Autorius: LTMKS inf.
LTMKS inf.
Meno judančių vaizdų archyvas. Projekto „Letmefix“ viešas pristatymas
Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga kviečia į kelis metus vykdyto projekto „Letmefix“ viešą pristatymą, kuris vyks lapkričio 29 d., ketvirtadienį, 18 val. Vilniaus dailės akademijos doktorantūros skyriaus 102 auditorijoje (Malūnų g. 3).
„Letmefix“ – tai nuolat pildoma nuo 1987 m. iki šių dienų sukurtų Lietuvos video, instaliacijų, garso bei performanso meno kūrinių internetinė biblioteka, kurios pagrindinis tikslas yra suteikti plačiajai visuomenei bei meno profesionalams ir studentams laisvą prieigą prie galbūt mažiau žinomų ar primirštų, rečiau eksponuojamų lietuvių tarpdisciplininio meno kūrinių kuruoto archyvo. Tokiu būdu yra papildoma ir praplečiama kitų Lietuvos meno institucijų kaupiamų archyvų pristatoma panorama, pateikiamas iš dalies alternatyvus, pačių menininkų perspektyvai artimesnis žvilgsnis į šalies šiuolaikinio meno istoriją, o kūriniai ir jų dokumentacija ištraukiami iš kolekcijų saugyklų, menininkų asmeninių archyvų bei parodų salių.
Pristatymo metu vyks diskusija, kurioje dalyvaus „Letmefix“ projekto kuratorė Gabrielė Radzevičiūtė ir archyvo videomeno, performanso bei garso meno skilčių kuratoriai Danutė Gambickaitė, Kęstutis Šapoka ir Tautvydas Bajarkevičius. Diskusiją moderuos kultūros ir meno tyrėjas Jurijus Dobriakovas.
Bet koks archyvas neišvengiamai pristato tam tikrą ideologinį požiūrį ir pasaulėžiūrą, todėl diskusijos metu kartu su publika bandysime kritiškai išsiaiškinti, ką ir kam sako, ką būtent fiksuoja, ir kokias skyles lopo „Letmefix“ archyvas. Ieškosime atsakymų į šiuos klausimus: kiek atviras gali būti tokio archyvo turinys, ką jame pakeičia „wiki“ technologija, ir kokios jo perspektyvos ateityje? Ar tokius archyvus kada nors galės pildyti ir keisti kiekvienas panorėjęs? Kokia yra „Letmefix“ ir panašių laisvai prieinamų archyvų (ne)nauda menininkams? Kodėl verta prisiminti praėjusių dešimtmečių meno kūrinius, kai neretai nespėjame sekti šiandien vykstančių meno procesų, ir ar „Letmefix“ archyvas nėra dar vienas „tarpdiscipliniškumo kapinynas“? Galiausiai, kai 90-ųjų mados ir estetika įgyja fetišo statusą, o nauji meno muziejai, pasak rinkodaros specialistų, gali tapti madingu reiškiniu, galbūt kada nors į madą ateis ir meno archyvai?
Įėjimas į renginį atviras.
LTMKS inf.
3-asis Vilniaus galerijų savaitgalis kviečia pagarsinti šiuolaikinį meną
Naujas šiuolaikinio meno parodų sezonas sostinėje prasideda su Vilniaus galerijų savaitgaliu. Rugsėjo 6–9 dienomis Vilniuje vyksiantis ir į jo pakraščius išsiplėsiantis renginys kvies užsukti į 27 galerijas ir meno erdves, kuriose – naujų parodų atidarymai, susitikimai su menininkais, koncertai ir diskusijos.
Jau trečiąjį kartą Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos organizuojamas savaitgalis siekia atkreipti dėmesį į plačią sostinės šiuolaikinio meno panoramą. Renginio erdvių žemėlapyje ne tik gerai žinomi Šiuolaikinio meno centras ar Nacionalinė dailės galerija, bet ir mažos, nepriklausomos meno projektų erdvės – „Editorial“, „Studium P“, „Sodų 4“, „Autarkia“ ir daugelis kitų. Vienas pagrindinių Vilniaus galerijų savaitgalio tikslų – nubraižyti įdomiausių ekspozicinių erdvių maršrutą, tikintis, kad jį kartoti po renginio taps įpročiu.
