Autorius: AV17 inf.

AV17 inf.

Rugsėjo 25 d. 18 val. Šiuolaikinio meno centro skaitykloje (Vokiečių g. 2) vyks diskusija „Šiuolaikinė skulptūra viešoje ir institucinėje erdvėje”.

Nerimstant kivirčams dėl Lukiškių aikštės projekto įgyvendinimo bei nuolat girdint pašnekesius apie Sapiegų parko ar Reformatų skvero rekonstrukcijų planus, galerija (AV17) kviečia paklausyti ekspertų, mokslininkų bei aktyvių kultūros ir politikos veikėjų minčių apie Vilniaus viešąsias erdves bei jų konstravimo politiką. Diskusijoje aptarsime esamą šiuolaikinės skulptūros situaciją Vilniaus viešosiose erdvėse bei bandysime atsakyti į klausimus: Kas padeda ar trukdo įgyvendinti naujus kultūros ir meno projektus Vilniuje? Kokį vaidmenį, priimant pokyčių sprendimus, atlieka kultūros ekspertai ir visuomenė? Kokios didžiausios problemos matomos viešųjų erdvių konstravimo politikoje? Kaip menas apskritai gali formuoti miesto teritorijas?

Diskusijoje susitinka:

Skulptorius, dizaineris Andrius Labašauskas
Menotyrininkė Elona Lubytė
Politikas, buvęs Vilniaus miesto savivaldybės vicemeras Gintautas Paluckas
Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedros vedėjas Antanas Šnaras

Diskusiją moderuos menotyrininkė, kultūros politikos tyrinėtoja Skaidra Trilupaitytė

Renginį organizuoja galerija (AV17). Tai viena iš nedaugelio Lietuvoje veikiančių galerijų, pristatanti išskirtinai šiuolaikinio objekto, skulptūros ir instaliacijos meną. Pagrindinis galerijos tikslas, pasitelkiant įvairias kūrybiškas bei šiandieniniam žmogui aktualias priemones, populiarinti šiuolaikinį meną tarp skirtingų auditorijų, skatinti jo suvokimą ir domėjimąsi. Ne tik galerijoje, bet ir už jos ribų, vystoma edukacinė veikla apima neformalius susitikimus su menininkais, kūrybines dirbtuves, paskaitas ir kitus renginius skirtus šiuolaikinio meno pristatymui plačiajai visuomenei.

Projektą dalinai remia Lietuvos kultūros taryba.
Už bendradarbiavimą dėkojame Šiuolaikinio meno centrui.

AV17 inf.

Rugsėjo 5 d. 19 val. galerija (AV17) kviečia į jaunosios kartos menininko Džiugo Šukio personalinės parodos „Kūno tęsiniai“ atidarymą, kurio metu vyks autoriaus performansas.

„Kūno tęsiniai“ – tai pirmoji Džiugo Šukio personalinė paroda, kurioje menininkas tyrinėja fizinius kūnus, jų santykį su aplinka ir žmogumi. Parodoje pristatomi kūriniai – tai tarsi kūno patobulinimai, įrankiai, turintys fiziškai padėti per silpnam žmogaus kūnui atlikti jo galimybes viršijančius veiksmus. Visgi šie sunkūs, griozdiški įrankiai nėra patogiai panaudojami ar, apskritai, praktiškai pritaikomi, todėl neretai sukelia absurdo pojūtį.

Peržengdamas vienos disciplinos ribas, autorius analizuoja objektų materialumą ir medžiagiškumą. Video darbuose įamžinti destruktyvūs veiksmai ar performanso metu muzikos įrankiu tampantis betoninis kubas leidžia į naudojamus objektus pažvelgti kitaip bei permąstyti jų paskirtis. Čia nebelieka menininko kaip medžiagos ir formos valdovo, tik smalsi, judri ir nuolat ieškanti, viskam atvira jo figūra.

Svarbiausia Džiugo Šukio kūrybinė atspirtis – svorio kategorija, masės vienetas, apimantis ne tik formą, bet ir ryšius su aplinka. Menininko skulptūros savo išvaizda artimos moderniajai Lietuvos skulptūros tradicijai ir minimalizmo krypčiai, tačiau tuo pačiu jos neretai yra konceptualios. Autorius nuolat kuria nepatogias ir nelogiškas situacijas, kurios kūriniuose galiausiai palieka tik bergždžius pastangų pėdsakus. Jam svarbus intuityvus pasaulio matymas, asmeninės patirties ir jį supančios aplinkos vaizdavimas bei nuolatinis dalyvavimas paieškų procese.

