Autorius: LFS inf.

LFS inf.

Kovo 13 d. 17.30 val. Prospekto fotografijos galerijoje vyks susitikimas su čekų autoriumi Jindřich Štreit palydint fotografijų paroda „Kur namai mano?“.

Čekų fotografas Jindřich Štreit šiame fotografijos projekte stebi sudėtingą ir prieštaringą žmogaus be namų – benamio – pasaulį. Už visuomenės ribų atsidūrusių žmonių likimai jau ne kartą aprašyti įvairiose mokslinėse ir tiriamosiose studijose, įtraukti ne į vieną socialinį projektą, taip pat apgaubti ir begalės kolektyvinių mitų. Menotyrininko Jiří Siostrzonek teigimu, ši serija yra „gilus ir skausmingas šiuolaikinės visuomenės fenomenas, kurio centre tragiški skirtingų žmonių skirtingi likimai. Namų netekimo priežasčių gali būti daug ir įvairių. Auganti benamių bendruomenė nėra homogeninė, rasime žmonių, kurie benamystę kaip gyvenimo būdą pasirinko laisva valia. Benamystę, kuri nėra susijusi su nepalankia ekonomine situacija, amžiumi ar išsilavinimu, galime suvokti kaip absoliučios laisvės troškimą. Tačiau tam, kad pakaktų jėgų ištverti pasirinktą gyvnimo būdą, būtinas asmenybės vientisumas, požiūrio nuoseklumas ir tvirtybė.

Benamiai, regis, likusi vienintelė bendruomenė, galinti išgyventi šios hedonistinės civilizacijos žlugimą.“ Savo ilgalaikiame projekte „Kur mano namai?“ J. Štreitas paniro į benamių pasaulį be jokių išankstinių nusistatymų ir su nuolankumu, kurio išmoko dalyvaudamas ankstesniuose socialiniuose projektuose su narkomanais, neįgaliaisiais, neregiais ar vyresnio amžiaus žmonėmis. Anot teksto autoriaus Jiři Siostrzonek, J. Štreitas savo naujajame fotografijų cikle nesiekia analizuoti benamystės priežasčių, o pateikia tik vizualiai stiprią žinutę iš pasaulio, į kurį net mintimis nukeliauti mums nepakanka drąsos.

Jindřich Štreit gimė 1946 m. rugsėjo 5 d. 1967 m. baigė meno studijas Olomouco miesto F. Palackio universitete. Dirbo dailės mokytoju, buvo mokyklos direktoriumi, vadovavo kelioms galerijoms, už komunistų valdžiai nepriimtiną veiklą (surengė neleistinas fotografijų parodas) buvo nuteistas dešimčiai mėnesių. Išėjęs iš kalėjimo nebegalėjo dirbti mokytoju. Po 1989 m. Aksominės revoliucijos dirbo Bruntalo muziejuje, nuo 1994 m. yra nepriklausomas fotografas. 1991–2003 m. mokė Prahos menų akademijoje, 1991–1992 m. – Bratislavos menų akademijoje, nuo 1991 m. iki šiol dėsto fotografijos meną Opavos Silezijos universitete. J. Štreitas parengė daugiau nei 1350 asmeninių ir kolektyvinių parodų. Išleido 36 knygas, parengė katalogų. Jo darbai saugomi žinomose galerijose – MOMA Niujorke, Vašingtono nacionalinėje galerijoje, Taikomosios dailės muziejuje Prahoje, Moravijos galerijoje ir daugelyje kitų. Apie jį buvo sukurti keli filmai.

Pokalbis vyks čekų kalba su vertimu į lietuvių kalbą. Projektas dalinai remiamas Lietuvos kultūros tarybos ir Čekijos respublikos ambasados Vilniuje.

LFS inf.

Kviečiame į naujojo kasmetinio Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščio pristatymą ir susitikimą su leidinio sudarytoju Valentinu Klimašausku bei pačiais autoriais, kuris vyks kovo 14 d. 17:30 val. „Prospekto“ galerijoje. Pristatymo metu bus aptartos dviejų metraščio dalių temos: naujųjų technologijų įtaka šiandieniniame vizualumo lauke bei fotoparodos, kaip specifinio turinio medijai, problematiškumas.

