Autorius: LFS inf.

LFS inf.

Birželio 26 d. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Lietuvos fotomenininkų sąjungos rengiamo konkurso-parodos „Debiutas“ nugalėtojos Ewa Doroszenko paroda, kurioje bus eksponuojamos dvi menininkės serijos: „Kūno redaktorius“ bei „Neįmanoma teritorija“.
„Kūno redaktorius“ serijoje kalbama apie šiandien populiarias technologijas, kurios dažnai moteris verčia jaustis nepatraukliomis, nuolat siekiant savo išvaizdą tobulinti. Tai nėra problema: naudodami įvairiausias programėles galime koreguoti savo veidus ar pridėti kelis centimetrus ūgio. Kūno redagavimas – fantastiškas ir paprastas būdas, nors ir egzistuoja tik virtualioje erdvėje.
Kaip teigia E. Doroszenko: „Mane įkvėpė grožio problemėlių klaidos ir neatitikimai, nenatūralios kūno deformacijos. Naudojau fotografiją kaip išeities tašką šalia skaitmeninių įrankių, kad sukurčiau iškreiptus vaizdus, atspindinčius mūsų virtualaus fasado maniją“.

Serijoje „Neįmanoma teritorija“ menininkė nagrinėja žemėlapio ir teritorijos bei objekto ir jo reprezentacijos santykį. Kaip yra sakęs mokslininkas ir filosofas Alfred Korzybski „žemėlapis nėra teritorija“, teigdamas, jog daugelis žmonių maišo žemėlapius su teritorijomis, o tiksliau – painiodami realybės modelius su pačia realybe. Tai ypač matyti kelionėse. Keliaudami daugelis žmonių fotografuoja tam tikras vietas, taip atspindėdami unikalią savo patirtį tose vietose. Dėl didelio vaizdų srauto, kuris žiūrovą pripildo žiniomis apie vietas, šiandien yra beveik neįmanoma patirti unikalią realybę be kylančių asociacijų iš matytų vaizdų.

Ewa Doroszenko (g. 1983) Mikalojaus Koperniko universitete (Torūnė) įgijo vizualiųjų menų daktarės laipsnį, yra rezidavusi Austrijoje, Graikijoje, Ispanijoje ir Italijoje. Menininkės nuotraukos įvairiuose leidiniuose ir tinklaraščiuose: Der Greif, Vice, Vice, NEO2, Detroit Centre for Contemporary Photography, Yet Magazineir kt.

Paroda veiks iki liepos 27 d.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

LFS inf.

Gegužės 28 d. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Lietuvoje gyvenančio jaunojo menininko Klauso Richterio paroda „Bajorai“, kurioje fotografas nagrinėja vieno Lietuvos miestelio istoriją.

„Mano tikslas – brėžti praeities ir dabarties naratyvą, pasitelkiant ne tik mano sukurtus darbus, bet ir Bajoruose gyvenančių šeimų albumų nuotraukas bei pokalbius su jais pačiais“, – teigia autorius.

Fotografijomis menininkas kalba apie užmirštus žmones, gyvenančius marginalizuotoje Europos dalyje, o kartu – ir apie nūdienos Lietuvos visuomenę. Tačiau ši serija – ne tik apie mažą visuomenės dalį. Greitai galima susidaryti įspūdį, kad „Bajorų“ serija reflektuoja ir trauminę mūsų visuomenės patirtį bei neišspręstas ir užmirštas praeities temas.

Albumuose rastos nuotraukos reprodukuojamos ant tekstilės, taip atkreipiant dėmesį į daiktiškumą ir laikinumą. Pažvelgus į fotografijų serijos atvaizdus, akivaizdžiai jaučiamas praėjęs laikas. Menininko žvilgsnis tarytum krypsta į yrančius objektus, kurių jau greitai nebeliks.

