Sudaužyta širdis ir trys muškietininkai

Vasario 10, 11 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ premjera – spektaklis vaikams nuo septynerių metų „Oskaras ir trys muškietininkai“. Apie būsimą spektaklį kalbamės su jo režisiere, lėlių teatro „Baj“ (Lenkija) direktore Ewa Piotrowska.

Kodėl pasirinkote Alexandre’o Dumas romaną „Trys muškietininkai“? Galiausiai labai nutolote nuo šio kūrinio, bet spėju, kad vis dėlto nuo jo spektaklis „Oskaras ir trys muškietininkai“ prasidėjo...

Kai dar 2021 m. gruodį „Lėlėje“ stačiau spektaklį „Kavos malūnėlis“, repeticijose dalyvavo beveik vien vaikinai – jų buvo keturi. Tuomet ir pajuokavome, kad jie galėtų būti D’Artanjanas ir trys muškietininkai... Kiek vėliau su dramaturge Małgorzata Sikorska-Miszczuk mėginome įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu iš šių dienų patektume į XVII amžiaus Prancūziją ir sutiktume Dumas muškietininkus, – ko šiuolaikinis žmogus galėtų iš jų pasimokyti? Šis romanas tebuvo atspirties taškas, kurį savo kūrinyje naudojame kaip metaforą.

Tad apie ką vis dėlto jūsų istorija?

Tai pasakojimas apie berniuką Oskarą, kuris nori būti lenktynininku. Gimimo dieną jis sužino kelis sukrečiančius faktus apie savo šeimą. Visas jo gyvenimas, net ir tai, kuo pats save laiko, per akimirką pasikeičia. Tai, kas atrodė savaime suprantama, pasirodo, nėra tiesa. Jo širdis sudaužyta. Tai spektaklis apie likimą ir jo siunčiamus išbandymus, apie patirtą šoką ir pastangas su jais dorotis. Oskaras turi iš naujo atrasti save ir suprasti savo širdies skausmą. Tuomet jis ir patenka į trijų muškietininkų laikus – tampa D’Artanjanu, turinčiu pasirūpinti jo paties sudaužyta Miledi širdimi...

Spektaklyje keliamas klausimas, kaip išmokyti savo širdį jausti iš naujo. Galiausiai tenka suprasti, kad visos mūsų gyvenimo patirtys yra svarbios: net ir tos, kurios mums nepatinka, kurios mums kelia skausmą, net ir tos, kurių nepriimame, kurias apskritai neigiame... Būtent šią pamoką Oskarui ir perduoda muškietininkai.

Kokios, jūsų manymu, yra pagrindinės šių dienų paauglių patiriamos problemos?

Kiekvienas amžius turi savų problemų. Paauglystė – tai perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį. Ši transformacija labai sudėtinga, ypač dėl to, kad paaugliai dar nesupranta, kaip ir kodėl ji vyksta. „Oskaras ir trys muškietininkai“ kalba ir apie tai. Kai Oskaro norai neišsipildo ir jam tenka nusivilti, dėl galybės nevaldomų emocijų jis net atsiduria kitame laike. Man regis, pagrindinė paauglių problema ir yra ta, kad jiems itin sunku kontroliuoti savo emocijas... Tačiau mes nesiūlome jokio recepto, tik sakome, kad viskas, ką patiri, yra svarbu. Aišku, paauglystėje problemų – galybė, bet nenorėčiau jų visų nagrinėti, nes šiame spektaklyje apie jas mes nekalbame...

Kodėl nusprendėte statyti muzikinį spektaklį lėlių teatre?

Tokį sprendimą man pasiūlė pati Sikorskos-Miszcuk dramaturgija. Išreikšti itin stiprias emocijas kartais labai sunku, o muzika tam – tiesiog tobulas įrankis. Pavyzdžiui, čia yra viena daina pavadinimu „Melancholijos vulkanas“. Joje kalbama apie širdies liūdesį, per ją išreiškiami tam tikri skaudūs jausmai. Kadangi šioje pjesėje apie jausmus kalbama taip poetiškai, natūraliai kilo mintis, kad turime pasukti šiuo keliu. Spektaklyje yra šešios dainos, todėl jis beveik muzikinis, nors aš jo taip ir nevadinu...