„Anot naujosios tikrovės, kuri kartais gerokai pranoksta mokslinės fantastikos pranašautas vizijas, veidus skaitantis dirbtinis intelektas netrukus galės nuskaityti ir politines pažiūras, ekonominę situaciją, seksualumą, intelekto koeficientą. Kai veidas tampa atvira knyga, gali būti keičiamas ir manipuliuojamas, ką reiškia susikurti, turėti ar prarasti „savo“ veidą? Taip pat – kaip tokioje dirbtinio intelekto, programų ir technologijų daromų sprendimų prisotintoje aplinkoje keičiasi autorystės samprata? Kaip tai keičia mūsų pačių vis takesnį tapatybės suvokimą? Arba – kai šiandien veidai skaitomi įvairių mus nematomų robotų ir algoritmų, kaip savo veidus kuria ar saugo tie, kurių veidai priklauso vadinamajam ketvirtajam pasauliui, nėra įprasti, pripažinti, legalūs, priklauso tautinėms ar seksualinėms mažumoms, nomadams, migrantams, gaunantiems itin mažas pajamas, priklausantiems praeičiai, gyvenantiems už neoliberalios technologinės šiuolaikybės ribų?“, - teigia leidinio sudarytojas, kalbėdamas apie pirmąjį almanacho numerį.

Aptariant antrąją metraščio dalį, vertėtų paminėti, kad „dėl savo tampresnio ryšio su tikrove nei kitos medijos, nuo pat atsiradimo fotografija tarnauja ne tik kaip pasyvi pasaulio egzistavimo liudytoja ar, jei naiviai tikėti fotografijos objektyvumu, – dokumentuotoja, tačiau yra ir aktyvi atlikėja, steigėja, tarpininkė. Antroji „Lietuvo fotografijos“ metraščio dalis, kuri yra skirta fotografijos parodai kaip specifinio turinio medijai, o ne atskiroms fotografijoms, ir laviruoja tarp šių dviejų fotografijos kaip liudininkės ir fotografijos kaip steigėjos paradigmų.“ --- Valentinas Klimašauskas (g. 1977) yra kuratorius ir rašytojas. Su Inga Lace yra 2019 m. Latvijos pavilijono Venecijos bienalėje bendrakuratorius (menininkė Daiga Grantina). 2017-2018 m. dirbo programos direktoriumi Šiuolaikinio meno centre Kim? Rygoje, 2003/13 m. kuratoriumi Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Publikavo tekstus tokiuose leidiniuose kaip A Prior Magazine, Baltic Notebooks of Anthony Blunt, Beyond, Cura, Dot Dot Dot, Flash Institut, Flash Art, Kunsthernes Hus, Good Times & Nocturnal News, Šiaurės Atėnai, Paletten, Spike, kt.

LFS inf.

Fotografijų paroda
2019 02 26 – 03 30
„Prospekto“ fotografijos galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Nuo 2019 m. vasario 26 d. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atsidaro čekų autoriasu Jindřich Štreit fotografijų paroda „Kur namai mano?“. Susitikimas su autoriumi vyks kovo 13 d. 17.30 val. Prospekto fotografijos galerijoje.

Čekų fotografas Jindřich Štreit viename savo fotografijos projektų stebi sudėtingą ir prieštaringą žmogaus be namų – benamio – pasaulį. Už visuomenės ribų atsidūrusių žmonių likimai jau ne kartą aprašyti įvairiose mokslinėse ir tiriamosiose studijose, įtraukti ne į vieną socialinį projektą, taip pat apgaubti ir begalės kolektyvinių mitų. Čekijoje menininkų, kurie intensyviai ir sistemingai fiksuotų benamio gyvenimą, nėra daug. Būtų galima teigti, kad fotografo požiūriu benamiai ir jų socialiniai portretai priskiriami toms „patrauklioms temoms“. Tačiau juos fotografuodamas fotografas dažnai nė pats to nesuvokdamas jaučiasi tarsi užsienietis ar turistas, patekęs į kultūriniu požiūriu skirtingą aplinką, taigi per porą valandų susidaro atitinkamą nuomonę apie benamius ir ją pateikia visuomenei kaip požiūrį į atitinkamą problemą.

