Pramonės atminties beieškant: moterys, lapės, konvejeris

Mano kelionė į Liuksemburgą įvyko dėl laimingo atsitiktinumo. Šiais metais Kaunas dalijasi Europos kultūros sostinės titulu su Ešu prie Alzeto, antruoju Liuksemburgo miestu, kuriame ta proga buvo įkurtas pirmasis šalyje Darbo muziejus (MUAR / Musée vun der Aarbecht). Jame, Europos kultūros sostinėms bendradarbiaujant, spalio pradžioje atidaryta Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ įkūrėjos Auksės Petrulienės kuruojama paroda „The Great Industry“.

Klestintį Liuksemburgą, turtingiausią Vakarų Europos šalį, sukūrė pramonė, todėl nieko keista, kad industrinis paveldas čia užima svarbią vietą. Šiandien uždarytose geležies rūdos kasyklose ir plieno liejyklose veikia muziejai, ekskursijas veda buvę šachtininkai, lankytojai mėgaujasi galimybe nusileisti į požeminius tunelius, palaikyti rankose sunkų grąžtą ar romantiškai pasivažinėti 1900-uosius menančiu pramoniniu siauruku. Lankausi Eše prie Alzeto, kuriame apstu pramonės statinių ar net ištisų teritorijų, pritaikytų naujoms reikmėms. Turistų pamėgtas Belvalis – gigantiško plieno gamyklos komplekso vietoje įkurtas mokslo ir kultūros rajonas, viliojantis spindinčiais „starchitektūros“ paviršiais, įspūdingomis parodų ir koncertų salėmis. Išvalytos ir užkonservuotos kadaise ugnimi spjaudžiusios aukštakrosnės buvo paliktos miesto erdvėje kaip patrauklūs industriniai paminklai, savotiškas instagraminis paveldas. Apie jį praeiviai beveik nieko nežino (mano pastangos rasti su vietos istorija susijusią informaciją in situ nuėjo veltui), bet mėgsta fotografuoti(s).

Pramonės pagimdytos darbininkiškos kultūros ženklų galima rasti netikėčiausiose vietose. Nacionalinio rezistencijos muziejaus, pastatyto, sakytum, liuksemburgiečių pasipriešinimui nacistinės Vokietijos okupacijai, prieigas puošia masyvūs figūriniai reljefai. Juose vaizduojami ir karo didvyriai, ir... pramonės darbininkai. Vyriška pietos inversija – kalnakasys, susmukęs ant kito kalnakasio kelių, – įvyksta giliai po žeme. Užrašas ant fasado dešinėje pagerbia žuvusius pasipriešinimo dalyvius, kairėje (žinoma!) – žuvusiuosius kasyklose ir fabrikuose. Visus, „kurie padėjo pagrindą šalies nepriklausomybei“. Sutikta architektė, atliekanti 1956 m. statyto muziejaus-memorialo renovaciją, paaiškina, kad anuomet buvo įprasta (įsi)vaizduoti, esą darbininkai darbo vietoje miršta valstybės vardan, o ne dėl prastų darbų sąlygų. Heroizavimas turi savo kainą.

Kitokį, kritišką žvilgsnį į pramoninę praeitį aptinku pasinaudojusi nemokamu visuomeniniu transportu ir nesunkiai pasiekusi apleistą pramoninę teritoriją Diudelandžo miesto pakraštyje. Čia stovinčiuose angaruose vyksta Minetu vadinamam Pietų Liuksemburgo regionui, kuriame koncentravosi geležies pramonė, skirta paroda „MinettREMIX“. Ją surengė 2019 m. įkurta nevyriausybinė organizacija, pritraukusi daugiausia jaunosios kartos entuziastų ir pasivadinusi Nacionaliniu industrinės kultūros centru (Industriekultur-CNCI). Kelias dešimtis partnerių vienijančios organizacijos tikslas – populiarinti pramonės paveldą ir kultūrą Liuksemburge ir didinti visuomenės sąmoningumą. Įžengusi į apleistas cecho patalpas pirmiausia pamatau plakatus su užrašais, kviečiančiais išsaugoti paveldą. Ką ir kaip dar reikėtų saugoti pramoniniame šios šalies peizaže, jei net geležinkelio bėgių linija, padėjusi man naviguoti vaikštant po teritoriją, įtraukta į valstybinį saugomų vertybių registrą?

