirinktų meninės išraiškos priemonių gausa.