Džiugas Šukys (1995) – jaunosios kartos skulptorius, video ir performansų kūrėjas, 2018 m. baigęs skulptūros bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, šiuo metu ten studijuojantis magistrą. Nuo 2016 m. aktyviai dalyvauja grupinėse ar duo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Vokietijoje, Pietų Korėjoje, Rumunijoje, Suomijoje, Lenkijoje). Menininkas taip pat dalyvavo video darbų festivaliuose Vokietijoje ir Italijoje, o jo kūryba publikuota Emergent Art Space tinklalapyje, pristatančiame jaunuosius menininkus iš viso pasaulio.

Parodą dalinai remia Lietuvos kultūros taryba.
Paroda „Kūno tęsiniai“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5 veiks iki spalio 10 d.

AV17 inf.

Gegužės 14 d. 18 val. galerija (AV17) kviečia į italų-slovėnų kilmės menininko Luca Vanello personalinės parodos „Drėgni raumenys laukia“ atidarymą.

Nenumaldomas žmonijos troškimas kontroliuoti laiką ir neišvengiama, nuolatinė šio siekio nesėkmė reflektuojama ilgamečiuose L. Vanello tyrimuose. Parodoje „Drėgni raumenys laukia“ pristatomi menininko sukurti objektai – abstraktūs, nuo simbolizmo nepriklausomi skulptūriniai procesai ir įvairių fizinių manipuliacijų rezultatai. Veikdami tarsi ekosistema, jie leidžia žiūrovui fragmentiškai pažvelgti į egzistencijos nesaugumą, taip išsilaisvinant nuo žmogaus kaip visatos centro vizijos.

Savo moksliniais tyrimais paremtoje kūrybinėje praktikoje L. Vanello deformuoja nežmogiškus organizmus ir materiją, taip analizuodamas jų socialinę, technologinę ir biologinę reikšmes. Augalai, negyvi objektai ir atvaizdai jo kūriniuose suvokiami kaip dalis organiškos visumos, kuri susilieja su mus supančiais socialiniais laukais. Pritaikydamas fizinę manipuliaciją kaip konceptualų įrankį, menininkas supina kolektyvinius ir individualius pasakojimus su medžiagų modifikacija. Įvairiuose skulptūriniuose procesuose jis sugrąžina kasdienius, istorijos ir atminties prikaupusius objektus į jų pradines būsenas, taip tarsi mėgindamas atsukti laiką, tuo pačiu iš augalų pašalindamas chlorofilą jis sulaiko jų apytakos ciklą ir sustabdo gyvenimo procesą. Manipuliacijų pagalba sukurti objektai parodoje sudaro bendrą nuoseklią sistemą, kurioje pastebimas materijos pažeidžiamumas, netobulumas ir gyvybės laikinumas.

Luca Vanello (g. 1986) – italų-slovėnų kilmės menininkas, gyvenantis ir kuriantis Berlyne ir Briuselyje. Bakalauro laipsnį įgijo Berlyno meno universitete, magistro – „Slade“ meno mokykloje Londone. Autorius yra surengęs aštuoniolika personalinių parodų Italijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Slovėnijoje ir Lietuvoje, taip pat aktyviai rengia grupines parodas tarptautiniu mastu. 2017 m. menininkas buvo nominuotas Brachum meno apdovanojimui, 2015 m. – atrinktas į Adrian Carruthers apdovanojimo finalininkų sąrašą, o 2013 m. tapo vienu iš atrinktųjų Schulz Stübner apdovanojimui gauti.

Parodą remia Kauno logistikos agentūra ir Italų kultūros institutas Vilniuje.
Paroda „Drėgni raumenys laukia“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5 veiks iki birželio 22 d.

AV17 inf.

Kovo 26 d. 18 val. galerija (AV17) kviečia į estų menininkės Edith Karlson personalinės parodos „Keturių raidžių pasaulis“ atidarymą.

Neapykanta (hate), meilė (love), darbas (work), baimė (fear), pinigai (cash), šlamštas (spam), skausmas (pain), iškrypimas (perv), apgaulė (scam), silpnumas (weak), žaidimas (game), juokas (meme), išmatos (poop) – tai žodžiai, apibūdinantys keturių raidžių pasaulio individo jausenas ir būsenas. Chaotiškame, absurdiškame pasaulyje įstrigęs žmogus, nuolat kovojantis su savo paties jausmais – toks jis reflektuojamas estų menininkės Edith Karlson skulptūrinėse instaliacijose. Jų centre atsiduria gyvūniškos ir antropomorfinės figūros, išreiškiančios įvairiausius charakterius liūdnose ir tuo pačiu ironiškose gyvenimo linijose.

Ankstesniuose savo darbuose analizavusi gyvenimiškos, subjekto galvoje besikuriančios dramos koncepciją ir žmogaus, gamtos bei gyvūno santykį, parodoje „Keturių raidžių pasaulis“ menininkė grįžta prie žmogiškojo prado ir savianalizės, nuolat egzaminuodama save ir savo aplinką. Pirmą kartą atverdama asmeninius patyrimus, E. Karlson pasakoja istoriją apie nemigos, netikrumo ir apdujimo būsenas, lankusias ją keletą metų. Parodoje atsiradę objektai tampa tarsi bandymu grįžti į realybę, tačiau sukurta distancija tarp žiūrovo ir realaus gyvenimo atveria tik dar intensyvesnias siurrealumo būsenas.

