Autorius: LDM inf.

LDM inf.

Paroda „Lietuvos valdovo žodis pasauliui: atveriame mūsų žemę ir valdas kiekvienam geros valios žmogui“

Ketvirtadienį Vilniaus gimtadienio šventėje bus pristatytas ir du mėnesius rodomas  svarbiausias sostinės istorijos dokumentas – iš Rygos Latvijos valstybinio istorijos archyvo atvežtas beveik prieš 700 metų valdovo Gedimino lotyniškai parašytas laiškas Europos miestams, kuriame pirmą kartą paminėtas Vilnius.

 

2018 m. sausio 25 d., ketvirtadienį, 12 val. 30 min. Lietuvos dailės muziejus ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaro parodą „Lietuvos valdovo žodis pasauliui: atveriame mūsų žemę ir valdas kiekvienam geros valios žmogui“ (veiks iki kovo 20 d.). Tai pirmoji paroda iš 2018–2022 m. įgyvendinamų tarptautinių parodų ciklo „Vilniaus miesto istorijos svarbiausieji ženklai“, skirtų pasirengti Vilniaus 700 metų jubiliejui.

 

Parodoje eksponuojamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškas, rašytas 1323 m. sausio 25 d., juo krikščionys pirkliai, kariai, amatininkai, žemdirbiai ir dvasininkai iš viso pasaulio, ypač Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo ir Kelno miestiečiai, kviečiami atvykti ir apsigyventi Lietuvoje. Šis laiškas itin svarbus, nes tai pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame paminėtas Vilnius. Parodoje eksponuojamas Gedimino laiškas lotynų kalba, atvežtas iš Latvijos valstybinio istorijos archyvo Rygoje.

 

Parodą papildo ir aktualizuoja kultūrinių pokalbių, svarbių susitikimų, edukacinių ir meno renginių bei valdovo Gedimino laiškų skaitymo programa.

 

Parodos atidarymo išvakarėse, sausio 24 d., trečiadienį, 18 val. Vilniaus paveikslų galerijoje prie eksponuojamo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiško vyks kultūros istorikų pokalbis „Ką mums kalba karalius Gediminas“, kuriame dalyvaus: prof. Eugenija Ulčinaitė, prof. Viktorija Daujotytė, dr. Stephen Christopher Rowell, prof. Alvydas Nikžentaitis, dr. Aurimas Švedas, dr. Mindaugas Nefas, pokalbį moderuos dr. Darius Kuolys. Šį pokalbį ketina tiesiogiai transliuoti Lietuvos televizija per Kultūros kanalą.

 

Sausio 25 d., ketvirtadienį, 9 val. Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) dėstytojas dr. Mindaugas Nefas ves Vilniaus pamoką savo moksleiviams, kurios įrašas vėliau bus rodoma internetinėje erdvėje.

12 val. 30 min. vyks oficialus parodos atidarymas, kuriame dalyvaus: Lietuvos Respublikos kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, Lietuvos vyriausiasis archyvaras dr. Ramojus Kraujelis.
Po oficialaus parodos atidarymo nuo 13 iki 15 val. vyks Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškų skaitymai. Vilniečiai skaitys valdovo laiškus ir poetų Justino Marcinkevičiaus, Juditos Vaičiūnaitės, Kazio Bradūno ir kitų autorių kūrybą. Renginio organizatoriai tikisi, kad tokie skaitymai taps neatsiejama Vilniaus gimtadienio minėjimo dalimi.

 

Numatoma kasmet Vilniaus paveikslų galerijoje per Vilniaus miesto gimtadienio sausio 25-osios šventę pristatyti išskirtinės svarbos kultūros vertybę iš Europos šalių institucijų fondų, aktualią Lietuvos ir Vilniaus istorijai.

 

Parodos organizatoriai tikisi, kad šiais metais prasidedantis ir penkerius metus vyksiantis istorinių atodangų ciklas „Vilniaus miesto istorijos svarbiausieji ženklai“ atskleis Vilnių kaip unikalų Europos lotyniškosios civilizacijos miestą, o parodose pristatomi ženklai ir simboliai padės geriau pažinti sostinės istoriją. Parodos organizatoriai tikisi, kad sausio 25-oji taps kasmetine tradicija vilniečiams ir Vilniaus svečiams minėti Vilniaus miesto gimtadienį.