Savo ilgalaikiame projekte „Kur mano namai?“ J. Štreitas paniro į benamių pasaulį be jokių išankstinių nusistatymų ir su nuolankumu, kurio išmoko dalyvaudamas ankstesniuose socialiniuose projektuose su narkomanais, neįgaliaisiais, neregiais ar vyresnio amžiaus žmonėmis. Anot teksto autoriaus Jiři Siostrzonek, J. Štreitas savo naujajame fotografijų cikle nesiekia analizuoti benamystės priežasčių, o pateikia tik vizualiai stiprią žinutę iš pasaulio, į kurį net mintimis nukeliauti mums nepakanka drąsos.

Jindřich Štreit gimė 1946 m. rugsėjo 5 d. 1967 m. baigė meno studijas Olomouco miesto F. Palackio universitete. Dirbo dailės mokytoju, buvo mokyklos direktoriumi, vadovavo kelioms galerijoms, už komunistų valdžiai nepriimtiną veiklą (surengė neleistinas fotografijų parodas) buvo nuteistas dešimčiai mėnesių. Išėjęs iš kalėjimo nebegalėjo dirbti mokytoju. Po 1989 m. Aksominės revoliucijos dirbo Bruntalo muziejuje, nuo 1994 m. yra nepriklausomas fotografas. 1991–2003 m. mokė Prahos menų akademijoje, 1991–1992 m. – Bratislavos menų akademijoje, nuo 1991 m. iki šiol dėsto fotografijos meną Opavos Silezijos universitete.

2000 m. apgynė habilituoto daktaro laipsnį Prahos menų akademijoje, tapo fotografijos meno docentu, 2009 m. gavo profesoriaus laipsnį Prahos meno, dizaino ir architektūros akademijoje, 2014 m. Bratislavos meno akademijos meno taryba suteikė J. Štreitui honoris causa daktaro vardą.
Nuo 1991 m. dirba su įvairiais projektais Prancūzijoje, Anglijoje, Brazilijoje, Moldavijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Kinijoje, Rusijoje, taip pat Čekijoje. Vieni žinomiausių jo projektų: „Moterų kalėjimas“, „Olomouco krašto žmonės“, „Kelias į laisvę“, „Už uždangos“, „Tyli liga“, „Su meile“, „Iš tamsos į šviesą“ ir daugelis kitų.

J. Štreitas parengė daugiau nei 1350 asmeninių ir kolektyvinių parodų. Išleido 36 knygas, parengė katalogų. Jo darbai saugomi žinomose galerijose – MOMA Niujorke, Vašingtono nacionalinėje galerijoje, Taikomosios dailės muziejuje Prahoje, Moravijos galerijoje ir daugelyje kitų. Apie jį buvo sukurti keli filmai.

Projektas dalinai remiamas Lietuvos kultūros tarybos ir Čekijos respublikos ambasados Vilniuje.

LFS inf.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / įėjimas iš Didžiosios g. 19)

2019 02 19 – 03 16

Vasario 19 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje atidaroma Mindaugo Ažušilio fotografijų paroda. Atidaryme dalyvaus autorius, taip pat jo knygų sudarytoja ir leidėja Eglė Deltuvaitė.

Fotografas Mindaugas Ažušilis tyrinėja nepatogias, kritines, tačiau itin aktualias temas: vyriškumą, hedonizmą, avarijas kelyje, įvaizdžio (ne)galią. Menotyrininkės dr. Agnės Narušytės teigimu, jo kūrybos nebūtina skaityti kaip kapitalizmo, vartojimo, globalizacijos, provincializacijos ar nacionalizmo kritikos, nors jos čia daug. Nebūtina ir nirti į depresiją. Verčiau rinkti egzistencinio aukso trupinius – nematomus, bet Ažušilio pastebėtus lietuviškos kasdienybės scenografijoje. Suprasti, kad jos paskirtis – pridengti nebūties duobes yrančiame pasaulyje.

Šioje parodoje autorius pristato dvi savo kūrybos serijas „Pomirtinis gyvenimas“ ir  „Avarija“.

Kuriant seriją „Avarija” pakeliui pasitaikantys eismo įvykiai siūlosi autoriui fotografuojami kaip savaiminės smurto skulptūros. Nesurežisuotų avarijų erdvės ir objektai šviesa nupiešti taip, kad nejučia pradedi grožėtis saulėje blizgančiais sulankstytais metalo luitais, išvirtusiais mašinų viduriais, tekančiais tepalais, stiklo šukėmis. Pasak Eglės Deltuvaitės, tai tarsi „nervus dirginantis grožio ir siaubo santuokos paradoksas”.