Savo kūryboje jungdama klasikines ir netradicines, buitines medžiagas E. Karlson išreiškia keistą, fantastišką pasaulį, kurio neišvengiamume susiduria žmogus ir mitas. Gyvačių ir nuogo kūno motyvai primena Sodomą ir Gomorą, galios alegorijos – discipliną, dorovę ir žmogaus galimybes, tačiau galiausiai viskas susilieja į bendrą tamsią, mitologinę pasaką, kurios fiktyviuose kloduose regimi tik galimi realybės atspindžiai. Menininkės kūriniai atveria sumaišties būseną, kartais vedančią į žmogiškąjį primityvumą, tačiau tuo pačiu leisdami egzistencialistiškai pažvelgti tiek į jos kūrybą, tiek į savo esatį.

Edith Karlson (g. 1983) yra estų menininkė, gyvenanti ir kurianti Taline. 2008 m. ji įgijo skulptūros magistro laipsnį Estijos dailės akademijoje. 2006 m. ji apdovanota „Metų jaunojo menininko“ prizu, o 2015 m. pelnė „Köler“ žiūrovų įvertinimo apdovanojimą. E. Karlson aktyviai rengia personalines ir grupines parodas Estijoje bei tarptautiniu mastu: 2011 m. bendradarbiaudama su britų menininke Sarah Lucas ir menininkų kolektyvu Gelitin surengė „Lucas-Bosch-Gelatine“ parodą Krems kunsthalėje, Austrijoje, o 2013 m. – parodą „Loch” Vienos šiuolaikinio meno muziejuje. 2015 m. ji asistavo Sarah Lucas parodos „I Scream Daddio“ kūrime britų paviljone Venecijos bienalėje.
Parodą remia Estijos Ambasada Vilniuje ir Estijos kultūros fondas.

Paroda „Keturių raidžių pasaulis“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5 veiks iki balandžio 27 d.

AV17 inf.

Kovo – balandžio mėnesiais galerija (AV17) rengia projektą „Kasdieniai objektai kūryboje”, vyksiantį Marijampolės, Vilkaviškio, Prienų ir Kalvarijos kultūros centruose. Tai kūrybinių dirbtuvių ciklas, skirtas 12 – 15 m. moksleiviams, leisiantis jiems tiesiogiai prisiliesti prie šiuolaikinio meno kūrimo pagrindinių principų. Projektas orientuotas į šiuolaikinio meno pažinimą bei domėjimosi skatinimą mažesniuose Lietuvos miestuose. Nutolusiuose nuo didžiųjų miestų regionuose dažnai pastebimas profesionaliojo šiuolaikinio meno renginių trūkumas, todėl šios kūrybinės dirbtuvės skirtos kultūrinės atskirties mažinimui bei moksleivių švietimui ir ugdymui, naudojant būtent praktinius užsiėmimus.

(AV17) galerija yra viena iš nedaugelio Lietuvoje veikiančių galerijų, pristatanti išskirtinai šiuolaikinio objekto, skulptūros ir instaliacijos meną. Jos pagrindinis tikslas, pasitelkiant įvairias kūrybiškas bei šiandieniniam žmogui aktualias priemones, populiarinti šiuolaikinį meną tarp skirtingų auditorijų, skatinti jo suvokimą ir domėjimąsi. Projekto „Kasdieniai objektai kūryboje” veiklos orientuotos į skulptūros, objekto, instaliacijos ir kūno meno pažinimą̨, todėl edukacinių užsiėmimų̨ metu didelis dėmesys skiriamas skulptūroje dažnai naudojamam - ready-made. Ši kūrybinė medija veikia kaip saviraiškos būdas, tuo pačiu atkreipiantis dėmesį ir į vartojimo kultūrą̨, skatinant sąmoningumą bei suteikiant ekologinę potekstę.

Kūrybinių dirbtuvių metu dalyviai bus įtraukti į edukacines paskaitas, diskusijas, filmo peržiūras ir praktinius užsiėmimus su garsiais Lietuvos menininkais ir pedagogais: Jolita Vaitkute, Marija Šnipaite, Simonu Nekrošiumi, Neringa Zakarauskaite ir Alberta Saukaityte. Instaliacijų, iliustracijų bei portretų kūrėja Jolita Vaitkutė savo kūryboje dažniausiai naudoja maistą ar rastus objektus atkurdama vaizdus iš popkultūros bei politikos diskursų. Šių medijų panaudojimas veikia kaip aliuzija į nuolat besikeičiantį pasaulį ir jo ekosistemą, todėl užsiėmimų metu moksleivius ji mokys naujo, kitokio žiūrėjimo kampo į kasdienius objektus. Skulptorės Marijos Šnipaitės kūryba dažnai veikiama kasdienybės ritualų, literatūrinių kūrinių, kurių pasakojimas paremtas chaotišku asociacijų tinklu, tad ji su moksleiviais nagrinės erdvinių kūnų kompozicijas, objektus bei jų santykio su aplinka suvokimą.