„Bajorai“ yra Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno programos magistranto Klauso Richterio baigiamasis darbas. Prieš persikraustydamas į Bajorus 2017 m., jis gyveno Berlyne, Vokietijoje, kur 2016 m. baigė studijas Ostkreuzo fotografijos mokykloje. Jo baigiamasis darbas, dokumentinės fotografijos ciklas „Cikorisa“, buvo apie romų bendruomenę Vengrijoje. 2012 m. jis įgijo tarptautinio vystymo bakalauro laipsnį Vienos universitete. Klausas Richteris gimė ir užaugo Vienoje.

Paroda veiks iki birželio 22 d.

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

LFS inf.

Gegužės 8 d. 17:30 val. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) atidaroma Berlyne gyvenančio menininko Joachimo Schmido paroda „Vaizdų knyga / Bilderbuch“.

„Ką Elizabeth Taylor, dviračio sėdynė, teroristas Carlos the Jackal, aštuonkojis, Silvio Berlusconi ir tualeto šepetys turi bendro? Nieko, išskyrus tai, kad jų nuotraukos atsidūrė mano keturis dešimtmečius kauptame archyve. Atskirti nuo jų pirminio konteksto ir pristatomi be jokių komentarų, darbai tampa tarsi atsitiktine ir tarpusavyje nesusijusia fotografijų serija, reflektuojančia šiandien populiarias manijas, baimes ir fantazijas“, – sako autorius.

Dar 1989 m. Joachimas Schmidas pareiškė, kad „nebereikia naujų fotografijų, kol nenaudojame visų iki šiol nufotografuotų“. Tai sutapo su fotografijos atradimo 150-mečiu. Toks požiūris iš dalies nusako menininko kūrybinį braižą ir nuostatą, kad jis „negamina“ naujų fotografijų, o labiau ieško, atrenka ir jas komponuoja. J. Schmidas labiau kaip kuratorius naudoja jau egzistuojančias fotografijas ir jas dėlioja į naujus kontekstus, keisdamas pirmines nuotraukų prasmes. Kitos erdvės atveria netikėtus prasminius rakursus, atskirtus nuo to, kas jau egsistavo, buvo apibendrinta ir žinoma. Jo ankstyvieji darbai dažniausiai būdavo rastos fotografijos, sugadinti vaizdai, iškarpytos, nereikalingos žmonėms nuotraukos. Kai jis 1990 m. spaudoje paskelbė, kad kuria „pirmąją apibendrintą naudotų fotografijų kolekciją“, žmonės jam siuntė tūkstančius nuotraukų, kurių jiems nebereikėjo, bet buvo gaila ir išmesti. Šiandien autorius naudoja nuotraukų skaitmenines ekrano kopijas, kurias randa internete. Jo pagrindinė tema yra kritinis požiūris į tradicinį fotografijos vaidmenį ir tai, kaip fotografija yra naudojama saugant individualią ir kolektyvinę atmintį. Menininkas vizualiuoju aspektu analizuoja skaitmeninių vaizdų archyvų situaciją, taip pat – fotografijos įtaką socialiniams tinklams ir vaizdų gausumą.

Berlyne gyvenantis J. Schmidas studijavo vizualiąją komunikaciją Švabijos Gmiundo dizaino kolegijoje ir Aukštojoje menų mokykloje Berlyne. Jo darbai buvo rodomi Australijos fotografijos centre Sidnėjuje, Tokijo Metropolitan fotografijos muziejuje, San Francisko modernaus meno centre, Londono fotografijos galerijoje, Nacionaliniame fotografijos centre Paryžiuje, Čikagos šiuolaikinės fotografijos muziejuje, FOAM muziejuje Amsterdame, „Gropius-Bau“ parodų salėje ir „Berlinische“ galerijoje Berlyne, Miesto (Stedelijk) muziejuje Amsterdame ir kt.

Paroda veiks iki birželio 1 d.

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Goethe‘s institutas Lietuvoje.

LFS inf.