Stengdamasis paneigti uždaro ir ambicingo šiuolaikinio meno įvaizdį, renginys tampa dar didesniu ir atviresniu. Be centre įsikūrusių galerijų, šiemet savaitgalio renginiai išsiplės į rytus ir vakarus nuo Vilniaus. Lentvario geležinkelio stoties pastatų komplekse jau antrąjį kartą bus pristatyta specialiai šiai progai organizuojama jaunų menininkų paroda. O rudenį Naujojoje Vilnioje pradėsiantis veikti tarptautinis muzikos kultūros centras „EMPTY BRAIN RESORT“ kvies į pirmąjį pasimatymą su erdvėmis ir iniciatyvos organizatoriais.
Didelį dėmesį Vilniaus galerijų savaitgalis šiemet skirs garsui. Ne tik įtraukdamas naujas muzikantams skirtas meno erdves, ar įkurdindamas parodą Kompozitorių namų pastate, bet ir kviesdamas diskusijai apie meno garsinimą. Klausdamas apie šiuolaikinio meno reklamą, komunikaciją, garsius ir mažiaus žinomus kūrėjus, renginys sieks apmąsti savo tikslus populiarinti šiuolaikinio meno erdves, procesus ir menininkus.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė. Vilniaus galerijų savaitgalio programą sekite čia.
Renginio organizatorius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga
Renginio koordinatorė: Milda Dainovskytė ([email protected])
Informacinis Vilniaus galerijų savaitgalio taškas: LTMKS projektų erdvė „Sodų 4“ (Sodų g. 4-32, Vilnius)
Daugiau informacijos: www.letmekoo.lt
LTMKS inf.
„Postdisciplininio leksikono“ pavartymas su autoriais ir DJs
„Postdisciplininio leksikono“ pavartymas su autoriais ir DJs kartu su Vytautais: sudarytoju Michelkevičiumi ir dizaineriu Volbeku
groja Local girls
Inter-, trans-, intra-, multi-, hiper-, super-, post..................disciplininis?
Tiesiai iš spaustuvės, suraitęs grafinius ženklus ir konceptualius įrašus 192 psl. leidinys – tai kvietimas darkart pažvelgti į šiandienines disciplinas ir jų ribas. Koks yra menas, kas yra menininkas, kaip yra mokslininkas, kur yra kūryba ir tyryba?
Pirmi trisdešimt atvykusių galėsite pasiimti savo kopiją.
Čia surinkti keliolika įelektrintų (urgent) terminų, kurie gali padėti užčiuopti bent dalį šiuolaikybės. Kaip greitai nuvertėja sąvokos ir kaip kinta jų turinys? Jau senai patiriame sąvokos tarpdiscipliniškumas infliaciją, nes darosi vis sunkiau susitarti dėl jos apimčių: ji pučiasi, plečiasi, keičia savo vagą ir galiausiai pradeda skleisti blogą kvapą.
Leksikone dalyvauja:
Laima Kreivytė, Julijonas Urbonas, Jurga Barilaitė, Kęstas Kirtiklis, Skaidra Trilupaitytė, Audrius Novickas, Goda Klumbytė, Miglė Anušauskaitė, Stephen Wright, Vytautas Michelkevičius, Vytautas Volbekas.
Ar čia terminų paroda, užrašų bloknotas, terminų žemėlapis – o gal tiesiog vienos laiko ir erdvės akimirkos fotografija?
P. S. Leksikono pretekstas buvo 2017 m. lapkričio 18 d. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungoje organizuotas „Post-disciplininis performatyvus kongresas“ (moderatorius Vytautas Michelkevičius), skirtas apmąstyti 20 LTMKS metų. Daugiau: www.letmekoo.lt
LTMKS inf.
Menininkai Benigna Kasparavičiūtė ir Kęstutis Šapoka meno projektų erdvę pavers į fotosaloną
Nuo Balandžio 4 d. sostinės projektų erdvėje „Sodų 4“ (Sodų g. 4, Vilnius) pristatoma menininkų Benignos Kasparavičiūtės ir Kęstučio Šapokos paroda „Fotosalonas Sodų g.“ Tai tęstinį, dar 2004–aisiais prasidėjusį ir iki šiol vykstantį menininkų bendradarbiavimą pristatantis projektas, nukelsiantis žiūrovą į Vilniaus miesto miegamuosius rajonus ir pakviesiantis pasižvalgyti po juos turistų akimis. Paroda veiks iki balandžio 13 d.