Paroda veiks iki 2018 m. kovo 20 d.
Parodos organizatoriai: Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, Latvijos valstybės istorijos archyvas
Parodos kuratorius Remigijus Černius, tel. 868611210
Daugiau informacijos tel. (8 5) 262 8030, www.ldm.lt

LDM inf.

Nacionalinė dailės galerija paskutinėmis šių metų dienomis kviečia į dviejų naujų parodų atidarymą

Gruodžio 28 d., ketvirtadienį, 11 val. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) rengiama spaudos konferencija, kurioje bus pristatytos dvi naujos NDG žiemos sezono parodos – „Deimantas Narkevičius. Dėmės ir įbrėžimai“ ir „Oskaras Hansenas. Atvira forma“. Joje dalyvaus menininkas Deimantas Narkevičius, kuratorės Aleksandra Kędziorek ir Lolita Jablonskienė. Parodų atidarymas vyks gruodžio 28 d. 18 val., veiks iki 2018 m. vasario 25 d.

Didžiojoje NDG ekspozicijų salėje pristatomoje vieno žymiausių Lietuvos šiuolaikinių menininkų Deimanto Narkevičiaus parodoje „Dėmės ir įbrėžimai“ bus rodomi 5 autoriaus filmai atminties ir memorializavimo tema. Tarp jų – pirmą kartą parodos formate Lietuvos žiūrovams pristatomi nauji 3D formato filmai: 2016 m. sukurtas, 62-ajame Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje specialiu žiuri paminėjimu įvertintas „20.07.2015“, dokumentuojantis sovietinių skulptūrų nukėlimą nuo Žaliojo tilto Vilniuje, ir naujas filmas, kurio objektas – 8 deš. pr. Vilniuje vykęs Andrew Lloydo Webberio roko operos „Jesus Christ Superstar“ pastatymas – ryškus, nors plačiajai publikai mažai žinomas sovietmečio alternatyvios kultūros reiškinys. Naujus stereoskopinius filmus papildo greta rodomi ankstesni menininko darbai: „Kaimietis“ (2002), „Aplankant Soliarį“ (2007) ir „Nesprogusios bombos poveikis“ (2008). Kūriniuose kritiškai apmąstomos asmeninės ir kolektyvinės atminties bei dabarties frikcijos ir santykio su kolektyvinę atmintį ramstančiais monumentais politizavimas.

Kita paroda pirmą kartą Lietuvoje pristato žymaus lenkų architekto, eksperimentatoriaus, pedagogo ir atviros formos koncepcijos kūrėjo Oskaro Hanseno (1922–2005) kūrybinį palikimą. Ekspozicijoje bus galima susipažinti su novatoriškomis architekto idėjomis, jų taikymu miestų planavime, gyvenamųjų ir viešųjų pastatų architektūroje ir mokymosi procese. Išskirtinis parodos eksponatas – O. Hanseno projektinis pasiūlymas paminklas-antimonumentas „Kelias“, skirtas Aušvico-Birkenau fašizmo aukų atminimui (1958). Nors paminklas nebuvo realizuotas, tačiau projektas, sukurtas laikantis atviros formos koncepcijos, pateko į pasaulio dailės istoriją, kaip naujoviškas atminties įprasminimo pavyzdys. O. Hanseno vardas susijęs ir su mūsų istorija: žymus architektas jaunystę praleido tarpukario Vilniuje, čia mokėsi mechanikos Vilniaus technikos mokykloje, vėliau, išvykęs iš Lietuvos, architektūros studijas tęsė Liubline, Paryžiuje ir Londone.

Projektus iš dalies finansavo: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba. Parodos „Oskaras Hansenas. Atvira forma“ bendraorganizatorius – Varšuvos modernaus meno muziejus, partneris – Adomo Mickevičiaus institutas, rėmėjai: Lenkijos institutas Vilniuje, Vilniaus miesto savivaldybė Exterus, Imparat. Informaciniai rėmėjai: lrytas.lt, artnews.lt

 

LDM inf.

Bronisławo Piłsudskio 150 metų gimimo jubiliejaus paroda

Lietuvos dailės muziejus ir Lenkijos institutas Vilniuje lapkričio 16 d., ketvirtadienį, 18 val. Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24) atidaro parodą „Bronisław Piłsudski (1866–1918) – etnografas ir muziejininkas“ (veiks iki 2018 m. vasario 25 d.).