Serijoje „Pomirtinis gyvenimas”, anot Eglės Deltuvaitės, M. Ažušilis dar kartą meistriškai sužaidžia pokerį su mūsų vaizduote bei žmogišku silpnumu ir pomirtinį gyvenimą įvaizdina žemiškais siužetais. Pavadinimas gali klaidinti, bet autorius neketina polemizuoti sielos amžinybės, religijų, prisikėlimo ar panašiomis temomis, jis tiesiog parodo, su kokiais žmonėmis atėjus laikui būsime „supažindinti“ ir kokiose pažįstamose vietose to nebesuvokdami apsilankysime.

Ne vieną kartą jau įsitikinome, kad versti jaustis nepatogiai yra viena iš sėkmingų Ažušilio kūrybos strategijų, atvedančių žiūrovą į parodų sales, atkreipiančių dėmesį į aktualius visuomenės raidos klausimus, socialines situacijas.

Mindaugas Ažušilis (g. 1987) yra jaunosios kartos fotografas, aktyviai savo kūrybą pristatantis Lietuvoje ir užsienyje. 2014 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo fotografijos ir medijos meno magistro laipsnį. Nuo 2015 m. - Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Kartu su leidykla „Kultūros meniu“ yra išleidęs dvi knygas. Pirmoji knyga „Laimė Lietuvoje / Happiness in Lithuania” sulaukė daug dėmesio 2012 m. O 2018 m. antroji knyga „Lietuva. 999.9 / Lithuania. 999.9“ fotografijos festivalyjePHotoESPAÑA pateko į geriausios fotografijų knygos konkurso finalininkų sąrašą.

Kiti renginiai:
VILNIUJE
Vasario 13 d. 17.00 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji 19) maloniai kviečiame dar kartą pasižvalgyti po Audriaus Puipos ir Gintauto Trimako fotografijų parodą "Inscenizuoti paveikslai". Susitikime dalyvaus Lilija Puipienė ir Gintautas Trimakas.
Daugiau apie parodą

Vasario 14 d. 17.00 val. "Prospekto" fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43) maloniai kviečiame į susitikimą su autoriumi Arturu Valiauga jo fotografijų parodoje "Perkurtos Velso istorijos".
Daugiau apie parodą

Lietuvos fotomenininkų sąjunga Vilniaus knygų mugėje - 2019 02 21-24
Stendae 5A.17 galėite įsigyti mūsų leistų knygų.

Taip pat rengiame ir dvi diskusijas:
Diskusija VKM. „Fotoalbumas. Ar yra vietos knygų lentynoje?“
Diskusija VKM. „Nauja knyga – sena fotografija“

KAUNE
Giedriaus Liago personalinė paroda
2019 02 07 - 03 03
Kauno fotografijos galerija (Rotušės a. 1, Kaunas)

LFS inf.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19)
2019 01 22 – 02 16

Sausio 22 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Audriaus Puipos ir Gintauto Trimako fotografijų paroda „Inscenizuoti paveikslai“. Atidarymo metu bus pristatoma to paties pavadinimo knyga. Kviečiame neformaliai pabendrauti su „Inscenizuotų paveikslų“ bendraautoriais Gintautu Trimaku ir Lilija Puipiene bei leidinio sudarytoju ir dailininku Gyčiu Skudžinsku, teksto autore Agne Narušyte.

Parodoje visas dėmesys skiriamas Audriaus Puipos darbų ciklui „Inscenizuoti paveikslai“, sukurtam bendradarbiaujant su Gintautu Trimaku. Neretai šios fotografijos parodomos kaip paralelinė menininė veikla, žaidimas, citavimas, persikūnijimas. O šiuo atveju tai tampa parodos ašimi – fikcijos ir realybės susipynimas bei vizualinės kultūros permąstymas ir įasmeninimas vietos kontekste, užpildant visą parodos erdvę karnavališkais įvairių kartų menininkų persikūnijimais.