Pažįstamus, artimus objektus gretinant su skirtingomis medžiagomis, moksleiviai ieškos savitų asociacijų ir konstruos skulptūras kaip „nutikimus”. Garso meno, garso skulptūrų, instaliacijų ir objektų kūrėjas Simonas Nekrošius kartu su dalyviais konstruos savo kūrybos instrumentą, kuriuo eksperimentuos, lavindami garsinius ieškojimus bei bandydami išgauti skirtingus tonus bei sąskambius. Iliustratorė, dizainerė ir tarpdisciplininio meno kūrėja Neringa Zakarauskaitė kūrybinių dirbtuvių metu praves teorines paskaitas apie šiuolaikinę skulptūrą, objektą, darnų meną bei ready-made ir jį naudojančias meno kryptis Lietuvoje ir užsienyje, o edukatorė ir performanso meno atstovė Alberta Saukaitytė kartu su moksleiviais sieks išlaisvinti kūrybingumą ir mąstymą per judesį. Pagrindinis jos kūrybinės išraiškos motyvas – kūnas, tapęs simboliniu objektu kasdieninėje aplinkoje. Jo judesių išlaisvinimas taps pagrindine individo ekspresijos ir emancipacijos priemone.

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Daugiau informacijos apie projektą: http://www.av17gallery.com/naujienos/

AV17 inf.

Vasario 21 – 24 d. Vokietijoje vyksiančioje modernaus ir šiuolaikinio meno mugėje art Karlsruhe galerija (AV17) pristatys vienų žymiausių Lietuvos konceptualiosios skulptūros menininkų Nerijaus Ermino ir Rimanto Milkinto kūrybą. Mugėje taip pat dalyvaus daugiau nei 200 žymiausių pasaulio galerijų, virš 50 000 svečių, menininkų, kolekcininkų bei meno mėgėjų. art Karlsruhe orientuota į modernaus ir šiuolaikinio meno pristatymą, didelį dėmesį skirdama ir skulptūrai, todėl galerija (AV17) būtent šioje mugėje pasirinko pirmą kartą pristatyti žinomus, Lietuvoje ir užsienyje puikiai įvertintus menininkus. Mugės svečiai galės pamatyti konceptualias N. Ermino instaliacijas bei žinomiausius R. Milkinto skulptūrinius objektus, tarp kurių ir keletą naujausių, dar niekur nematytų, menininko kūrinių.

Skulptorius Nerijus Erminas savo kūrinių siužetus formuoja stebint ir nagrinėjant kasdienybės ritualus, interpretuojant kultūrinį, politinį kontekstus, istoriją, religiją bei perteikiant asmeninę ir kolektyvinę patirtis. „Supratęs, jog pavieniais objektais negaliu išsakyti savo minčių, natūraliai pradėjau kurti instaliacijas. Aš it koks režisierius, turiu aktorius ir juos modeliuoju“ – sako N. Erminas. art Karlsruhe mugėje bus galima pamatyti dvi autoriaus instaliacijas. „Mąstantis vandenynas“ – tai jo naujausios kūrinių serijos dalis, paremta Stanislavo Lemo knyga „Soliaris” bei to paties pavadinimo Andrei Tarkovskio filmu. Ši naratyvi instaliacija kvestionuoja racionalų žmogaus mąstymą, kuris atmesdamas bet kokius jausmus ar emocinę patirtį trukdo žmogui suvokti aplinką bei save. Pavieniai instaliacijos objektai kalba apie pasaulio nepažinumą bei nuolatos mus lydintį subjektyvumą, o iš pirmo žvilgsnio šie gana buitiški objektai dėliojami nepaklūstant logikos principams, tačiau kuriant sapnišką atmosferą, kur nėra vieno galutinio scenarijaus, ar vienos tiesos. Antroji instaliacija „Svetainė“ – reprezentatyviausią namų vietą įprasminantis kūrinys, kurio objektai reprezentuoja tam tikro laikmečio prabangos atributus, besijungiančius su natūraliomis medžiagomis – medžio šakomis. Supindamas šias urbanistinės kultūros ir gamtinių formų alegorijas, menininkas ironiškai atskleidžia fasadinę, reprezentatyvią žmonių buitį, tačiau tuo pačiu iškylančią gamtiškąją prigimtį, kuri nepaklūsta daiktiškajam pasauliui.