2016 m. minint Bronisławo Piłsudskio 150 metų gimimo jubiliejų, Tatrų Tyto Chałubińskio muziejus Zakopanėje parengė parodą, skirtą šiam nepaprastam žmogui – tremtiniui, iškiliam mokslininkui, etnografui, tyrėjui ir kankiniui, lietuvių etninės kultūros populiarintojui. Vilnietiškoji parodos versija yra Lenkijos instituto Vilniuje, Lietuvos dailės muziejaus ir Tatrų muziejaus Zakopanėje bendro darbo rezultatas.
B. Piłsudskio amžininkai lietuviai Adomas Varnas, Juozas Purickis ir Martynas Yčas savo prisiminimuose  ypač akcentavo nuoširdų Pilsudskio humanizmą, toleranciją ir meilę visų skirtingų kultūrų ir tautybių atstovams. Praėjus šimtui metų nuo jo mirties, simbolinę vertę įgyja 1911 m. B. Piłsudskio išleistame Giliakų poezijos veikale įrašyti žodžiai: „Jums, mano brangūs tautiečiai mylimoje Lietuvoje, kurių ilgėjausi savo jauna, mylinčia širdimi ir kurių vis dar ilgiuosi – po dvidešimt kelių metų, skiriu šį savo darbą.“
B. Piłsudskis gimė 1866 m. lapkričio 2 d. Lietuvoje, Zalavo dvare, Švenčionių paviete, netoli Pabradės, gausioje dvylikos vaikų šeimoje. Jo tėvo, senos bajorų Giniotų giminės, o iš motinos pusės Bilevičių giminės šaknys – Žemaitijoje. Tuo metu buvo madinga dviguba kilmė: gente lituanus, natione polonus. Gal todėl, sielos gilumoje jausdamas dvilypumą, jaunystėje rašė: „Kas esu, lenkas ar lietuvis?“ B. Piłsudskis dažnai mėgdavo prisistatyti lietuviu, žemaičiu, o nuo 1916 m. tapo Ginet-Piłsudski. Jis buvo žmogus su įtvirtinta etnine tapatybe, tuo pat metu ir lietuvis, ir lenkas.
1877 m. sudegus dvarui, Piłsudskių šeima persikėlė į Vilnių. XIX a. pab. augant pasipriešinimui monarchijai, plito anticarinės idėjos, kurios pavergė ir B. Piłsudskį. Vilniuje su jaunesniuoju broliu Jozefu (būsimu maršalu) įkūrė savišvietos būrelį „Spojnia“, o nuvykęs studijuoti teisės į Sankt Peterburgą, aktyviai įsitraukė į organizacijos „Narodnaja volia“, ketinusios nužudyti carą Aleksandrą III, veiklą. 1887 m. kartu su Lenino broliu B. Piłsudskis Rusijos valdžios buvo nuteistas mirties bausme, kuri vėliau pakeista 15 metų katorgos. Tremtyje Ramiojo vandenyno saloje Sachaline, dar vadintoje Katorgininkų sala, susidomėjo vietinių tautų kultūra. Kaip savamokslis mokslininkas tyrinėjo nykstančių genčių – ainų, nivchų (gilakų) ir orokų – gyvenimą, kalbą, papročius, dvasinę kultūrą ir tradicijas. Jo darbai padėjo pamatus svarbiems etnologijos ir kalbotyros tyrimams.
Grįžęs iš tremties į Europą, su pertraukomis gyveno Zakopanėje (1906–1914 m.), tyrinėjo Tatrų kalnų regiono folklorą. Tuo tikslu 1911 m. jis įkūrė Etnologijos tyrimų skyrių prie Tatrų draugijos. Taip pat prisidėjo prie Tatrų Tyto Chałubińskio muziejaus Zakopanėje kūrimo.