„Piešiniuose, akvarelėse ir litografijose plėtojęs sudėtingus vaizdo ir žodžio pasakojimus su gausybe tikroviškų detalių, Puipa gerai suvokė dailės ir fotografijos giminystę. Menininką domino ne tik savita realistinė dailės kalba, bet ir jos referencija, akivaizdžios nuorodos į regimą apčiuopiamą tikrovę, taip pat – galimybė tą tikrovę (at)kurti, įkūnyti ir atgaivinti nutapytą iliuziją. „Gyvieji paveikslai“ (pranc. tableau vivant), imituojantys žinomus dailės kūrinius, nuo XVIII a. pabaigos buvo visoje Europoje paplitusi salonų pramoga. Jie susiejo kilnią lavinimo užduotį su karnavalo nepadorumu, fetišistine erotika. Išmonė, reprezentacija ir tikrovė čia pasidarė nebeatskiriamos ir tarsi pateisino viena kitą,“ – taip apie ciklą „Inscenizuoti paveikslai“rašo menotyrininkė dr. Erika Grigoravičienė.

Parodoje, be matytų ir dar nerodytų fotografijų, bus demonstruojama ir dokumentinė vaizdo medžiaga iš inscenizacijų kūrimo. Videofilmus parodai iš savo archyvo paskolino vienas iš šių akcijų dalyvių Vytenis Jankūnas.

Paroda pavasarį buvo eksponuota A. Mončio namuose-muziejuje.
Parodą ir kūrinių katalogą inicijavo leidybinė platforma „NoRoutine Books“ bendradarbiaudama su Dailininkų sąjungos leidykla „Art Serija“.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Vilniaus fotografijos galerijos darbo laikas: II-V 12.00-18.00 VI 12.00-16.00

LFS inf.

„Prospekto“ fotografijos galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)
2019 01 15 – 02 16

2019 m. sausio 15 d. (antradienį) 17.30 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Arturo Valiaugos paroda „Perkurtos Velso istorijos“.

Kiekviena istorija turi pabaigą. Tačiau vienos istorijos pabaiga reiškia kitos pradžią, kurioje pasakotojo nuožiūra ar pagal pasakojimo taisyklių reglamentą nelieka „nereikšmingų“ detalių ir yra ignoruojamos istoriją menkinančios aplinkybės. Yra toks britiškas posakis: „ignoravimas – dorybė“. Tačiau labiausiai intriguojančiomis tampa buitinės smulkmenos, leidžiančios klausytojui pasijusti tos istorijos subjektyvaus ir asmeninio patyrimo dalimi.  

Rūmai išauga juos pastačiusius žmones. Juose sukaupti „turtai“ tampa nebyliais socialinės tapatybės ir tautos istorijos liudininkais. Šio amžiaus globalėjančioje Europoje politinę ir ekonominę galią ženklinę rūmai netenka pirminės funkcijos, atskiriančios sava nuo svetimo, privatų nuo viešo.
Titulai ir turtas, sukauptas pradedant vergvaldyste ir sėkminga prekyba bei pramonės plėtra kolonijose, kilmingiesiems leido valdyti didžiulį nekilnojamą turtą ir sukaupti jame daug kultūros ir meno vertybių. Ilgais šimtmečiais tai buvo uždari elito kultūros centrai.

Šiandien konstitucinėje monarchijoje rūmai virsta finansine našta jų paveldėtojams. Dvarai ir pilys, kaip tautos ir šiandienos pilietinės visuomenės tapatumo dalis, paversti vieša erdve tampa nacionalinio pasitikėjimo vieta, kur tolima ir privati istorija gali tapti sava nacionalinio pasididžiavimo ir išskirtinumo dalimi ir tautos šlovingos praeities bei asmeninio orumo išraiška.

Projektas apima ne tik viešų ir privačių erdvių dialogą ar konfliktą, bet kalba ir apie istorinį, kultūrinį Velso ir velsiečių tapatumą, istorijos rašymą, perkūrimą ir perskaitymą.

Ši tema aktuali ne tik Velsui, bet ir visai Europai, jos dvarų ir pilių paveldui. Gaila, kad dėl istorinių priežasčių Lietuva itin daug tokių svarbių objektų yra praradusi, tad ši tema iš mūsų perspektyvos yra gana skaudi. Ten istoriją gali pačiupinėti tiesiogine to žodžio prasme, o Lietuvoje – didesne dalimi tik perskaityti.