Skulptoriaus, objektų ir instaliacijų menininko R. Milkinto kūriniai pasižymi charakteringos minimalizmo estetikos bei kinetinės plastikos junginiu. Dėl dėmesio kūrinio „reikšmingai formai“ ir medžiagiškumui, menininko darbai neretai lyginami su Lietuvos ir užsienio modernizmo klasikais, o atvira kūrinio konstrukcija ir menamo judesio efekto kūrimas erdvėje, leidžia žiūrovui lengvai atpažinti R. Milkinto braižą. Skulptūrinės kompozicijos kupinos polinių įtampų, o jų tūrių fizines savybes, tokias kaip lankstumas, tvirtumas, minkštumas ar trapumas, menininkas gretina su individualia patirtimi, o kūrinio prasminiam turiniui išreikšti dažnai pasitelkia medžiagiškumą. R. Milkintas savo kūriniuose dažniausiai naudoja fanerą ir jau savas istorijas sukaupusias nugriautų pastatų metalines sijas, kurias, lyg architektūrinius ready-made’us, jungia į judesį ir kinetiką menančias formas. Plokštuminiu struktūrų įerdvinimas, formų ir linijų grakštumas bei medžiagos ir idėjos santykio vientisumas – geriausiai R. Milkinto kūrybą atspindintys bruožai.

Abu menininkai skulptūros specialybę yra įgiję Vilniaus dailės akademijoje, bei rengia grupines ir personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje. Nerijus Erminas 2012 m. šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ komisijos apdovanotas už geriausią skulptūrą „Voveraitė ir siena“, tuo tarpu R. Milkintas 2006 m. apdovanotas šiuolaikinės skulptūros autorių ypač vertinama prestižine Arnaldo Pomodoro (Italija) fondo III vietos premija, o 2011 m. tarptautinėje meno mugėje ARTVILNIUS‘11 buvo įvertintas apdovanojimu „Už skulptūros objektą parodų erdvėse“. Abiejų menininkų kūriniai priklauso privačioms kolekcijoms Lietuvoje ir užsienyje.

Meno mugė art Karlsruhe Galerijos (AV17) stendas M03 Vasario 21 – 24 d. Messe Karlsruhe, Messeallee 1, D-76287 Rheinstetten

AV17 inf.

Vilnius ir galerija (AV17) kviečia SU-MENĖTI ir aplankyti net 17 svarbiausių Vilniaus šiuolaikinio  meno muziejų ir galerijų. Šios iniciatyvos metu (AV17) pristato menininkės Kristinos Inčiūraitės personalinę parodą „Limbo“ ir kviečia sudalyvauti organizuojamoje ekskursijų programoje, o parodą aplankyti ne tik šiokiadieniais, bet ir savaitgaliais.

Vasario 9 d., 13 val. (ekskursija skirta vyresnių klasių moksleiviams ir, žinoma, visiems norintiems prisijungti)

Vasario 15 d., 18 val. (centrinio parodos kūrinio – eksperimentinio filmo „Limbo“ (20 min.) peržiūra, po kurios, kartu su menininke, vyks pasivaikščiojimas po parodą bei jos kūrybos pristatymas)
Parodoje “Limbo” ir naujausiuose menininkės Kristinos Inčiūraitės kūriniuose – eksperimentiniame filme bei objektuose, persipina įvairiasluoksnės kultūrinės nuorodos, aprėpiančios kiną, mokslą bei asmeninius autorės prisiminimus. Parodoje apmąstoma žmogaus susikurtų ideologijų ir sparčiai besivystančių technologijų mums daroma įtaka, priverčianti vis dažniau kvestionuoti pasaulį, kuriame gyvename.

Vakarų Virdžinijoje, JAV, pastatyto prabangaus viešbučio „Greenbrier“ ir jame esančio Šaltojo karo metais bunkerio-slėptuvės funkciją turėjusio atlikti interjero vaizdai, Alaino Resnais filmo „Praėjusiais metais Marienbade“ (1961) dialogai, Solly᾽io Zuckermano tiriamosios knygos „Socialinis didžiųjų ir mažųjų beždžionių gyvenimas“ (1932) įžvalgos bei menininkės prisiminimų fragmentai yra jungiami tarpusavyje tam, kad darbuose išryškėtų „limbo“ būsena – autorės perteikiamų veikėjų tapatybių ar modeliuojamų situacijų neapibrėžtumas.

Alaino Resnais filmo „Praėjusiais metais Marienbade“ veiksmas vyksta prabangiame barokinio stiliaus viešbutyje, kuriame pagrindiniai filmo veikėjai moteris ir vyras tarsi detektyvą narplioja savo susitikimo istoriją, tačiau riba tarp realybės ir fikcijos lieka miglota. Kristina Inčiūraitė svarbiausiame parodos kūrinyje, eksperimentiniame filme „Limbo“ (2018), pasitelkdama šių veikėjų dialogus bei „Greenbrier“ viešbučio vaizdus, jai primenančius Alaino Resnais filmo veiksmo vietą, išryškina tapatybės neapčiuopiamumą. Dažniausiai tapatybę mes modeliuojame per prisiminimus ir atmintį, tačiau menininkė klausia, kas nutinka, kai tuos pačius praeities įvykius interpretuojame skirtingai, o patys prisiminimai virsta fikcija, kaip ir minėtame Alaino Resnais filme.

