Laimos Šinkūnaitės knygos „Kelionė į Ramybės kalną: Pažaislio kamaldulių vienuolyno dailės ikonologija“ pristatymas

Bažnytinio paveldo muziejuje gruodžio 10 d. 17 val. vyks prof. dr. (hp) Laimos Šinkūnaitės knygos „Kelionė į Ramybės kalną: Pažaislio kamaldulių vienuolyno dailės ikonologija“ pristatymas.
Renginyje dalyvaus knygos autorė ir menotyrininkė dr. Rūta Janonienė.
Renginys nemokamas.

Dabartiniame Lietuvos sakralinio meno tyrinėjimų etape, glaudžiai susijusiame su Katalikų Bažnyčios istorija, pasirodė daug sintetinio pobūdžio darbų, kurie nuosekliai ir visapusiškai apima tiek atskiro vienuolyno architektūros ir dailės paveldo, tiek atskiros vienuolijos kaip reiškinio tyrimus. Pagaliau ir vienas unikaliausių Lietuvos baroko paveldo objektų – Pažaislio kamaldulių eremas – sulaukė monografijos.

Iš tiesų Pažaislio kamaldulių vienuolyno mįslinga trauka ir neprilygstamas žavesys nuo seno žadino žmonių vaizduotę, skatino juos ypač XIX a. kurti įvairiausias istorijas ir padavimus, kuriais bent iš dalies mėginta suprasti šio vienuolyno fenomeną. XX a. Pažaislio istorijos ir meno tyrinėtojai dėl įvairių priežasčių ilgai nepajėgė išsivaduoti iš praeities stereotipų ir pinklių. Tačiau ir XXI a. pradžios tyrinėtojams iškyla neatsakytų klausimų. architektūros, tapybos ir skulptūros analizė (ir sintezė) Šioje knygoje Kelionė į Ramybės kalną: Pažaislio kamaldulių vienuolyno dailės ikonologija rasime daugeliui jų išsamius ir įtikinamus atsakymus.
Pažaislio kamaldulių vienuolyno steigėjo, LDK kanclerio Kristupo Paco fundacijai (pasirašyta 1664 XI 3) neprilygo jokia kita ano meto Lietuvoje ir Lenkijoje. Naujasis Mons Pacis eremas priklausė kamaldulių atsiskyrėlių – Eremitarum Camaldulensium Montis Coronae – kongregacijai. Monografijoje nuosekliai ir įvairiapusiškai išnagrinėti bei įvertinti ankstesnieji šio unikalaus ansamblio tyrinėjimai. Pabrėžtina, kad jų autoriai Pažaislio kamaldulių vienuolyną ir Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią tyrinėjo skirtingais požiūriais, tačiau, neįvertinę pasaulietinio ir krikščioniškojo meno skirtingumo, jie negalėjo atskleisti ir pastarojo savitumo. Kaip žinia, visas baroko menas pasižymi perdėm ikonologine vaizdavimo forma.

Taigi šioje monografijoje, analizuojant unikalaus objekto dailės kūrinius architektūros kontekste atsižvelgiama ir į jų paskirtį, ir į esminę idėją, t. y. į tuos dalykus, kurių nenusineša skubantis laikas.

Pažaislio Mons Pacis kamaldulių vienuolyną gana nuosekliai tyrinėjau apytikriai nuo 1986 m. (per tą laiką paskelbiau per 40 mokslinių ir švietėjiškų straipsnių bei knygelę Šv. Brunonas Kverfurtietis Pažaislio freskose lietuvių, anglų, lenkų ir rusų kalbomis). Per ilgą laiką susikaupė išties turtingas ikonografinis ir rankraštinis archyvas. Pastarasis pravertė tiek rašant tekstą, tiek atpažįstant gausius personažus bei aiškinantis sudėtingus siužetus etc. Rašant mėginta surasti adekvatų kalbėjimo būdą, kuris būtų aiškus, glaustas, suprantamas ir, be abejo, įdomus.

Lietuvos baroko sakralinio meno tyrinėjimai nebeįsivaizduojami be ikonografijos ir ikonologijos. Žinia, be ikonografijos ir ikonologijos mes akli, o be estetinio (meninio) kūrinio įvertinimo – kurti. Todėl monografijoje, kitaip - kelionėje į Ramybės kalną, atlikta kompleksinė vienuolyno patikra charakterizuoja Pažaislio ansamblį ne tik kaip unikalų baroko meno kūrinį, bet ir kaip krikščioniškosios dvasinės kultūros reiškinį. Tai naujas požiūris, nes ankstesniuose ikiikonografiniuose tyrinėjimuose pavienių kūrinių, o juo labiau atskirų patalpų kaip tam tikrų segmentų dvasinis turinys dažniausiai nebuvo perteikiamas.

Itin sudėtingas Pažaislio kamaldulių vienuolynas išsiskiria iš kitų, paviršutiniškai panašių, savo gelme. Pavyzdžiui, panagrinėjus Pažaislio ansamblio darnumo paslaptį, paaiškėja, kad jį lemia ne tik euritmijos efektas, kylantis iš visų dalių su visomis proporcingumo. Toks proporcingumas – euritmija – atsiranda tuomet, kai kompozicijos visos dalys proporcingos viena su kita vienoje proporcijų sistemoje, moduliu pasirinkus kurią nors vieną labiausiai charakteringą dalį. Nustačius Pažaislio ansamblio planinės kompozicijos proporcijas, paaiškėjo, kad plano elementuose yra dėsningas, pasikartojantis santykis 5:6. Šitaip pasiekiamas consensus partium efektas. Analizuojant ansamblio pastatų išsidėstymą ir Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios planą, išryškėja dar vienas netikėtas aspektas – tai šio plano geometrijos simboliškumas.

Monografijoje siekta, remiantis archyviniais dokumentais ir literatūriniais šaltiniais bei empirine medžiaga, atskleisti daugiasluoksnę kamaldulių vienuolyno kaip vientiso kūrinio, nors ir sudaryto iš atskirų segmentų, ikonografinę programą. Be to, norima parodyti plėtojamų temų (ir segmentų) tarpusavio ryšius ir kiekvienos (kiekvieno) jų ryšį su visa idėjine programa, šitaip išryškinant išskirtinį Pažaislio vienuolyno ansambliškumą daugeliu aspektų.

Šio eremo labai sumaniai parengta idėjinė programa stebina visumos vientisumu. Keturi menininkai, skulptoriai Mikalojus Wolscheidas, Giovanni Merlis ir tapytojai Mykolas Arkangelas Pallonis bei Giovanni Rossis įgyvendino kone visą ikonografinę šio vienuolyno dekoro programą. Merlis ir Pallonis par excellence stiuko lipdiniais ir freskomis Šventuosius vartus, Pacų menę, bažnyčią, kapitulos salę ir zakristiją su koridoriais.

Nepaisant ženklių netekčių, Pažaislio eremas išliko vientisas. Jo vertybės Europos kontekste – tobula gamtovaizdžio ir architektūros darna, unikalus ir novatoriškas ašinės struktūros sprendimas, idėjinės programos ir menų vienovė.

Parengtos monografijos autorė Prof. dr. (hp) Laima Šinkūnaitė, 2014 m. spalio 12 d.