          Tačiau kur B. Piłsudskis begyveno, Lietuva, gimtoji žemė, visada buvo jo mintyse. 1912 m. ruošdamas ainų tautos kalbos ir folkloro studiją, jis prisimena: „Nuolat svajodamas apie grįžimą į tėvynę, stengiausi kuo dažniau užmiršti, kad esu tremtinys, <...> atplėštas nuo visko, kas man brangu.“ Neatsitiktinai parašė ir esė apie tai, kas gražiausio ir įspūdingiausio buvo Lietuvoje – lietuviškus kryžius. Esė 1916 m. prancūzų kalba buvo atspausdinta Šveicarijoje, o 1922 m. lenkų kalba atskira knygele išleista Krokuvoje. Gėrėdamasis kryžių grožiu, dalindamasis savo paties prisiminimais apie iš bobutės ir tetos girdėtą kryžių gelbėjimą nuo sunaikinimo, visą savo kūrinį užbaigia išliedamas susikaupusį ilgesį tėvynei: „Nelaiminga liaudis nesibaigiančiu persekiojimu engta ir kankinta, su silpstančia drąsa lenkėsi senųjų kryžių papėdėje ir meldė malonės, teisingumo ir laisvės. <...> Nepaisant to, kad didesnė šalies dalis buvo visiškai sunaikinta, lietuvių tauta tiki, jog Didysis karas [I pasaulinis] gražins jiems laisvą tėvynę“. Ta laisvė į Lietuvą atėjo 1918 m., tačiau netrukus, gegužės 17 d., užgeso  iškilaus mokslininko gyvybė.
          Sachaline (Rusija) ir Hokaide (Japonija) jo atminimui pastatyti paminklai, o Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Krokuvoje kabo jam skirta atminties lenta. Senosiose Zakopanės kapinėse yra simbolinis jo kapas. Tikrieji palaikai ilsisi Les Champeaux kapinėse Montmorence prie Paryžiaus.
Paroda sudaryta iš trijų teminių blokų.
Tremtį Sachaline, visų pirma, B. Piłsudskio susidomėjimą vietinių salos gyventojų kultūra, reprezentuoja jo darytos ainų ir gilakų nuotraukos. Šioje dalyje eksponuojamas šiais laikais surinktų ainų kultūros artefaktų rinkinys ir B. Piłsudskio portretas aino drabužiais, nutapytas 1912 m.  dailininko, fotografo, liaudies meno rinkėjo ir puoselėtojo A. Varno ir po daugelio paieškų surastas Lenkijoje 2015 m. Beje, paveikslo istorija labai įdomi. Gyvendamas Krokuvoje ir  Zakopanėje, B. Piłsudskis bendravo su įvairiais žmonėmis, tarp kurių jam teko sutikti ir A. Varną, J. Puricką, M. Yčą ir kt. A. Varnas prisimena, kad 1912 m. jiems susitikus, B. Piłsudskis papasakojo apie savo gyvenimą Tolimuosiuose Rytuose, nuveiktus darbus, parodė parsivežtus eksponatus. A. Varnas susidomėjo tautiniu ainų kostiumu ir paprašė B. Piłsudskį su juo pozuoti portretui. Portretas tais pačiais metais buvo eksponuotas parodoje Zakopanėje, o 1927 m. Lietuvoje.
Gyvenimą Zakopanėje 1906–1914 m. reprezentuoja archyvų medžiaga bei B. Piłsudskio, žmonių, su kuriais jis dirbo, ir vietų, kuriose lankėsi, nuotraukos. Foną tam sudaro Zakopanės, Tatrų ir kalniečių nuotraukos iš XIX a.–XX a. pradžios, taip pat tautiniai drabužiai ir rankdarbiai iš Podhalės – regiono, tuo metu Piłsudskiui buvusio jo etnologijos tyrimų vieta.

Etnografinė kolekcija, B. Piłsudskio surinkta Tatrų muziejui Podhalėje, Spiše ir Oravoje – Tatrų papėdėje plytinčiuose Lenkijos regionuose – yra ypatinga parodos dalis. Joje eksponuojama 150 etnografinių objektų, B. Piłsudskio dėka papildžiusių Zakopanės muziejų rinkinius.

Parodoje pristatomi eksponatai iš Tatrų Tyto Chałubińskio muziejaus Zakopanėje, Józefo Piłsudskio muziejaus Sulejuveke, Žorų miesto muziejaus, Lenkijos mokslų akademijos bibliotekos Krokuvoje, Z. ir W. H. Paryskių Tatrų dokumentacijos centro Tatrų nacionaliniame parke ir privačių asmenų rinkinių.

Informacija internete – www.ldm.lt
Informaciją teikia Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorius Andrzej Kierulis tel. 85 2660 681.  
LDM Ryšių su visuomene skyrius  
                                                                                                        85 262 18 83, 8 674 94 104

 

LDM inf.