Balandžio 16 d. 17:30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Škotijoje ir Amerikoje kuriančios menininkės Genevos Sills paroda „Kūgiai ir kiaušiniai“. Čikagoje gimusi autorė pasitelkdama fotografiją dekonstruoja įvairias medijas, taip išryškindama moters formų ir fotografijos technikos sampratų svarbą.

Parodoje „Kūgiai ir kiaušiniai“ G. Stills savo darbais žiūrovus kreipia į fotografijos istoriją ir techniką. Natiurmorto istorija ir fotografijos medijos materialumas jungia fotografiją ir tapybą, atsiskleidžiančius nespalvotuose menininkės kūriniuose. Nespalvoti natiurmortai, atspausdinti sidabro želatinos technika, parodoje atliepia seksualinę metaforą, sustiprinamą spalvotų fotografijų. Darbai eksponuojami neįrėminti, taip išryškinant vaizdų tekstūrą ir popierių, ant kurio jie atspausti.

Nespalvotomis fotografijomis menininkė referuoja ir į mados fotografo Paulio Outerbridge nuotrauką. XX a. pirmoje pusėje manyta, kad spalvota fotografija yra komercija, o nespalvota – menas; oponuodama tokiam požiūriui, menininkė savo kūryboje jį apverčia, pateikdama identiškas kompozicijas ir pasiremdama minėto fotografo darbais. Spalvotos fotografijos parodoje atlieka kontrasto bei padidinamojo stiklo funkciją, kreipiant žiūrovo akį į fotojuostos grūdėtumą ir menininkės rankos padėtį erdvėje. Nuotraukų kompozicija jungia kūrėjos fotografinę praktiką su tapyba labiau fiziniu, intymiu pavidalu, tokią fotografinę raišką G. Sills tęsia ir šiandieninėje savo kūryboje.

Savo darbais menininkė tikisi atnaujinti fotografijos materialumo ir moters formos sampratą.

Geneva Sills (gim. 1987 m.)2012 m. baigė Glazgo menų mokyklą, o pirmoji menininkės solinė paroda Kūgiai ir kiaušiniaibuvo pristatyta 2016 m. Šiuolaikiniame Glazgo menų centre. G. Sills yra dalyvavusi tokiose grupinėse parodose kaip SUMMAKarališkoje Škotijos akademijoje (2017), Karla Leyva & Geneva SillsChalton galerijoje (2017), Salon Sebastian Monteuxtarptautinėje Glazgo bienalėje ir kitose. Daugiau informacijos: genevasills.net; @genevasills.

Paroda veiks iki gegužės 18 d.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projekto partneriai galerija Street Level Photoworks, Glazgas, Škotija.

LFS inf.

Balandžio 2 d. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) atsidaro Glazge gyvenančios ir kuriančios menininkės Jolantos Dolewskos paroda „Šiame tuščiame slėnyje“. Parodos atidarymas dalyvaujant autorei vyks balandžio 3 d. 17:30 val.

Menininkės darbai laviruoja tarp fotografijos kaip vaizdo ir objekto diskurso. Serijoje jungiami keli elementai: analoginiu būdu atspaustos fotografijos atsargiai retušuojamos su sidabro milteliais; molio darbai, nulipdyti kito žmogaus, bet atliepiantys J. Dolewskos kvėpavimo formą. Čia atsiranda ir trečias, fiziologinis, elementas.

Šiais darbais menininkė toliau vysto savo ankstesnę seriją „Be kvapo“ (Breathless), kurioje plėtojamos kvėpavimo, gyvenimo ir mirties, judėjimo ir ramybės temos, fiksuojant žmonių kūnus oro iškvėpimo momentu. Darbai „Šiame tuščiame slėnyje“ kurti specialiai šiai parodai, o J. Dolewskos retušuotos fotografijos, užuot paslėpusios, akcentuoja, „netobulą“ žmogaus odą. „Naudoju medžiagą, kuri paprastai pasirenkama dėl finansinių sumetimų ar dekoratyvumo. Savo kūryba noriu atkreipti dėmesį į tai, į ką mes žiūrime ir ką laikome gražiu; kaip nustatome, kas yra geidžiamas objektas“, – teigia autorė. Jos rankų darbas, neištrinamai įsirėžęs į vaizdo paviršių, pažymi trapų materialumą.