Tai jau antras spektaklis, kurį kuriate su ta pačia lenkų komanda: dramaturge Sikorska-Miszczuk, dailininku Michału Draczu ir kompozitoriumi Wojciechu Błażejczyku. Ką jums reiškia šie žmonės, ar jūs dažnai kartu dirbate?

Taip, mes suprantame vienas kitą. Kartais labai naudinga kažką pakeisti, o kartais – būti su savo komanda. Žinoma, mes ne visuomet dirbame kartu. Tai priklauso ir nuo medžiagos, su kuria dirbame, ir nuo galimybių, tai yra laiko. Su šia komanda Balstogės lėlių teatre esame pastatę spektaklį apie Hansą Christianą Anderseną („Andersen kosmiczny agent“), čia taip pat keliaujama laiku. Šiuo metu domimės panašiais dalykais ir vienas kitą suprantame. Žinoma, negaliu pažadėti, kad vieną dieną nepatrauksime į skirtingas puses. Tačiau šiame spektaklyje, man regis, mums pavyko susitikti – galbūt kiekvienas iš mūsų turi po sudaužytą širdį...

Jūsų kartu „Lėlėje“ kurti spektakliai „Kavos malūnėlis“ (pagal Konstanty Ildefonso Gałczynskio pasaką) bei „Oskaras ir trys muškietininkai“ savo siurrealistinėmis nuotaikomis man atrodo panašūs – abu pagrindiniai veikėjai atsiduria labai keistose erdvėse, kuriose prasideda ne tik jų nuotykiai, bet ir vidinės kelionės...

Man regis, jie visiškai skirtingi! Kai pastarąjį kartą mačiau „Kavos malūnėlį“, pagalvojau: „koks siurrealistinis spektaklis!“ – jam to suteikia ir pasirinkta objektų teatro forma... Tačiau „Oskaras ir trys muškietininkai“ man atrodo net per daug realistinis darbas... Aišku, pati jo situacija gal kiek ir siurrealistinė – toks mano humoras šiuo metu, nes tai, kas dabar vyksta pasaulyje, ir yra gana siurrealistiška. Nebegalime tiesiog gyventi savo gyvenimo, nes nuolat kas nors atsitinka. Vis išgirstame naujienų – apie pandemiją, apie karą, apie infliaciją... Visuomet kažkas artėja ir tenka dorotis su gauta informacija. Realybė jau nebeatrodo tikroviška. Kad neišeitum iš proto, pats savęs nepamestum, tenka stebėti pasaulį per tam tikro siurrealistinio humoro akinius. Gyvenimas nebeatrodo normalus ir darosi labai sunku kalbėti net apie tai, kas yra realizmas...

Tai jau trečias spektaklis, kurį režisuojate „Lėlės“ teatre. Be „Kavos malūnėlio“, čia dar esate pastačiusi spektaklį „Raudonoji knyga“ (2019 m.) pagal Nijolės Indriūnaitės pjesę. Ką galėtumėte papasakoti apie draugystę su šiuo teatru?

„Lėlės“ teatro spektaklius žiūriu gal jau dvidešimt metų. Pirmą kartą „Lėlės“ spektaklį pamačiau per teatro „Baj“, kuriame dirbu, organizuojamą festivalį. Man labai įdomu vis sugrįžti į „Lėlę“ ir vis iš naujo dirbti su šio teatro aktoriais. Kiekvienas susitikimas, kiekvienas spektaklis ir kiekvienas laikas būna vis kitoks. Šis teatras – viena iš tų vietų, su kuriomis jaučiu ryšį.

Dėkoju už pokalbį.