Viskas prasidėjo maždaug 2004‒aisiais nuo to, kad draugai Benignai Kasparavičiūtei ir Kęstučiui Šapokai vis rodydavo nesibaigiančias kelionių nuotraukas, todėl šie irgi nusprendė neatsilikti. Kadangi tuo metu parodos autoriai negalėjo išvažiuoti kur nors toliau, jie pradėjo fotografuoti savo išvykas po gimtojo Vilniaus miegamuosius rajonus. „Muiline“ jie yra įamžinę vienas kitą prie „įsimintiniausių“ Šeškinės, Karoliniškių ar Justiniškių objektų. Vėliau menininkai ėmė tiesiog fotografuoti savo aplinką ir visokius nuobodžius buities objektus ‒ giminėms dovanotus paveikslus klaikiuose interjeruose, nutriušusią laiptinę, kasdien atvažiuojančią šiukšliavežę, net Dainų šventę per televizorių. Dabar autoriai turi sukaupę jau kelis tūkstančius tokių niekam neįdomių nuotraukų ir, kadangi pažįstami dėl to ėmė jų vengti, būtinai nori visu šituo gėriu pasidalinti su parodos lankytojais.
Benigna Kasparavičiūtė ir Kęstutis Šapoka nuo 2002–ųjų kuria fotografijas, performansus, videofilmus, koliažus, konceptualų meną, tekstus, tapybą. Kartais menininkai dirba duetu tęstiniuose projektuose, kartais kuria individualiai.
Parodos atidarymas 2018 m. balandžio 4 d. 18 val.
Paroda veikia 2018/04/05–13, trečiadieniais – penktadieniais 15–19 val. arba susitarus telefonu +37062728274.
Parodą organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga. Rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba.
Projektų erdvė „Sodų 4“
Sodų g. 4, Vilnius
www.letmekoo.lt/sodu-4
LTMKS inf.
Jurgos Barilaitės psichofizinės mankštos dirbtuvės ir performansai „Ratas ir lazda“
„Ratas ir lazda“ – tai pirmajame projektų erdvės „Sodų 4“ aukšte nuo 2018 m. kovo 9 d. vykstantis tęstinis menininkės Jurgos Barilaitės performansas, žiūrovui nuolat matomas pro langą bei kviečiantis visus prisijungti į vienas iš mankštos dirbtuvių kovo 14 d. 19 val., o taip pat ir į baigiamąjį renginį su performansu kovo 16 d. 18 val.
Anot J. Derrida, „aplink“ anaiptol nėra nieko nepasiekianti trajektorija. Ji juda kažko link, neišvengiamai apibrėžinėdama tai, aplink ką vingiuoja. Tas kažkas, kurio link linkstama, gali būti įvardintas centru, kuris jos kelyje taip ir nesutinkamas, tačiau yra nusakomas ir suvaldomas daug išsamiau, nei tai būtų galima atlikti susitelkiant tiesiogiai į jį patį“.
„Ratas ir lazda“ – tai psichofizinės mankštos seansai, kuriuose pasitelkiamos kvėpavimo technikos bei atliekami pratimai, skirti stuburo stiprinimui, padedantys iš naujo sukonstruoti išbalansuotą kūną ir padeda spręsti ašies atstatymo problemas. Mankšta vyksta tarsi „aplink“ – sukant ratus su specialiai sukonstruotais „įnagiais“ pasitelkiant stuburo tempimo ir pečių tiesinimo pratimus.