Centro aktyvistės Laurie ir Jennifer aprodo man parodos dalį, skirtą moterų istorijoms. Liuksemburgo sunkiosios pramonės veidas – išskirtinai vyriškas, o „Moterys Minete, nuo A iki Z“ pirmą kartą suteikia sceną moterims. Ekspozicijos herojes pristato tamsiame buvusio ketaus liejyklos ceche švytintys nameliai, pažymėti abėcėlės raidėmis (išmokime visas raides!), o dokumentinė medžiaga pasakoja, kaip savo kūryba, visuomenine veikla ar tiesiog sunkiu darbu moterys prisidėjo prie geležies regiono istorijos. Stabtelim prie senyvos moters lenkiška pavarde portreto. Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo atvežta į priverstinio darbo stovyklą ir savo rankomis statė vieną iš fabrikų, vėliau liko čia gyventi. Mano gidės pasakoja, kad moteriškoji pramonės pusė beveik netyrinėta, ją dar reikia atrasti ir išsaugoti. Žmonių gyvenimo istorijos ir prisiminimai, arba pramonės atmintis, ne mažiau svarbūs nei fotogeniški aukštakrosnių siluetai, atstovaujantys veikiau atminties pramonei.

Atsisveikindama pakviečiu jas apsilankyti parodoje „The Great Industry“ apie Kauno fabrikus, kurioje moterų balsai aiškiai girdimi. Naujojo Darbo muziejaus, kuris savo patalpų kol kas neturi, kvietimu paroda vyksta nedidelio Tetanžo miestelio Geležies muziejuje. Jai ypač tinka nauja, erdvi ir šviesi organinės architektūros stiliumi suprojektuota salė, kurią muziejus įsirengė gavęs saugoti garsaus ekspresionisto savamokslio Emile’io Kirschto, pasirodo, visą gyvenimą dirbusio vietiniame fabrike, kūrinių kolekciją.

 Kaunietiška ekspozicija irgi atrodo kaip meno kūrinys. Jos pagrindą sudaro architektų biuro „Office De Architectura“ sukurta ore kabanti metalinio tinklo instaliacija, primenanti pramoninį konvejerį. Kitaip nei gamykloje, čia konvejerio linija stovi, o žmonės juda, apžiūrinėdami, tarp kitų eksponatų, legendinius „inkariukus“ ir tekstilės technologės išrastą dirbtinę aortą, nuotraukas su kolektyvinių sodų ir gamyklos švenčių vaizdais, skaitydami prisiminimus apie gamykloje gyvenusią lamą ir lietuviškus audinius kosmose. Apžiūrinėjamas konvejeris įsuka fabrikų istorijas, pasakojamas per daiktus, fotografijas ir tekstus, paremtus autentiškais buvusių darbuotojų liudijimais.

Nuo 2017 m. Kaune veikianti bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“ man visų pirma yra pavyzdys, kaip pasitelkus meninę vaizduotę galima įdomiai artikuliuoti santykį su nepatogia, ginčytina, „neaiškia“ praeitimi. Lietuvoje, kitaip nei Liuksemburge, pramonė nėra nacionalinio pasididžiavimo dalykas, ypač jei kalbėtume apie industrializacijos pakilimą sovietinės okupacijos metais. Šioji dažniausiai suvokiama kaip primestas, todėl svetimas, ne mūsų paveldas, nors ją kūrė ir vėlyvuoju sovietmečiu joje dirbo per milijoną Lietuvos gyventojų. Kartu su sovietų imperija žlugusios pramonės materialusis palikimas virto griuvėsiais, akropolių dekoracija arba scena industrinės muzikos koncertams, o ieškant gyvosios darbininkiškos atminties liudijimų tenka pasitenkinti nebent tolimomis analogijomis, aprašytomis Svetlanos Aleksijevič knygoje „Laikas iš antrų rankų“. Menininkei Auksei Petrulienei, prieš penkerius metus sumaniusiai aktyvuoti pramoninio Kauno atmintį, teko išradinėti būdus, kaip tą daryti.