„Molio darbus II“ sudaro moliniai indai, kuriuos menininkei išpūtė iki pat objektų sienų plyšimo. Aplink juos susidariusios strijos atliepia odos nelygumus, kartu išryškindami ir žmogaus pažeidžiamumą. J. Dolewska referuoja į Agambeno „gryno gyvenimo“ sąvoką, kuri reiškia biologinį kūną be politinių konotacijų. Taip menininkė teigia, kad žmonių teisės ir statusas yra aktuali šiandieninė problema – esami ir būsimi pasikeitimai teisės srityje, imigracijos įstatymai Europoje ir Amerikoje.

Parodos partneris – Street Level Photoworks, Glazgas, Škotija

Paroda veiks iki gegužės 4 d.

LFS inf.

Nuo kovo 19 d. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atsidaro Mykolo Juodelės fotografijų paroda apie Iraną „Neišspręsta šalis“, kurią jaunosios kartos menininkas sukūrė per dešimt mėnesių praleistų Teherane ir kituose Irano miestuose. Susitikimas su autoriumi/atidarymas vyks kovo 22 d. 17.30 val. Renginio metu galėsite išgirsti ir džiazo gitaristo Justino Žilio parodai specialiai sukurtų kompozicijų.

Parodoje „A Country Unsolved / Neišspręsta šalis“ eksponuojama šiuolaikinės dokumentinės fotografijos serija, iliustruojanti vidinius Irano visuomenės pokyčius. Globalus Irano vaizdas iš išorės labai skiriasi nuo buitinės realybės šalies viduje. Socialiniame visuomenės gyvenime didelę įtaką turi islamo ir persiškosios tradicijos, propaguojančios senąjį gyvenimo būdą, šalyje gajūs draudimai ir apribojimai, tokie neįprasti Vakarų pasaulio gyventojams. Vis tik, naujoji karta išsivaduoja iš tradicijos gniaužtų ir socialinių suvaržymų, ir bando rodyti naująjį savo valstybės veidą, kuris konfrontuoja su įsigalėjusiomis tradicijomis. Ši, progresą manifestuojanti būsena, žinoma, yra būdinga mažesnei šalies daliai ir pasireiškianti didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Teheranas. Susidariusi situacija toliau negali būti ignoruojama kitos kartos ir mąstymo žmonių. Pokytis tikrai vyksta. Siekdamas reflektuoti šią susidariusią kartų priešpriešą, būdingą ir kitoms šalims, Mykolas Juodelė skverbiasi į įvairius visuomenės sluoksnius ieškodamas to pokyčio ženklo. Autoriaus akis fiksuoja laisvės apraiškas, netiesiogiai atsispindinčias vidiniuose šalies pokyčiuose, tokias svarbias ir reikšmingas kiekvienos šalies visuomenei.

Mykolo Juodelės (g. 1989) pagrindinės fotografijų serijos atliktos kelionių po Europą, Indiją, Afriką bei Vidurio Rytus metu. Menininkas savo darbus yra eksponavęs Irake, Irane, Arabų Emyratuose, Indijoje ir Lietuvoje. Pagrindiniai ciklai: „Pakeleiviai“, „Tasawwuf“, „The Great Railway Bazaar“.

Projektas yra dalinai finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.

LFS inf.

Kovo 13 d. 17.30 val. Prospekto fotografijos galerijoje vyks susitikimas su čekų autoriumi Jindřich Štreit palydint fotografijų paroda „Kur namai mano?“.