„Mano kūrybinė praktika yra glaudžiai susijusi su kūnu ir fiziologija, beveik visuose darbuose naudoju ypatingos fizinės ištvermės reikalaujančius veiksmus. Tai kartais būna ir ganėtinai ekstremalūs iššūkiai tiek kūnui, tiek dvasiai... Todėl turiu palaikyti fizinę formą, tuo labiau, kad turiu gyventi su jaunystės traumų padariniais (kadaise buvau susilaužiusi stuburą). Todėl užsiimu savo sukurta, kaip pati vadinu, „ritualine tapyba“ – fizine ir dvasine mankšta, kurią sudaro nugaros tempimo pratimai, sujungti su veiksmo tapyba, piešimu ir giliu ritmingu kvėpavimu bei garsu, kuris reikalingas pasirinktam ritmui išlaikyti. Arba, kitaip tariant, dainuoju, mankštinuosi ir tapau“ (Jurga Barilaitė).
Pasak menininkės, šis metodas yra svarbus ne tik išgyvenimui, bet ir naujiems atradimams tapyboje, aktyvaus veiksmo metu fiksuojant judesių trajektorijų kaleidoskopą bei kūno ornamentiką, pajuntant geometrijos ir kūno proporcijų darną, pasiruošiant kūrybos keliamiems iššūkiams. Mechaniškas mankštos veiksmo kartojimas patenkina ritualo poreikį, priartina prie atsipalaidavimo – kūrybinio svaigulio ir susiliejimo, vis tik išlaikydamas suvokimą, jog visos vieningumo, pirmapradiškumo paieškos tėra tiktai perrašymas ir fikcija, ir jog pati kūryba yra fikcija.
Jurga Barilaitė (g. 1972 m. Vilniuje) nuo 1996 m. aktyviai dalyvauja šiuolaikinio meno lauke, veikia kaip tarpdisciplininio meno kūrėja. Menininkė kuria videofilmus, performansus bei instaliacijas naudodama platų išraiškos priemonių spektrą. Dažnai nagrinėja moters tapatybės temą bei jos vaidmenį visuomenėje, kūriniuose pasitelkdama savo kūną. Panašių kūrybinių dirbtuvių Barilaitė jau yra surengusi Nacionalinėje dailės galerijoje, plenero metu Preiloje bei Sapfo festivalyje 2017 metais.
Kūrybinės dirbtuvės 2018/03/14 19:00–21:00 (registracija el. paštu [email protected])
Uždarymo renginys su dirbtuvių rezultatų paroda ir performansu 2018/03/16 18:00
Renginį organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.
Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba.
Projektų erdvė „Sodų 4“
Sodų g. 4, Vilnius
www.letmekoo.lt/sodu-4
LTMKS inf.
Kristinos Inčiūraitės paroda „Skundas“ projektų erdvėje „Sodų 4“
„Kai mano kompiuteris užstringa, ekrane iššoka besisukantis, skirtingomis vaivorykštės spalvomis mirgantis kamuoliukas. Trumpam sutrinka darbo ritmas. Einu gerti kavos. 2017 metais du mokslininkai iš Kinų kultūros universiteto Taipėjuje užfiksavo veikiausiai ilgiausiai iki šiol išsilaikiusią vaivorykštę. Vienas iš jų, Chou Kun-Hsuan, nusistebėjo: „Tai buvo nuostabu... tai buvo tarsi dovana iš dangaus... tai taip reta!“ Ji mirgėjo beveik devynias valandas. Vaivorykštė – tai laiko rijikė.
Naujausioje savo videoinstaliacijoje „Skundas“ replikuoju Samuelio Becketto pjesę „Ne aš“ („Not I“, 1972). Joje savo problemomis dalijasi nelaiminga savo tapatybės neatskleidžianti moteris – kone mechaniškai berdama žodžius, ji pasakoja apie savo sudėtingą gyvenimą: gimusi neišnešiota, palikta tėvų ir kitų slogių patyrimų išsekinta, ji gyvena be meilės ir tarytum susitaiko su savo betiksliu gyvenimu. Rodoma tik greitai žodžius tarianti moters burna. Anot Samuelio Becketto, Burna – tai „emisijos organas be intelekto“.