Aleksandro Vasiljevo kolekcijos paroda „Vaikų pasaulis. XVIII–XX a.“

Lietuvos dailės muziejus lapkričio 8 d., trečiadienį, 18 val. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) atidaro parodą „Vaikų pasaulis. XVIII–XX a.“, kurioje kolekcininkas Aleksandras Vasiljevas pristato niekada anksčiau Lietuvos publikai nerodytus įvairių laikotarpių vaikiškus drabužius, aksesuarus, žaislus, namų apyvokos daiktus (paroda veiks iki 2018 m. spalio 18 d.). Parodą atidarys kolekcijos savininkas Aleksandras Vasiljevas ir Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.
SPAUDOS KONFERENCIJA – lapkričio 8 d., trečiadienį, 14 val.

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, surengė jau dešimtą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Šį kartą eksponuojami įvairių laikotarpių vaikiški drabužiai ir aksesuarai. Vaikų mada, kaip ji suprantama šiandien, iki XVIII a. pabaigos neegzistavo. Prancūzų filosofas, Apšvietos amžiaus rašytojas Žanas Žakas Ruso (1712–1778) pirmasis iškėlė idėją, kad vaikas nėra „sumažinta“ ar „miniatiūrinė“ suaugusiojo kopija, o unikali, besivystanti asmenybė. Ši įžvalga ėmė formuoti visapusiškesnį plačiosios visuomenės požiūrį į vaikų aprangą ir vėlesniame amžiuje.

Parodoje pirmiausia suteikiama galimybė lankytojams stebėti vaikiško kostiumo raidą – visas vaikų mados tendencijas ir kryptis nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. vidurio. Be to, jau pats parodos pavadinimas atskleidžia, kaip vaikiški drabužiai parodo ilgainiui kitusį visuomenės požiūrį į vaiką ir vaikystę. Parodoje drabužiai eksponuojami chronologine tvarka, siekiama parodyti, kaip vaikai rengti įvairiose gyvenimo situacijose: namuose, lauke, mokykloje, šeimos atostogų metu, laisvalaikiu ir atliekant daugelį kitų veiklų. Unikalią A. Vasiljevo vaikiškų drabužių kolekciją papildo žaislai ir namų apyvokos daiktai.

Parodos rengėjai: Lietuvos dailės muziejus ir Všį „Alexandre Vassiliev fondas“.
Informaciją apie parodą teikia Aleksandras Vasiljevas, dėl personalinių interviu kreipkitės į jo atstovę Lietuvoje – Almą Puodžiukaitienę mob. 8 687 35 203.
Informacija ir iliustracijos internete www.ldm.lt

 

LDM inf.

Nacionalinėje dailės galerijoje svetingumo programa „Vasario 16-osios kūrėjai ir puoselėtojai”

Nacionalinėje dailės galerijoje tęsiasi rugsėjo pradžioje prasidėjusi svetingumo programa „Vasario 16-osios kūrėjai ir puoselėtojai”. Dalyvauti Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos ir Lietuvos muziejų asociacijos inicijuotoje programoje kviečiami moksleiviai, jų tėvai ir mokytojai. Svetingumo programa yra skirta Lietuvos valstybės kūrėjų ir puoselėtojų pažinimui bei jų veiklos aktualizavimui. Jos renginiai nemokami ir vyks iki 2017 m. gruodžio 31 d.

Moksleiviams ir jų tėveliams skirti renginiai:

Spalio 8 d., sekmadienį, 12 val., kūrybinės dirbtuvės „Vilnius 1918–2017”.
Lapkričio 5 d., sekmadienį, 12 val., kūrybinės dirbtuvės „Kaip Lietuvą kūrė pasaulio menininkai”.
Gruodžio 3d., sekmadienį, 12 val., kūrybinės dirbtuvės „Kaip įamžinti žmonių, kūrusių Lietuvą, atminimą? ”
Rugsėjo 24 d., spalio 29 d., lapkričio 26 d., gruodžio 17 d., sekmadieniais, 12 val. teminės ekskursijos „Valstybingumo idėjos Lietuvos mene“.

Kūrybinės dirbtuvės ir ekskursijos yra nemokamos, tačiau reikalinga išankstinė registracija el. paštu [email protected].

Moksleiviams ir mokytojams skirti renginiai:

NDG kviečia mokytojus registruoti moksleivių grupes į ekskursiją „Valstybingumo idėjos Lietuvos mene” arba išsirinkti vieną iš šių edukacinių užsiėmimų temų:
„Laisvės ženklas”
„Vilnius 1918–2017”
„Kaip Lietuvą kūrė pasaulio menininkai”
„Kaip įamžinti žmonių, kūrusių Lietuvą, atminimą? ”
„Valstybingumo idėjos Lietuvos mene”
Ekskursija ir užsiėmimai yra nemokami, registruotis galite el. paštu [email protected] arba tel. (8 5) 219 59 61. Registracijos metu suderinsime jums patogų renginio laiką.