Čekų fotografas Jindřich Štreit šiame fotografijos projekte stebi sudėtingą ir prieštaringą žmogaus be namų – benamio – pasaulį. Už visuomenės ribų atsidūrusių žmonių likimai jau ne kartą aprašyti įvairiose mokslinėse ir tiriamosiose studijose, įtraukti ne į vieną socialinį projektą, taip pat apgaubti ir begalės kolektyvinių mitų. Menotyrininko Jiří Siostrzonek teigimu, ši serija yra „gilus ir skausmingas šiuolaikinės visuomenės fenomenas, kurio centre tragiški skirtingų žmonių skirtingi likimai. Namų netekimo priežasčių gali būti daug ir įvairių. Auganti benamių bendruomenė nėra homogeninė, rasime žmonių, kurie benamystę kaip gyvenimo būdą pasirinko laisva valia. Benamystę, kuri nėra susijusi su nepalankia ekonomine situacija, amžiumi ar išsilavinimu, galime suvokti kaip absoliučios laisvės troškimą. Tačiau tam, kad pakaktų jėgų ištverti pasirinktą gyvnimo būdą, būtinas asmenybės vientisumas, požiūrio nuoseklumas ir tvirtybė.

Benamiai, regis, likusi vienintelė bendruomenė, galinti išgyventi šios hedonistinės civilizacijos žlugimą.“ Savo ilgalaikiame projekte „Kur mano namai?“ J. Štreitas paniro į benamių pasaulį be jokių išankstinių nusistatymų ir su nuolankumu, kurio išmoko dalyvaudamas ankstesniuose socialiniuose projektuose su narkomanais, neįgaliaisiais, neregiais ar vyresnio amžiaus žmonėmis. Anot teksto autoriaus Jiři Siostrzonek, J. Štreitas savo naujajame fotografijų cikle nesiekia analizuoti benamystės priežasčių, o pateikia tik vizualiai stiprią žinutę iš pasaulio, į kurį net mintimis nukeliauti mums nepakanka drąsos.

Jindřich Štreit gimė 1946 m. rugsėjo 5 d. 1967 m. baigė meno studijas Olomouco miesto F. Palackio universitete. Dirbo dailės mokytoju, buvo mokyklos direktoriumi, vadovavo kelioms galerijoms, už komunistų valdžiai nepriimtiną veiklą (surengė neleistinas fotografijų parodas) buvo nuteistas dešimčiai mėnesių. Išėjęs iš kalėjimo nebegalėjo dirbti mokytoju. Po 1989 m. Aksominės revoliucijos dirbo Bruntalo muziejuje, nuo 1994 m. yra nepriklausomas fotografas. 1991–2003 m. mokė Prahos menų akademijoje, 1991–1992 m. – Bratislavos menų akademijoje, nuo 1991 m. iki šiol dėsto fotografijos meną Opavos Silezijos universitete. J. Štreitas parengė daugiau nei 1350 asmeninių ir kolektyvinių parodų. Išleido 36 knygas, parengė katalogų. Jo darbai saugomi žinomose galerijose – MOMA Niujorke, Vašingtono nacionalinėje galerijoje, Taikomosios dailės muziejuje Prahoje, Moravijos galerijoje ir daugelyje kitų. Apie jį buvo sukurti keli filmai.

Pokalbis vyks čekų kalba su vertimu į lietuvių kalbą. Projektas dalinai remiamas Lietuvos kultūros tarybos ir Čekijos respublikos ambasados Vilniuje.

LFS inf.

Kviečiame į naujojo kasmetinio Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščio pristatymą ir susitikimą su leidinio sudarytoju Valentinu Klimašausku bei pačiais autoriais, kuris vyks kovo 14 d. 17:30 val. „Prospekto“ galerijoje. Pristatymo metu bus aptartos dviejų metraščio dalių temos: naujųjų technologijų įtaka šiandieniniame vizualumo lauke bei fotoparodos, kaip specifinio turinio medijai, problematiškumas.