Elektroniniu paštu vis gaunu plačiai po pasaulį cirkuliuojančių „spaminių“ tekstų, kuriuose prašoma įvairiausios pagalbos, dažniausiai finansinės. Vieną, iš didesnės apimties, panaudoju projekte – moteris iš kito pasaulio kampelio kreipiasi (į mane) pagalbos dėl piniginių operacijų. Tai graudus angliškas tekstas, išsiuntinėtas po pasaulį vis dar ieškant naivių lengvatikių, galinčių padėti po nelaimingos moters kauke pasislėpusiems sukčiams. Beketiška šiandiena „spaminėje“ Burnos versijoje. Burna – tai laiko rijikė.“ (Kristina Inčiūraitė)
Kristina Inčiūraitė kuria fotografijas, objektus, performansus ir garso projektus, bet dažniausiai videofilmus, videoinstaliacijas, eksperimentinius ir dokumentinius filmus. Inčiūraitė yra dalyvavusi virš 100 tarptautinių ir nacionalinių parodų ir renginių. Jos kūryba buvo pristatyta meno muziejuose bei galerijose Rio de Žaneire, Pekine, Kijeve, Gdanske, Lodzėje, Varšuvoje, Berlyne, Briuselyje, Rygoje, Taline, Budapešte, Liuksemburge, Romoje, Turine, Bolzane, Stokholme, Kalmare, Kardife, Vilniuje ir kitur.
Projektas įgyvendintas bendradarbiaujant su Goda Marija Norkute, Emma Murphy ir Chou Kun-Hsuan.
Parodos atidarymas 2018 m. vasario 9 d., 18 val. Paroda veikia 2018 m. vasario 10–23 d. Trečiadieniais – penktadieniais 15–19 val. arba susitarus tel. +37062728274
Parodą organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga
Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba
Projektų erdvė „Sodų 4“
Sodų g. 4, Vilnius
www.letmekoo.lt/sodu-4
LTMKS inf.
25 jauni menininkai, architektai ir dizaineriai, kultūros vadybininkai ir dailėtyrininkai nagrinėja ir kviečia patirti savo ir jūsų asmenines teritorijas bei jų ribas
/prɒkˈsiːmɪks/
Proksemika*
Parodoje pristatomi 5 projektai – kolektyvinės tapatybės, atskleidžiančios dabartinį vartotojų/kūrėjų santykį su medijomis. Čia susitinka įvairūs (konfliktuojantys) medijų būviai ir sampratos: būrėjos, virtualios „telefoninės“ tapatybės, santykiai su anapusiniu bei pasąmoniniu pasauliu ir medijų poveikiai asmeninėms kertelėms.
Projektai kviečia prisijungti, įsijungti, įsitraukti ir atsijungti nuo kasdienybės informacinių tėkmių; nuo intymios atverties ir praverties iki išsivalymo ir pravalymo – tokios medijų funkcijos atsiskleidžia bandant sąveikauti su objektais ir procesais parodos erdvėje.
25 jauni menininkai, architektai ir dizaineriai, kultūros vadybininkai ir dailėtyrininkai nagrinėja ir kviečia patirti savo ir jūsų asmenines teritorijas bei jų ribas.
Ši paroda kaip ir daugelis parodų išties yra neverbalinės komunikacijos išraiška erdvėje. Neverbalinę komunikaciją galime apibrėžti per 5 aspektus: semiotiką (ženklų kalba), kineziką (kūno kalbą), haptiką (prisilietimą), chronemiką (laiką) ir proksemiką. Nors čia matome visus aspektus, dalyviai gilinasi į pastarąją - proksemiką – tiksliau kaip žmonės per santykį su erdve ir konkrečius objektus apibrėžia savo asmeninę erdvę (teritoriją). Koks bendravimo atstumas laikomas intymiu, o koks tinkamu tarp draugų ar bendradarbių? Kaip medijos pakeičia komunikacijos erdvių sampratą? Kokios medijos šiandien egzistuoja be jokių technologijų? Su šiais klausimais paroda tampa lyg ir tyrimo instrumentu, susiejančiu kūrėjų mintis su pačios projektų erdvės lokacija ir iš jos kylančiomis įtampomis.
*1) proksemika (sociologijoje, psichologijoje ir komunikacijoje) studijuoja žmonių ir gyvūnų erdvės poreikius bei jų teritorijų formavimą(si);
2) proksemika (lingvistikoje ir komunikacijos teorijoje) nagrinėja individų komunikacijos atstumą bei intymumo laipsnį tarp jų pokalbio metu.