Eksperimentinio filmo „Limbo“ istorijos pasakotoja – kompiuterio generuotas balsas, kuris filmo siužetą pakreipia dar viena temine kryptimi naujųjų technologijų santykio su žmogumi-gyvūnu. Tiek šio filmo siužeto takumas, tiek sparčiai technologiškai besikeičiančio gyvenimo diktuojami sociokultūriniai bei etiniai pokyčiai perteikia mintį, kad ilgainiui žmogus tampa savo paties susikurto pasaulio, balansuojančio tarp realybės ir fikcijos, įkaitu.

Kristina Inčiūraitė (1974) – menininkė, kurianti įvairaus pobūdžio darbus, bet dažniausiai videofilmus, videoinstaliacijas, eksperimentinius filmus, objektus, fotografijas, performansus ir garso projektus. Jos kūryboje analizuojama tapatybių transformacijų problematika, kvestionuojami hegemoninės galios mechanizmai visuomenėje. Menininkė garsėja kolaboraciniais projektais su įvairių sričių profesionalais, ypač su kūrybišku akademinio ir mokyklinio amžiaus jaunimu. Kristina Inčiūraitė dalyvavo daugiau nei 100 tarptautinių̨ ir nacionalinių̨ parodų̨ bei renginių. Jos kūryba buvo pristatyta meno institucijose, tokiose kaip Kinijos nacionalinis meno muziejus Pekine, Ukrainos nacionalinis meno muziejus Kijeve, „Oi Futuro“ kultūros centras Rio de Žaneire, Kalmaro meno muziejus Švedijoje, Šiuolaikinio meno centras „Laznia“ Gdanske, „ar/ge kunst Galerie Museum“ Bolcane, KUMU meno muziejus Taline, „Muzeum Sztuki“ Lodzėje, „Mucsarnok“ Budapešte, „NGBK“ Berlyne, „Casino Luxembourg - Forum d’art contemporain“ Liuksemburge, Nacionalinė̇ dailės galerija ir Šiuolaikinio meno centras Vilniuje ir kt.

Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Limbo“ pristatoma (AV17) galerijai bendradarbiaujant su „Kristinos Inčiūraitės studija“. Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Paroda „Limbo“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5, veiks iki vasario 28 d.

Galerijos darbo laikas:
II-IV: 11:00 – 19:00
V-VI: 12:00 – 19:00
VII: 12:00 – 17:00

AV17 inf.

Sausio 24 d. 18 val. (AV17) galerija atidaro Kristinos Inčiūraitės personalinę parodą „Limbo“.
Naujausiuose menininkės kūriniuose – eksperimentiniame filme bei objektuose, persipina įvairiasluoksnės kultūrinės nuorodos, aprėpiančios kiną, mokslą bei asmeninius autorės prisiminimus. Parodoje apmąstoma žmogaus susikurtų ideologijų ir sparčiai besivystančių technologijų mums daroma įtaka, priverčianti vis dažniau kvestionuoti pasaulį, kuriame gyvename.
Vakarų Virdžinijoje, JAV, pastatyto prabangaus viešbučio „Greenbrier“ ir jame esančio Šaltojo karo metais bunkerio-slėptuvės funkciją turėjusio atlikti interjero vaizdai, Alaino Resnais filmo „Praėjusiais metais Marienbade“ (1961) dialogai, Solly᾽io Zuckermano tiriamosios knygos „Socialinis didžiųjų ir mažųjų beždžionių gyvenimas“ (1932) įžvalgos bei menininkės prisiminimų fragmentai yra jungiami tarpusavyje tam, kad darbuose išryškėtų „limbo“ būsena – autorės perteikiamų veikėjų tapatybių ar modeliuojamų situacijų neapibrėžtumas.

Alaino Resnais filmo „Praėjusiais metais Marienbade“ veiksmas vyksta prabangiame barokinio stiliaus viešbutyje, kuriame pagrindiniai filmo veikėjai moteris ir vyras tarsi detektyvą narplioja savo susitikimo istoriją, tačiau riba tarp realybės ir fikcijos lieka miglota. Kristina Inčiūraitė svarbiausiame parodos kūrinyje, eksperimentiniame filme „Limbo“ (2018), pasitelkdama šių veikėjų dialogus bei „Greenbrier“ viešbučio vaizdus, jai primenančius Alaino Resnais filmo veiksmo vietą, išryškina tapatybės neapčiuopiamumą. Dažniausiai tapatybę mes modeliuojame per prisiminimus ir atmintį, tačiau menininkė klausia, kas nutinka, kai tuos pačius praeities įvykius interpretuojame skirtingai, o patys prisiminimai virsta fikcija, kaip ir minėtame Alaino Resnais filme.