„Anot naujosios tikrovės, kuri kartais gerokai pranoksta mokslinės fantastikos pranašautas vizijas, veidus skaitantis dirbtinis intelektas netrukus galės nuskaityti ir politines pažiūras, ekonominę situaciją, seksualumą, intelekto koeficientą. Kai veidas tampa atvira knyga, gali būti keičiamas ir manipuliuojamas, ką reiškia susikurti, turėti ar prarasti „savo“ veidą? Taip pat – kaip tokioje dirbtinio intelekto, programų ir technologijų daromų sprendimų prisotintoje aplinkoje keičiasi autorystės samprata? Kaip tai keičia mūsų pačių vis takesnį tapatybės suvokimą? Arba – kai šiandien veidai skaitomi įvairių mus nematomų robotų ir algoritmų, kaip savo veidus kuria ar saugo tie, kurių veidai priklauso vadinamajam ketvirtajam pasauliui, nėra įprasti, pripažinti, legalūs, priklauso tautinėms ar seksualinėms mažumoms, nomadams, migrantams, gaunantiems itin mažas pajamas, priklausantiems praeičiai, gyvenantiems už neoliberalios technologinės šiuolaikybės ribų?“, - teigia leidinio sudarytojas, kalbėdamas apie pirmąjį almanacho numerį.

Aptariant antrąją metraščio dalį, vertėtų paminėti, kad „dėl savo tampresnio ryšio su tikrove nei kitos medijos, nuo pat atsiradimo fotografija tarnauja ne tik kaip pasyvi pasaulio egzistavimo liudytoja ar, jei naiviai tikėti fotografijos objektyvumu, – dokumentuotoja, tačiau yra ir aktyvi atlikėja, steigėja, tarpininkė. Antroji „Lietuvo fotografijos“ metraščio dalis, kuri yra skirta fotografijos parodai kaip specifinio turinio medijai, o ne atskiroms fotografijoms, ir laviruoja tarp šių dviejų fotografijos kaip liudininkės ir fotografijos kaip steigėjos paradigmų.“ --- Valentinas Klimašauskas (g. 1977) yra kuratorius ir rašytojas. Su Inga Lace yra 2019 m. Latvijos pavilijono Venecijos bienalėje bendrakuratorius (menininkė Daiga Grantina). 2017-2018 m. dirbo programos direktoriumi Šiuolaikinio meno centre Kim? Rygoje, 2003/13 m. kuratoriumi Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Publikavo tekstus tokiuose leidiniuose kaip A Prior Magazine, Baltic Notebooks of Anthony Blunt, Beyond, Cura, Dot Dot Dot, Flash Institut, Flash Art, Kunsthernes Hus, Good Times & Nocturnal News, Šiaurės Atėnai, Paletten, Spike, kt.

LFS inf.

Fotografijų paroda
2019 02 26 – 03 30
„Prospekto“ fotografijos galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Nuo 2019 m. vasario 26 d. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atsidaro čekų autoriasu Jindřich Štreit fotografijų paroda „Kur namai mano?“. Susitikimas su autoriumi vyks kovo 13 d. 17.30 val. Prospekto fotografijos galerijoje.

Čekų fotografas Jindřich Štreit viename savo fotografijos projektų stebi sudėtingą ir prieštaringą žmogaus be namų – benamio – pasaulį. Už visuomenės ribų atsidūrusių žmonių likimai jau ne kartą aprašyti įvairiose mokslinėse ir tiriamosiose studijose, įtraukti ne į vieną socialinį projektą, taip pat apgaubti ir begalės kolektyvinių mitų. Čekijoje menininkų, kurie intensyviai ir sistemingai fiksuotų benamio gyvenimą, nėra daug. Būtų galima teigti, kad fotografo požiūriu benamiai ir jų socialiniai portretai priskiriami toms „patrauklioms temoms“. Tačiau juos fotografuodamas fotografas dažnai nė pats to nesuvokdamas jaučiasi tarsi užsienietis ar turistas, patekęs į kultūriniu požiūriu skirtingą aplinką, taigi per porą valandų susidaro atitinkamą nuomonę apie benamius ir ją pateikia visuomenei kaip požiūrį į atitinkamą problemą.