Dalyviai: Lukas Avėnas, Evelina Dapkutė, Jovita Laurukėnaitė, Ignas Pavliukevičius, Karolina Sadlauskaitė, Beatričė Umbrasaitė, Žilvinas Bražukas, Milda Karpavičiūtė, Liucija Kuchalskytė, Lina Virgailytė, Gintaras Zinkevičius, Simonas Palovis, Ieva Sinickaitė, Paulina Ružauskaitė, Kornelija Maslovaitė, Greta Skamaročiūtė, Gabrielė Kunevičiūtė, Marija Pulokaitė, Kazimieras Brazdžiūnas, Justina Muščinskaitė, Kristė Hincaitė, Dovilė Gecaitė, Milda Skukauskaitė, Gintarė Volosenko, Donatas Linkus
Moderatorius: Vytautas Michelkevičius
Paroda buvo sukurta VDA magistro kurso „Medijų teorijos ir praktikos“ metu. Jame bendradarbiavo magistrantai iš daugiau kaip 10 skirtingų praktikinių ir teorinių specialybių.
Parodos videoklipas ir FB renginys https://www.facebook.com/events/750961931779991/
Parodos atidarymas 2018 m. sausio 25 d. 18 val.
Atidarymo metu gros Kazius Minimaliai
Paroda veikia 2018/01/26–02/02
Trečiadieniais – penktadieniais 15–19 val. arba susitarus tel. +37062728274
Parodą organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, bendradarbiaudama su Vilniaus dailės akademija.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Projektų erdvė „Sodų 4“
Sodų g. 4, Vilnius
www.letmekoo.lt/sodu-4
LTMKS inf.
Aghartos renginių serijos garso performansas - Audiolaukas
Audiolaukas:Cassini & Waterflower
Džiaugiamės Sodų 4 erdvę sausio pabaigoje įgarsindami naujosios Aghartos renginių serijos Audiolaukas pirmuoju garso performansu. Jame – svečiai iš tolimosios Brazilijos Cassini bei viešnia iš kaimyninės Latvijos Waterflower.
Audiolaukas – tai susibūrimai garsinėms patirtims. Tai nauja klajojančių po Lietuvą koncertų serija, kurią vykdo Agharta ir partneriai. Garso lauke nutinka keisti, patys netikėčiausi ir nuostabiausi dalykai. Mūsų reikalas – juos atrasti ir pateikti klausymuisi. Šiame įžanginiame lauke Sodų 4 erdvėje savitus pasaulius kartu pristatys egzotiškų ir kaimyninių kraštų garso menininkai.
Cassini – tai muzikantų Vinicius Fernandes, Lea Taragona ir Victor Negri eksperimentinis trio iš Kampinaso miesto Brazilijoje. Improvizuodami tekstūromis ir grįžtamaisiais garsais, jie tyrinėja mįslingus bei švelnius garsus, siekdami bent šiek tiek prisiliesti prie nežinomų tolių, tuo pačiu rizikuodami subyrėti į šipulius pasiekę 125.500 km/h greitį.
https://tudos.bandcamp.com/ https://www.facebook.com/TUDOSexperimental/
Waterflower – tai Latvijos sostinėje Rygoje kuriančios menininkės Sabine Moore audiovizualinis performansų projektas. Jos persipynusi garsinė ir vaizdinė patirtis – tai audiovizualinė kelionė į ypatingą pasaulį, kur garsas ir judantis vaizdas susitinka bendrame orkestre. Muzikinių žanrų prasme Waterflower balansuoja tarp elektronikos, eksperimentinio pop bei ambiento. Daugiasluoksnes kompozicijas menininkė kuria iš savo įvairiausių garso mėginių – žaislų, bėgančio vandens, stiklo gabalėlių, sodo įrankių skleidžiamų garsų, miksuodama juos su sintezatorių bei orkestriniais garsais – smuikų, vaiduokliškų pianino melodijų bei aukštų vokalų.
https://www.facebook.com/WaterflowerMusic/ http://www.waterflower.lv/
Garso performanso pradžia 2018 m. sausio 26 d. 21 val., įėjimas nemokamas.