Eksperimentinio filmo „Limbo“ istorijos pasakotoja – kompiuterio generuotas balsas, kuris filmo siužetą pakreipia dar viena temine kryptimi naujųjų technologijų santykio su žmogumi-gyvūnu. Tiek šio filmo siužeto takumas, tiek sparčiai technologiškai besikeičiančio gyvenimo diktuojami sociokultūriniai bei etiniai pokyčiai perteikia mintį, kad ilgainiui žmogus tampa savo paties susikurto pasaulio, balansuojančio tarp realybės ir fikcijos, įkaitu.

Kristina Inčiūraitė (1974) – menininkė, kurianti įvairaus pobūdžio darbus, bet dažniausiai videofilmus, videoinstaliacijas, eksperimentinius filmus, objektus, fotografijas, performansus ir garso projektus. Jos kūryboje analizuojama tapatybių transformacijų problematika, kvestionuojami hegemoninės galios mechanizmai visuomenėje. Menininkė garsėja kolaboraciniais projektais su įvairių sričių profesionalais, ypač su kūrybišku akademinio ir mokyklinio amžiaus jaunimu. Kristina Inčiūraitė dalyvavo daugiau nei 100 tarptautinių ir nacionalinių parodų bei renginių. Jos kūryba buvo pristatyta meno institucijose, tokiose kaip Kinijos nacionalinis meno muziejus Pekine, Ukrainos nacionalinis meno muziejus Kijeve, „Oi Futuro“ kultūros centras Rio de Žaneire, Kalmaro meno muziejus Švedijoje, Šiuolaikinio meno centras „Laznia“ Gdanske, „ar/ge kunst Galerie Museum“ Bolcane, KUMU meno muziejus Taline, „Muzeum Sztuki“ Lodzėje, „Mucsarnok“ Budapešte, „NGBK“ Berlyne, „Casino Luxembourg - Forum d’art contemporain“ Liuksemburge, Nacionalinė dailės galerija ir Šiuolaikinio meno centras Vilniuje ir kt.

Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Limbo“ pristatoma (AV17) galerijai bendradarbiaujant su „Kristinos Inčiūraitės studija“. Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Paroda „Limbo“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5, veiks iki vasario 28 d.

AV17 inf.

(AV17) galerija, viena iš nedaugelio Lietuvos meno erdvių reprezentuojanti šiuolaikinės skulptūros, objekto ir instaliacijos meną, pristato trumpus videofilmus, skirtus plačiajai visuomenei susipažinti su šių sričių kūrėjais bei pamatyti menininkų kūrybines dirbtuves iš arčiau.

Pasirinkti autoriai atstovauja gerai žinomų, jau įsitvirtinusių bei jaunosios kartos, kylančių menininkų gretas, siekiant kuo išsamiau atskleisti Lietuvos šiuolaikinės skulptūros įvairovę.

Videofilmai atskleidžia vienų žinomiausių konceptualios skulptūros Rimanto Milkinto, Nerijaus ir Andriaus Erminų, Rafal Piesliak, Dano Aleksos bei Julijos Pociūtės kūrybą. Menininkų grupės “DDD”, ypač aktyviai veikusios Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Donato Jankausko – Duonio bei Dainiaus Liškevičiaus, kuris 2015 m. atstovavo Lietuvą 56-ojoje Venecijos bienalėje, taip pat vieno iškiliausių, 2004 m. Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją gavusio Petro Mazūro kūrybą. Tarp pristatomų menininkų sutiksime ir jaunesnės kartos, aktyviai parodinėje veikloje dalyvaujančių bei pirmuosius svarbius įvertinimus gaunančių autorių tokių, kaip Tauro Kensmino, Jono Aničo bei Marijos Šnipaitės prisistatymus.

Videofilmuose pateikiamas paties menininko požiūris, aprėpiantis jo kūrybos savitumus, taip pat skirtybes bendrame skulptūros kontekste. Autoriai dalinasi mintimis apie savo kūrybines idėjas, medžiagas, kurias naudoja bei jų santykius su plėtojamomis temomis. Videofilmų žiūrovams suteikiama gana reta proga pamatyti menininko dirbtuvę, jo kūrybinę kasdienybę, sužinoti ne tik kaip gimsta idėjos kūriniams, tačiau taip pat išvysti kūrybinį procesą. Projektas pristato menininkų dirbtuvių įvairovę, vieni pasirenka kurti nuo miesto nutolusiose sodybose, garažuose, kiti nevengia urbanistinės aplinkos, įkurdindami savo dirbtuves loftuose ar studijas palikdami savo namuose. Ši kūrybinė erdvė atskleidžia skirtingas menininkų asmenybes bei jų kūrybos savitumus, leidžia pažinti kūrėjo išskirtinumą per detales bei kūrybinės erdvės specifiškumą. (AV17) galerijos sukurtų videofilmų dėka žiūrovai supažindinami su šiuolaikinės Lietuvos skulptūros užkulisiais.