Per tą laiką Kauno paveikslų galerijos trečiame aukšte įvyko penkios parodos apie miesto fabrikus, kurias kuratorė sukūrė bendraudama su buvusiais jų darbuotojais, taip pat bendradarbiaudama su menininkais ir architektais. Šios parodos nepanašios nei į įprastus, bienalių mėgstamus dalyvaujamojo meno kūrinius, nei į konvencionalias istorijos ar etnografijos ekspozicijas. Petrulienė suteikia balsą ilgai tylėjusioms bendruomenėms, taip apskritai įgalindama pramonės atmintį šiandieninėje Lietuvos kultūroje. Kartu ji kritiškai apmąsto patį atminties fenomeną, užklausia atsiminimo / užmaršties mechanizmą, vengdama „atsidūrimo kito kailyje“ iliuzijos, pasitelkdama atsitolinimo priemones, tokias kaip montažas, meninis sąlygiškumas, dokumentalumo ir fikcijos dermė.

Kiekviena paroda – nauja istorija, turinti savo pagrindinius, nebūtinai žmogiškus, herojus / -es, visą plejadą veikėjų ir veiksmo siužetą, atskleidžiantį vis naujas sovietmečio ir posovietinės pramonės puses. Štai tekstilės pramonei skirtų pirmųjų parodų „žvaigždėmis“ tapo „Drobės“ ir „Kaspino“ gamyklose kadaise dirbusios dailininkės-technologės, pasidalijusios savo išradimais – tarptautinį auksą laimėjusiu audiniu ir dirbtine aorta, o paroda pasakojo apie kūrybiškąją industrinio darbo pusę. J. Janonio popieriaus fabrikui skirta paroda tematizavo atminties temą: joje pagrindinį vaidmenį atliko milžiniška į popierių suvyniota baidarė, papasakojusi istoriją apie kadaise fabrikui priklausiusį baidarių elingą, kuriame buvo švenčiamos svarbiausios gyvenimo šventės, o šiuo metu veikia „užmaršties namai“ – slaugos ligoninė.

Gumos gaminių fabrikas „Inkaras“, sovietmečiu gaminęs modernius sportbačius ir praktiškai įgyvendinęs vakarietiško rojaus svajonę, jam skirtoje parodoje tapo vieta, pasakojančia pramonės žlugimo ir darbininkų protesto istoriją. Čia 2000 m. įvyko garsus, 20 dienų trukęs darbuotojų bado streikas, reikalaujant metus negaunamo atlygio už darbą. Pati naujausia Kauno pramonės paroda, skirta radijo gamyklai „Banga“, atsispyrė nuo istorijos apie tai, kad gamykla (Stalino nurodymu!) buvo įkurta nebaigtoje Prisikėlimo bažnyčioje. Kryžių ant stogo pakeitė radijo antena, vėliau grįžo kryžius. Labiausiai įsiminė detalė iš dabarties – kaip susirinkę į tradicines kasmetines mišias atkurtoje bažnyčioje buvę bangiečiai mintimis vis nuklysta į savo buvusias darbo vietas, „pakibusias“ kažkur virš navos.

Ryškiausi šių parodų veikėjai ir jų nuotykiai kuria naują pasakojimą Liuksemburgo žiūrovams skirtoje parodoje. „Būtų buvę juokinga neparsinešti sportbačių namo, jei dirbai „Inkare“. [...] Moterys [iš gamyklos] išeidavo su tokiais, atsiprašau už žodį, dideliais papais.“ Per parodos atidarymą matau, kaip šis ir panašūs anekdotiški pasakojimai apie, pavyzdžiui, paplitusį girtuokliavimą ar visuotinę kontrolę patraukia vakariečių žiūrovų dėmesį, kurdami atpažįstamą groteskišką sovietinės pramonės, veikusios planinės ekonomikos sąlygomis, paveikslą. Įdomu, ar suveiks šalia pasakojamos ne tokios fasadinės „raudonosios“ pramonės istorijos – apie tremtinius ir lietuvybės židinius gamyklose, apie pastangas kurti nacionalinius prekės ženklus, nepaisant politinių ir ekonominių suvaržymų, apie kūrybiškus būdus išgyventi nepritekliaus sąlygomis.

Galop, apėję konvejerio linijos ratą, susiduriame su dar viena, valstybinį socializmą staiga pakeitusio laukinio kapitalizmo sąlygomis išgrobstytų ir subankrutavusių fabrikų istorija. Ekspoziciją simboliškai užbaigia iškalbingas eksponatas – guminis šiukšlių konteinerio ratukas, kuris buvo pirmas „Inkaro“ fabriko gaminys Europos rinkai. Neilgai trukus fabrikas užsidarė.