Arturas Valiauga gimė 1967 m. Vilniuje. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje įgijo fototechnologijos bakalauro laipsnį, o Vilniaus dailės akademijoje - fotografijos ir medijos meno magistro laipsnį. Pradėjęs dirbti ir žinomas kaip profesionalus reklamos fotografas, nuo 1993 m. dalyvauja fotografijos meno parodose bei projektuose. Tarp jų tokie projektai kaip Tarptautinio fotografijos ir tyrimų tinklo projektas „Darbas“ (2005-2006), 4-toji Ars Baltica fotografijos meno trienalė (2008), EU-Japan Fest projektas „Japonija Europos akimis“ Nr. 11 (2009) ir kt. Arturo Valiaugos kūryboje dominuoja socialinio identiteto ir laiko temos.

Projektas įgyvendintas „Ffotogallery kvietimu“, bendradarbiaujant su „National Trust Wales“ bei VšĮ „Kultūros meniu“ rezidencijos Velse laikotarpiu 2014 m., eksponavimui parengtas – 2016 m.

LFS inf.

„Prospekto“ fotografijos galerijoje gruodžio 27 d. buvo įteiktos kasmetinės Lietuvos fotomenininkų sąjungos premijos. Ši premija yra skiriama už reikšmingiausius fotografijos meno kūrinius ir parodas, leidybinius bei kuratorinius projektus, įvairiapusę fotografijos sklaidą ir populiarinimą. Premijos tikslas yra įvertinti ir paskatinti labiausiai fotografijai nusipelnusius asmenis.

Šiais metais LFS valdyba premiją skyrė Violetai Bubelytei už autoaktų seriją, kuriamą nuo 1981 m. bei  poveikį autoreprezentacijai, moters vaizdavimui ir ilgalaikio projekto sampratai. Antrąją premiją valdyba nutarė padalinti Daliai Mikonytei ir Valentyn Odnoviun. Dalia Mikonytė buvo apdovanota už intensyvų laiko ir erdvės dimensijų nagrinėjimą savo kūryboje. Valentyn Odnoviun LFS premija suteikta už aktyvią kūrybinę bei parodinę veiklą projekte „Stebėjimas“.

2017 m. po dviejų metų pertraukos sugrąžinta Lietuvos fotomenininkų premija buvo apdovanotas Gytis Skudžinskas už meninių knygų kūrybą ir leidybinę veiklą.

Praeityje šią premiją yra gavę tokie menininkai ir menotyrininkai kaip Skirmantas Valiulis, Rimaldas Vikšraitis, Remigijus Treigys, Vaclovas Straukas, Stanislovas Žvirgždas, Algimantas Aleksandravičius, Ugnius Gelguda, Gintaras Česonis, Vytautas V. Stanionis, Margarita Matulytė, Agnė Narušytė, Monika Požerskytė, Mindaugas Kavaliauskas ir kt.

LFS inf.

Gruodžio 11 d. (antradienį) 18.00 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Algirdo Šeškaus paroda „dav day“.

Anot Algirdo Šeškaus, nuostabu yra tai, kad fotografuoti dabar pasidarė pigu ir bepigu. Bėda tik ta, kad fotografijos gyvena nė neišlįsdamos iš telefonų. Vaizdai jų ekranėliuose taip greitai keičia vienas kitą, kad vieno atskiro vaizdo reikšmė sumenko visai. Žmogus nespėja pabūti, iš buvimo į nebūtį lekiama per greitai.  Sumirga pasaulis ir kaipmat pasibaigia kartu su žmogumi.

Algirdas Šeškus savo fotografijų parodoje kviečia sustoti ir susivokti, kad žmogaus yra kur kas daugiau nei jo yra kietuosiuose diskuose.

Algirdas Šeškus (g. 1945)  yra vienas iš Lietuvos avangardinės fotografijos pradininkų.
Fotografas dalyvavo prestižiškiausiose pasaulio meno parodose: Šiaurės Europos šalių meno parodoje, Venecijos bienalėje, Dokumenta 14 ir kitose. Šiuo metu 50 menininko darbų galima pamatyti Štutgarto meno muziejuje parodoje Ekstase, kuri veiks iki 2019 m. vasario 19 d. Joje Algirdas Šeškus dalyvauja kartu su tokiais menininkais kaip Joseph Beuys, Salvador Dali, Paul Klee, Pablo Picasso, Man Ray ir kitais.