Renginį organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, bendradarbiaudama su Agharta, daliniai rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Projektų erdvė Sodų 4
Sodų g. 4, Vilnius
www.letmekoo.lt/sodu-4
LTMKS inf.
Suomijos tarpdisciplininio meno kūrėjų asociacijos MUU galerija pristato serijos „Performanso kelionė 7“ videoperžiūrą projektų erdvėje „Sodų 4“
„Noriu revoliucijos / gražios ir patogios”
– Niko Skorpio
„Performanso kelionė 7“ (Performance Voyage 7, PV7) – tarptautinė Suomijos tarpdisciplininio meno kūrėjų asociacijos MUU sudaryta video performansų kolekcija – šių metų gruodžio 20 d. 19 val. bus pristatoma projektų erdvėje „Sodų 4“ Vilniuje. Tai dešimtasis šios video kolekcijos rodymas Europoje šiemet.
Šių metų video performansų rinkinio tema – „Protesto dainos konkursas!“ Protesto dainos paprastai atspindi žymius socialinius pokyčius. „Performanso kelionėje 7“ pristatomi video analizuoja politines situacijas, frustraciją bei individų galimybes siekti socialinių pokyčių, taip pat pristato dabarčiai alternatyvias būsenas.
Kolekciją sudaro aštuoniolikos menininkų bei jų grupių iš viso pasaulio kūriniai: Kuesti Fraun, Kim Dotty Hachmann & Steffi Simmen, Sasha Huber & Petri Saarikko, Heidi Kilpeläinen, Francois Knoetze, Timo Kokko, Paweł Korbus, Vik Laschenov, Elin Magnusson, Elena Mazzi, Iwona Ogrodzka, Ignacio Pérez Pérez, Arja Renell, Kikka Rytkönen, Julia Schicker, Jukka Silokunnas, Niko Skorpio ir Elizabeth Wurst (plačiau apie menininkus ir jų darbus: http://www.muu.fi/site/?p=9989&lang=en).
PV7 kolekciją „Sodų 4“ pristatys menininkas Petri Saarikko, vienas iš joje rodomų video darbų autorių. Saarikko sukūrė „Rongoa Remedies“ kartu su menininke Sasha Huber jų rezidencijos Wellingtone, Naujojoje Zelandijoje metu, įkvėptas vietinės maorių kultūros bei paveiktas akivaizdžių natūralios aplinkos grėsmių pavojaus zonoje esantiems miestams, tokių kaip žemės drebėjimai ir cunamiai.
Darbus kolekcijai atrinko žiuri – menininkė Heidi Kilpeläinen, meno ir kultūros vadovas Jaakko Nousiainen (Suomijos institutas Londone) bei MUU direktorius Timo Soppela. Projekto įgyvendinimą remia Helsinkio miesto kultūros biuras.
MUU yra Suomijos tarpdisciplininio meno kūrėjų asociacija, veikianti kaip menininkų valdoma organizacija nuo jos įkūrimo 1987–aisiais, reprezentuojanti ir skatinanti naujas eksperimentines meno formas. MUU siekia palaikyti skirtingų disciplinų menininkų bendradarbiavimą ir judėjimą, naujų meno projektų vystymą, renginių, seminarų, parodų organizavimą, politinės diskusijos kultūros srityje palaikymą. MUU bendradarbiauja su kultūrinėmis ir edukacinėmis organizacijomis iš Suomijos bei užsienio. 2017–ųjų gruodį MUU asociacijai priklauso 650 profesionalių Suomijoje kuriančių menininkų. http://www.muu.fi
„Performanso kelionę“ – kamerai sukurtų video performansų seriją – MUU sudaro kasmet nuo 2011–ųjų. Video performanso kūrinių pasaulinis turas – tai puiki galimybė plačiai skleisti žinią apie menininkus ir jų kūrinius. Ši kelionė kuria ir stiprina menininkų užsienio ryšius, didina jų kaip performanso menininkų žinomumą. Vienas iš pagrindinių „Performanso kelionės“ serijos tikslų – įrašyti ir dokumentuoti bei tokiu būdu pratęsti performanso gyvavimą.