Šiandieninio Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste Liuksemburgo žiūrovų dėmesį veikiausiai patrauks ir trys išdidinti propagandiniai plakatai, parodoje atstovaujantys politiniam pramonės kontekstui ir iliustruojantys militaristinę bei paranojišką sovietinės sistemos prigimtį. Vienas iš jų be ironijos skelbia: „Naikinkime muses, nes jos baisesnės už bombas.“ Nuorodų į karinę sovietinės pramonės tematiką parodoje esama ir daugiau.

Tačiau tikiuosi, kad bus pastebėtas ir kitas svarbus aspektas, kurį Auksė Petrulienė, būdama ne tik talentinga menininkė ir smalsi tyrėja, bet ir socialiai jautri aktyvistė, nuolat akcentuoja savo parodose. Tai – darbininkiškos aplinkos pagimdyta pasipriešinimo socialinei neteisybei ir kovos už savo teises kultūra. Parodoje „The Great Industry“ daugiausia rasime „tylaus“ nepaklusnumo, kūrybiško sistemos apeidinėjimo, užsispyrėliško išgyvenimo istorijų tiek prievartinės sovietinės sistemos, tiek laukinės privatizacijos, atėjusios kartu su nepriklausomybe, sąlygomis. Tikra protesto pamoka tampa minėtas „Inkaro“ gamyklos bado streikas. O pramoniniam Liuksemburgui protestas yra svarbus.

Tenykščio Darbo muziejaus inauguracinė paroda „Darbo klasės herojai“ kaip tik pasakojo apie pirmuosius angliakasius, kurių kova už darbininkų teises atvedė juos į politiką. Sužavėjo parodą lydėjusios edukacinės programos idėja. Vaikams buvo siūloma trumpam tapti menką atlyginimą gaunančiais angliakasiais: pavežiojęs sunkų, akmenų prikrautą vežimą ir gavęs kelis centus, už kuriuos negali nusipirkti čia pat siūlomų saldainių, daraisi plakatą ir eini protestuoti. Argi ne puiki mintis pradėti mokyti kovoti už savo teises nuo pradinių klasių?

Po buvusios plieno gamyklos Dudelandže teritoriją iki šiol laksto nuo teršalų pajuodusios lapės. Čia dirbtuves turintis menininkas Seržas, su kuriuo kalbamės apie kalnakasybos nualintus, antropoceniškus apylinkių kraštovaizdžius, neslepia nusivylimo naujausia postindustrinio Liuksemburgo programa, skirta... kosmoso kasinėjimams. Žvelgiant į ateities iššūkius atrodo, kad svarbu ne tik apskritai prisiminti pramoninės visuomenės kultūrą, svarbią modernybės (ir kapitalistinės, ir komunistinės) istorijos dalį, bet ir nuolat iš naujo klausti, kas, kaip ir kodėl patenka ant atminties ir užmaršties konvejerio.

P. S. Parodą iš Liuksemburgo „Darbo klasės herojai“ bus galima pamatyti Kaune, bendruomenių platformoje „Mažosios istorijos“, nuo spalio 28 dienos. Baigdama išduosiu nedidelę paslaptį. Tarp istorinių šios parodos herojų, dirbusių, kovojusių ir tapusių politikais XX a. pradžioje, žinoma, nėra nė vienos moters. Tačiau yra Anna Müller – trylikos pradėjusi dirbti kalnakasių avalynės fabrike po 10 valandų kasdien, šešias dienas per savaitę. Ji anksti ištekėjo už šachtininko, nė vienas pagimdytas vaikas neišgyveno. Išėjusi iš gamyklos prisijungė prie darbininkų sindikato, vėliau buvo išrinkta į vietos savivaldą, po karo tapo darbo ir socialinės apsaugos ministre. Parodos kataloge šmaikštaujama, kad Anna Müller niekada nemirė, nes niekada ir neegzistavo. Tai išgalvotas personažas, sukurtas parodos rengėjų, nes „tokia moteris tikrai galėjo būti“. Įdomu, ar sutiksime Anną Müller Kaune?