Savo ilgalaikiame projekte „Kur mano namai?“ J. Štreitas paniro į benamių pasaulį be jokių išankstinių nusistatymų ir su nuolankumu, kurio išmoko dalyvaudamas ankstesniuose socialiniuose projektuose su narkomanais, neįgaliaisiais, neregiais ar vyresnio amžiaus žmonėmis. Anot teksto autoriaus Jiři Siostrzonek, J. Štreitas savo naujajame fotografijų cikle nesiekia analizuoti benamystės priežasčių, o pateikia tik vizualiai stiprią žinutę iš pasaulio, į kurį net mintimis nukeliauti mums nepakanka drąsos.

Jindřich Štreit gimė 1946 m. rugsėjo 5 d. 1967 m. baigė meno studijas Olomouco miesto F. Palackio universitete. Dirbo dailės mokytoju, buvo mokyklos direktoriumi, vadovavo kelioms galerijoms, už komunistų valdžiai nepriimtiną veiklą (surengė neleistinas fotografijų parodas) buvo nuteistas dešimčiai mėnesių. Išėjęs iš kalėjimo nebegalėjo dirbti mokytoju. Po 1989 m. Aksominės revoliucijos dirbo Bruntalo muziejuje, nuo 1994 m. yra nepriklausomas fotografas. 1991–2003 m. mokė Prahos menų akademijoje, 1991–1992 m. – Bratislavos menų akademijoje, nuo 1991 m. iki šiol dėsto fotografijos meną Opavos Silezijos universitete.

2000 m. apgynė habilituoto daktaro laipsnį Prahos menų akademijoje, tapo fotografijos meno docentu, 2009 m. gavo profesoriaus laipsnį Prahos meno, dizaino ir architektūros akademijoje, 2014 m. Bratislavos meno akademijos meno taryba suteikė J. Štreitui honoris causa daktaro vardą.
Nuo 1991 m. dirba su įvairiais projektais Prancūzijoje, Anglijoje, Brazilijoje, Moldavijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Kinijoje, Rusijoje, taip pat Čekijoje. Vieni žinomiausių jo projektų: „Moterų kalėjimas“, „Olomouco krašto žmonės“, „Kelias į laisvę“, „Už uždangos“, „Tyli liga“, „Su meile“, „Iš tamsos į šviesą“ ir daugelis kitų.

J. Štreitas parengė daugiau nei 1350 asmeninių ir kolektyvinių parodų. Išleido 36 knygas, parengė katalogų. Jo darbai saugomi žinomose galerijose – MOMA Niujorke, Vašingtono nacionalinėje galerijoje, Taikomosios dailės muziejuje Prahoje, Moravijos galerijoje ir daugelyje kitų. Apie jį buvo sukurti keli filmai.

Projektas dalinai remiamas Lietuvos kultūros tarybos ir Čekijos respublikos ambasados Vilniuje.

LFS inf.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / įėjimas iš Didžiosios g. 19)

2019 02 19 – 03 16

Vasario 19 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje atidaroma Mindaugo Ažušilio fotografijų paroda. Atidaryme dalyvaus autorius, taip pat jo knygų sudarytoja ir leidėja Eglė Deltuvaitė.

