Ši paroda – kelionė per tris Baltijos valstybes ir du istorinius laikotarpius. Nacionalinių valiutų kūrimas ir atgavimas kiekvienu laikotarpiu yra panašūs, tad siekiant tai pažinti, kyla tie patys klausimai: kas buvo prieš įvedant savus pinigus?, kaip nacionalinė valiuta buvo sukurta?, kur ir kaip gaminti piniginiai ženklai?, kaip mes – kiekviena valstybė – piniguose stengėmės atrodyti ir atrodome?, ar būta alternatyvų, t. y. ar mūsų pinigų pavadinimai ir patys piniginiai ženklai galėjo būti kitokie? Ir sentimentų nuspalvintas paskutinis klausimas: ar tai yra pabaiga, ar tęsinys? Atsakant į šiuos klausimus, atsiskleidžia įvairiapusė – istorinė, politinė, ekonominė, kultūrinė, ideologinė, meninė – nacionalinių pinigų reikšmė. Tuo pačiu yra galimybė pažvelgti į trijų valstybių pinigus, palyginti jų atsiradimo bei egzistavimo kontekstą, perskaityti juose užkoduotas trijų tautų istorijas ir kitu kampu pažinti savo šalies bei kaimynų istoriją, išryškinti bendrumą, apčiuopti skirtumus.
Nuo vaisto visoms ligoms gydyti iki XXI amžiaus rykštės – tabako istorija pasaulyje ir Europoje yra intriguojanti, o šiandien, pasibaigus net 5 metus trukusiam moksliniam tyrimui, galime kalbėti ir apie savą žalingų įpročių istoriją: pastarųjų šimtmečių vilniečių rūkymo kultūra iš kitų Europos miestų išsiskiria savo įvairumu ir dinamiškumu. Ją pasakoja šią savaitę Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje atidaroma Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Po šimts pypkių!”
Dažnam gintaras asocijuojasi su gintariniais karoliais ar kryželiais, pardavinėjamais Palangos Jono Basanavičiaus ar Vilniaus Pilies gatvėse, arba mokykloje skaityta Maironio poema „Jūratė ir Kastytis“, kurioje supykęs Perkūnas į šipulius sudaužo ne tik mylimųjų širdis, bet ir gintarinę Jūratės pilį. Tačiau tai turi mažai ką bendro su tikrąja gintaro istorija, atnešusia mūsų protėviams aisčiams aukso amžių ir tapusia svarbiausios šių metų Lietuvos nacionalinio muziejaus tarptautinės parodos „1 000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“ tema.
Klermono-Ferano mieste Prancūzijoje jau dešimtą kartą vyksta tarptautinis šiuolaikinės tekstilės festivalis FITE. Itin didelio susidomėjimo ir žiūrovų įsitraukimo sulaukiančiame renginyje viešnios teisėmis šiais metais dalyvauja Lietuva: net 15 mūsų šalies tekstilės menininkių, kurių dauguma yra Vilniaus dailės akademijos dėstytojos, parodoje pristato savo kūrinius, o specialiai parodai atrinktų eksponatų pateikė Lietuvos nacionalinis muziejus, siekiantis kitais metais šią parodą eksponuoti Istorijų namuose.
Minint draugiškų ryšių tarp Japonijos ir Lietuvos 100 metų sukaktį, į Lietuvą atidaryti asmeninės parodos atvyksta šiuolaikinio kaligrafijos meno kūrėja Tosen Iwasaki. Japonijos ambasados Lietuvoje kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi bendrai organizuojamos parodos dalyviai turės ir išskirtinę galimybę sudalyvauti profesionalios kaligrafės vedamose kūrybinėse dirbtuvėse.
Lietuvos nacionalinio muziejaus lankytojai jau gali išvysti unikalius artefaktus – ypač retus, pagal specialų užsakymą tarpukario Lietuvos kariuomenei gamintus ginklus su išgraviruotais Gediminaičių stulpais. Dalis jų į Lietuvą sugrįžo apkeliavę pasaulį – po šalies okupacijos jie perėjo į sovietų rankas, į Ameriką pateko net iš Korėjos karo. Kokia jų atradimo ir sugrįžimo istorija? Kokį pasiūlymą šių ginklų kelią tyrinėjęs karo istorikas turi šiandienos kariuomenei?
Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Senajame arsenale, nuo rugpjūčio 17 dienos visuomenei pristatomi 9 originalūs kalavijai. Didžioji jų dalis eksponuojami pirmą kartą, tarp jų ir visai neseniai rasti, patraukę ne tik archeologų dėmesį, bet – dėl radimo aplinkybių – sudominę ir žiniasklaidą: vienas kalavijas rastas bulvių lauke, kitas – Asvejos ežero dugne.
Šiemet Lietuvą nustebino ne tik matematikos egzamino rezultatai, bet ir istorijos egzamino turinys – kur nenagrinėta nė viena istorinė asmenybė moteris. Du praėję šimtmečiai – tai moters vaidmens virsmo visuomenėje laikas. Laikas, kuris liko šalies vadovėlių paraštėse. Tačiau XIX–XX amžiais Lietuvoje kovojusių ir prie valstybės išlikimo prisidėjusių moterų tikrai netrūko. Buvusiame Lukiškių kalėjime veikiančioje parodoje „kovotoJOS XIX–XX“ pristatomos kovojusių Lietuvos moterų istorijos, iš kurių trys apžvelgiamos ir šiame straipsnyje.
Liepos 27 d. 18 val. Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje – Istorijų namuose – atidaroma menininko, tyrėjo Luko Mykolaičio fotografijų paroda „Lėta kryptis“. Ši paroda – tarsi šiuolaikinis atsakas į prieš šimtmetį fotografo Antano Ingelevičiaus suformuluotus erdvinius klausimus, užgimusius Kaune. Mieste, kur abu menininkai, pasitelkę fotografijos meną, veikia kaip kūrėjai – anuomet ir dabar.
Prieš pusmetį Lietuvos nacionalinis muziejus pradėjo pasiruošimą vieno iš pagrindinių savo padalinių – Naujojo arsenalo – rekonstrukcijos darbams ir atliko tam būtinus taikomuosius architektūros, istorijos, polichromijos, geologijos, konstrukcijų mokslinius tyrimus. Dabar muziejus pasirašė sutartį su šiluminės trasos iškėlimo darbus atliksiančia įmone, kuri jau ėmėsi rangos darbų, juos planuojama užbaigti iki lapkričio mėnesio.