Videofilmus pamatyti galite (AV17) galerijos Facebook paskyroje: https://www.facebook.com/pg/AV17gallery/videos/?ref=page_internal
Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

AV17 inf.

Gruodžio 13 d. 18 val. (AV17) galerija atidaro konceptualios skulptūros kūrėjo Nerijaus Ermino personalinę parodą „Mąstantis vandenynas. Svečiai“. N. Erminas skaičiuojantis jau daugiau nei dešimt personalinių parodų, parodoje „Mąstantis vandenynas. Svečiai“ retrospektyviai permąsto plėtojamas kūrybines temas: žmogaus vidinio pasaulio, jo pasąmonės santykius su kasdienybe.

Menininkas vizualiais pasakojimais išryškina nepastebimus kasdienybės ritualus, pabrėždamas jų siurrealumą. Parodoje kvestionuojamas racionalus žmogaus mąstymas, kuris atmesdamas bet kokius jausmus ar emocinę patirtį trukdo žmogui suvokti aplinką bei save. Pasak menininko, pasitelkdami tik šaltą protą prarandame galimybę suvokti mus supančios aplinkos poetiką. Aprėpiant platų kontekstą, pritaikomą įvairiems fenomenams vykstantiems šiuolaikinio žmogaus gyvenime, pradedant nuo visuomenės santvarkos, jos socialinio susiskirstymo, valdžios ir galios institucijų diktato bei kiekvieno iš mūsų asmeninių gyvenimų, apmąstoma idėja, jog racionali pasaulėžiūra, tam tikrų normų bei taisyklių kūrimas bei jų pritaikymas dažnu atveju kuria tik dar didesnį chaosą. Tai pabrėždamas N. Erminas teigia, kad kiekvienam iš mūsų būdingas savitas kelias bei unikalus aplinkos suvokimas, todėl parodoje kultūrinis bei gamtinis kontekstai pateikiami kaip pirmapradis chaosas, priešiškas žmogui.

N. Ermino darbai, kaip ir parodos pavadinimas, iš dalies inspiruoti Stanislavo Lemo knygos „Soliaris“ bei Andrei Tarkovskio to paties pavadinimo filmo. Kūriniuose veikėjai tirdami planetą, kurioje nėra nieko daugiau, tik mąstantis vandenynas, bando įminti jo paslaptis, tačiau ilgainiui vandenynas prikelia iš praeities jų pačių gyvenimo akimirkas ir skatina atsigręžti į savo pasąmonę. Prisimindami praeities įvykius, istorijas veikėjai konstruoja iš padrikų prisiminimų ar faktų.

Parodoje N. Erminas taip pat formuoja siužetus iš pavienių objektų kalbančių apie pasaulio nepažinumą bei nuolatos mus lydintį subjektyvumą. Iš pirmo žvilgsnio gana buitiški objektai instaliacijose dėliojami nepaklūstant logikos principams, kuriant sapnišką atmosferą, kur nėra vieno galutinio scenarijaus, ar vienos tiesos.  N. Ermino darbams būdingas jautrus tikrovės perkeitimas į siurrealius, pasąmoninius išgyvenimus. Jo kuriamose naratyvinėse instaliacijose lengvai atpažįstamos žmogaus gyvenimo detalės ir kasdienės situacijos yra transformuojamos, pakreipiamos joms neįprasta, nuo realybės nutolusia linkme, o žiūrovas – įtraukiamas į nesibaigiantį prasminį žaidimą. N. Ermino darbų siužetai formuojasi ne tik stebint ir nagrinėjant kasdienybės ritualus, bet taip pat interpretuojant kultūrinį, politinį kontekstus, istoriją, religiją bei perteikiant asmeninę ir kolektyvinę patirtis.

Nerijus Erminas (1976) skulptoriaus specialybę įgijo Vilniaus dailės akademijoje. Menininkas yra surengęs daugiau nei dešimt personalinių parodų Lietuvoje, tai pat aktyviai dalyvauja grupinėse parodose užsienyje: Danijoje, Vokietijoje, Italijoje, Kinijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Latvijoje ir kt. 2012 metais šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ komisijos apdovanotas už geriausią mugėje pristatytą skulptūrą. N. Ermino darbai įtraukti į MO muziejaus nuolatinę kolekciją. Autorius ne kartą įvertintas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos individualiomis valstybinėmis stipendijomis kultūros ir meno kūrėjams. Paroda „Mąstantis vandenynas. Svečiai“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5, veiks iki sausio 19 d.