Fotografas Mindaugas Ažušilis tyrinėja nepatogias, kritines, tačiau itin aktualias temas: vyriškumą, hedonizmą, avarijas kelyje, įvaizdžio (ne)galią. Menotyrininkės dr. Agnės Narušytės teigimu, jo kūrybos nebūtina skaityti kaip kapitalizmo, vartojimo, globalizacijos, provincializacijos ar nacionalizmo kritikos, nors jos čia daug. Nebūtina ir nirti į depresiją. Verčiau rinkti egzistencinio aukso trupinius – nematomus, bet Ažušilio pastebėtus lietuviškos kasdienybės scenografijoje. Suprasti, kad jos paskirtis – pridengti nebūties duobes yrančiame pasaulyje.

Šioje parodoje autorius pristato dvi savo kūrybos serijas „Pomirtinis gyvenimas“ ir  „Avarija“.

Kuriant seriją „Avarija” pakeliui pasitaikantys eismo įvykiai siūlosi autoriui fotografuojami kaip savaiminės smurto skulptūros. Nesurežisuotų avarijų erdvės ir objektai šviesa nupiešti taip, kad nejučia pradedi grožėtis saulėje blizgančiais sulankstytais metalo luitais, išvirtusiais mašinų viduriais, tekančiais tepalais, stiklo šukėmis. Pasak Eglės Deltuvaitės, tai tarsi „nervus dirginantis grožio ir siaubo santuokos paradoksas”.

Serijoje „Pomirtinis gyvenimas”, anot Eglės Deltuvaitės, M. Ažušilis dar kartą meistriškai sužaidžia pokerį su mūsų vaizduote bei žmogišku silpnumu ir pomirtinį gyvenimą įvaizdina žemiškais siužetais. Pavadinimas gali klaidinti, bet autorius neketina polemizuoti sielos amžinybės, religijų, prisikėlimo ar panašiomis temomis, jis tiesiog parodo, su kokiais žmonėmis atėjus laikui būsime „supažindinti“ ir kokiose pažįstamose vietose to nebesuvokdami apsilankysime.

Ne vieną kartą jau įsitikinome, kad versti jaustis nepatogiai yra viena iš sėkmingų Ažušilio kūrybos strategijų, atvedančių žiūrovą į parodų sales, atkreipiančių dėmesį į aktualius visuomenės raidos klausimus, socialines situacijas.

Mindaugas Ažušilis (g. 1987) yra jaunosios kartos fotografas, aktyviai savo kūrybą pristatantis Lietuvoje ir užsienyje. 2014 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo fotografijos ir medijos meno magistro laipsnį. Nuo 2015 m. - Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Kartu su leidykla „Kultūros meniu“ yra išleidęs dvi knygas. Pirmoji knyga „Laimė Lietuvoje / Happiness in Lithuania” sulaukė daug dėmesio 2012 m. O 2018 m. antroji knyga „Lietuva. 999.9 / Lithuania. 999.9“ fotografijos festivalyjePHotoESPAÑA pateko į geriausios fotografijų knygos konkurso finalininkų sąrašą.

Kiti renginiai:
VILNIUJE
Vasario 13 d. 17.00 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji 19) maloniai kviečiame dar kartą pasižvalgyti po Audriaus Puipos ir Gintauto Trimako fotografijų parodą "Inscenizuoti paveikslai". Susitikime dalyvaus Lilija Puipienė ir Gintautas Trimakas.
Daugiau apie parodą

Vasario 14 d. 17.00 val. "Prospekto" fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43) maloniai kviečiame į susitikimą su autoriumi Arturu Valiauga jo fotografijų parodoje "Perkurtos Velso istorijos".
Daugiau apie parodą

Lietuvos fotomenininkų sąjunga Vilniaus knygų mugėje - 2019 02 21-24
Stendae 5A.17 galėite įsigyti mūsų leistų knygų.

Taip pat rengiame ir dvi diskusijas:
Diskusija VKM. „Fotoalbumas. Ar yra vietos knygų lentynoje?“
Diskusija VKM. „Nauja knyga – sena fotografija“

KAUNE
Giedriaus Liago personalinė paroda
2019 02 07 - 03 03
Kauno fotografijos galerija (Rotušės a. 1, Kaunas)