Neseniai pasirodė 21-oji autoriaus knyga Gėlės, kurią išleido Ispanijos leidykla Biel Books o6.
Algirdo  Šeškaus darbų turi įsigiję Lietuvos muziejai, taip pat ir tokie muziejai kaip Madrido nacionalinis karalienės Sofijos ir Niujorko moderniojo meno.

LFS inf.

2018 m. gruodžio 4 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Alvydo Donėlos fotografijų paroda „Paraiškos“.
           

Parodoje pristatomi darbai iš 2016–2018 m. kurto ciklo tuo pačiu pavadinimu „Paraiškos“ (angl. applications). Alvydą Donėlą domina kompleksiško požiūrio į kūrybinį procesą aspektai fotografijoje. Projekte „Paraiškos“ autorius ieško būdų kalbėti apie fotografiją per dinaminius dėsnius, skatinančius įsivaizduoti ateities galimybių tapsmus ir tuo besiskiriančius nuo išbaigto statiško tobulumo.

Kūrybinio proceso metu A. Donėla siekia priartėti prie momento, kuriame buvusios ir būsimos įvykio reikšmės reiškiasi maksimaliai vienodai, taip įgydamas atsvarą prieš fotografiją įkalinančias atminties ir praeities jėgas, sužadindamas išlaisvinantį vaizdinių generavimo veiksmą. Belaikė fotografija tampa trukmiška, kuomet dabartyje vaizdinius organizuojantis suvokimas, veikiantis pasiūlytame neapibrėžtume ir nepaslysdamas ant atminties nostalgijos, imasi gaminti gyvus, linijinę atminties ir laiko chronologiją griaunančius vaizdinius. Tokiomis sąlygomis kuriamame fotografiniame atvaizde kylanti įtampa suteikia galimybę patirti kompleksinį fotografinį laiką, kuris nutįsta ne tik į praeitį, bet ir į ateitį, o gal net laužo įprastus linijinio, matematinio laiko principus.

Autorius paraišką apibrėžia kaip atskaitos tašką, kuris savyje turi laiko kreiptį, tačiau negarantuoja konkretaus rezultato. Tai tarsi veiksmą atpalaiduojantis aktas, forma, tam tikras būdas ar principas, kuriuo provokuojamas ar iškviečiamas kismas, įgalinantis skverbtis už cikliško pastovumo.

Alvydas Donėla (g. 1980 m.) baigė taikomosios fotografijos studijas Vilniaus dizaino kolegijoje bei fotografijos ir medijos meno magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 2018 m. Gyvena ir kuria Vilniuje.

LFS inf.

Nuo lapkričio mėnesio vėl pradedamas paskaitų apie fotografiją ciklas “Prospekto”, Kauno ir Klaipėdos fotografijos galerijoje. Ši tradicija tęsiama jau nuo 2010 m. 2018 m. palnuojamas paskaitų ciklas žada išsiplėsti ir analizuoti ne tik istorinę fotografiją, bet ir šiandienos aktualijas tiek lokaliu, tiek ir tarptautiniu kontekstu.

Lapkričio 22 d. 17.30 val., "Prospekto" fotografijos galerija, Vilnius
Dainius Junevičius. Keletas naujų potėpių senosios Lietuvos fotografijos paveikslui.

Lietuvos XIX a. fotografijos tyrėjas, fotografų A. Korzono, A. Rohrbacho ir J. Čechavičiaus biografijų autorius kalbės apie naujai atskleistus Lietuvos fotografijos istorijos faktus. Kas buvo pirmosios Lietuvoje dagerotipinės nuotraukos autorius? Dagerotipininko Karlo Neuperto kelionė aplink Baltijos jūrą. Korzono likimas ir palikimas. Kodėl nesužibėjo geriausio Vilniaus fotografo Vilhelmo Zacharčiko žvaigždė? Kaip emigrantas Kozėlas tapo Prancūzijos fotografijų draugijos sekretoriumi. Jaunuolių kelionės upe malonumai kartu su fotografu Čechavičiumi.

Apie kitas paskaitas galite skaitykite čia:http://photography.lt/lt/paskaitos.html
FB: https://www.facebook.com/events/1034585773384999/