„Performanso kelionės 7“ pristatymą Vilniuje organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga kartu su MUU bei MUU Galleria. Pristatymą dalinai remia Lietuvos kultūros taryba bei Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, baras „Dėvėti“. PV7 projektą remia Helsinkio miesto kultūros biuras bei Audiovizualinės kultūros rėmimo centras AVEK.
Peržiūra ir pristatymas su Petri Saarikko vyks 2017 m. gruodžio 20 d., nuo 19 val. (anglų kalba).
Projektų erdvė „Sodų 4“
Sodų g. 4, Vilnius
www.letmekoo.lt/sodu-4
LTMKS inf.
(Ne)identifikuoti LTMKS archyvai
Viena iš projekto, skirto pažymėti LTMKS dvidešimtmečiui, dalių
Atidarymas lapkričio 22 d. 18.30 val.
Kas? Yra saugomas nuotraukų, tekstų, skrajučių, cv, idėjų projektams, prašymų priimti į sąjungą, visokių cd, skaidrių ir t. t. archyvas. Tai archyvas, kurio nedidelė dalis pateko į (Ne)priklausomo tarpdisciplininio meno istorijų pirmąjį tomą, bet didžioji dalis liko neidentifikuota. Tai archyvas apimantis apytikriai 1997‒2013 metus ir ne visada tiesiogiai susijęs su LTMKS. Dalis šio archyvo tiesiog bus išeksponuota nedarant atrankos ir neformuojant rišlaus pasakojimo.
Kur? Justino Vienožinskio dailės mokyklos patalpose (S. Konarskio g. 37-2)
Kodėl? Sovietmečiu vakarinė K. Konarskio (dab. Justino Vienožinskio) suaugusiųjų dailės mokykla buvo kiek laisvesnė ir liberalesnė nei, sakykime, tuometinis Dailės institutas ir oficiali parodinė sistema. Vakarinėje dailės mokykloje buvo susibūrę tuometiniai labiau progresyviai nusiteikę „tylieji modernistai“. Tam tikra prasme panaši situacija susiklosčiusi ir šiandien ‒ liberalesnėje Justino Vienožinskio dailės mokykloje dėsto daug tarpdisciplinininkų. Logiška (ne)identifikuotą archyvą eksponuoti būtent čia.
Tai vis dėlto kodėl? Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga buvo kurta kaip pasipriešinimo ir išlikimo simbolis reakcionieriško konservatyvumo fone. Praėjus dvidešimčiai metų tarpdisciplininiam menui, ko gero, nebegresia išnykimas. Kita vertus, tarpdisciplininio meno sąvoka nebetenka anuometinio aštrumo ir pasipriešinimo prieskonio, devalvuojasi. Keičiasi tiek tarpdisciplininio meno, tiek ir pačios LTMKS samprata ir statusas. Todėl ir atitinkami projektai vis dažniau primena „tarpdiscipliniškumo kapinynus“ ‒ nebetenka išskirtinumo auros, tampa panašūs į visų kitų sąjungų proginius projektus. Todėl kiekvieną kartą iš naujo kyla klausimas ‒ kodėl reikia ir ar apskritai reikia tokių parodų?
(Ne)identifikuotas archyvas šiuo atveju ‒ dar vienas bandymas atsakyti į šį, ko gero, retorinį klausimą, grįžtant į (ne)struktūruotą, (ne)identifikuotą istoriją.
Vis dėlto viltis lieka ‒ tiek iki atidarymo, tiek ir parodos metu LTMKS nariai ar visi norintys pakomentuoti, patvirtinti ar sukritikuoti „tarpdiscipliniškumą“, galės papildyti parodą, įsiterpti į ją senais ar naujais kūriniais, nuotraukomis, dokumentais ir t. t. Bus kaupiamas (ne)identifikuotas parodos archyvas, kuris galbūt bus panaudotas LTMKS keturiasdešimtmečio parodoje.
Kuratorius: Kęstutis Šapoka
Norintys įsiterpti į parodą gali kreiptis [email protected]
Parodos papildymą po lapkričio 22 d. reikėtų derinti su Kristina Stančiene [email protected]
864644872
Parodos lankymas darbo dienomis nuo 10 iki 21 val.
Šeštadieniais nuo 10 iki 16 val.
Parodą bus galima aplankyti iki gruodžio 18 d.