Renginių turinys:

Ekskursija „Valstybingumo idėjos Lietuvos mene”. Ekskursijos metu Nacionalinės dailės galerijos gidai lankytojus supažindins su Nepriklausomybės aušroje, pokariu, Sąjūdžio metais ir Nepriklausomoje Lietuvoje kūrusiais menininkais, jų idėjomis bei biografijomis.

Edukaciniai užsiėmimai:

„Laisvės ženklas” – tai užsiėmimas apie tai, kaip mene atsispindi laisvė, kaip ją įprasmino 20 a. I-osios pusės dailininkai. Dalyvius kviesime diskutuoti, kas yra laisvė, ir sukurti asmeninį laisvės ženklą grafikos technika.

„Vilnius 1918–2017” – užsiėmimo metu tyrinėsime, kaip dailės kūriniuose ir fotografijoje Vilnius atrodė metais, kai buvo pasirašytas Vasario 16-osios aktas. Diskutuosime ne tik apie pastatus, bet ir apie mieste gyvenusius žmones, to meto kultūrinę aplinką, pasiekimus moksle. Aptarsime, kuo Vilnius panašus ir kuo skiriasi nuo prieš 99 metus egzistavusio miesto. Kūrybinėje dalyje kursime 1918-ųjų Vilniaus koliažą.

„Kaip Lietuvą kūrė pasaulio menininkai” – užsiėmimas apie įvairiausių tautybių skirtingose šalyse gyvenusius menininkus, savo darbais praturtinusius Lietuvos kultūrą. Kartu tai užsiėmimas apie Lietuvos kultūros ženklus visame pasaulyje.

„Kaip įamžinti žmonių, kūrusių Lietuvą, atminimą? ” – užsiėmimo dalyviai susipažins su skirtingais paminklų, kurie įamžina Lietuvą kūrusius žmones, pavyzdžiais. Diskutuosime, koks ir ar visada fizinis paminklas geriausiai įprasmina ypatingo žmogaus atminimą. Kokios gali būti kitokios atminimo įamžinimo formos? Ieškosime jų kūrybinėje užsiėmimo dalyje.

Išsami informacija ir registracija el. paštu [email protected], tel. (8 5) 219 59 61.
Edukacinius užsiėmimus, kūrybines dirbtuves, ekskursijas rengia
Nacionalinės dailės galerijos Edukacijos centras
Konstitucijos pr. 22, LT-08105 Vilnius

Visus programos „Vasario 16-osios kūrėjai ir puoselėtojai“ pasiūlymus Lietuvos muziejuose galite rasti https://www.muziejai.lt/Index.lt.asp.

 

LDM inf.

Henrikas Šalkauskas (1925–1979). Mažoji retrospektyva

Pirmą kartą parodoje pristatomi Australijoje kūrusio lietuvių menininko Henriko Šalkausko kūriniai.

Rugsėjo 19 d., antradienį, 17 val. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1) atidaroma paroda „Henrikas Šalkauskas (1925–1979). Mažoji retrospektyva“ (veiks iki lapkričio 19 d.). Parodoje pirmą kartą pristatomi pripažinto, Australijoje kūrusio lietuvių menininko 1959–1979 m. sukurti abstraktai, padovanoti ilgametės jo gyvenimo draugės ir artimos bičiulės, dailininkės Evos Kubbos. Parodos atidaryme dalyvaus Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, kuratorė ir katalogo rengėja Ilona Mažeikienė, kūrybinių-edukacinių dirbtuvių „Nuo peizažo prie abstrakcijos“ organizatorius, tapytojas, Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos pedagogas Linas Jusionis.

SPAUDOS KONFERENCIJA – rugsėjo 19 d. 11 val. Vytauto Kasiulio dailės muziejaus renginių salėje.

Ši retrospektyva yra pirmoji didesnė Henriko Šalkausko asmeninė paroda Lietuvoje. Eksponuojama 1959–1979 m. menininko kūryba, atspindinti dvidešimties kūrybinės veiklos metų ir paieškų kelią, dokumentinė medžiaga iš šeimos rinkinių. Dovanotą trisdešimties tapybos ir grafikos kūrinių kolekciją papildo dailininko kūriniai iš gausaus LDM sukaupto išeivijos dailės rinkinio.
H. Šalkausko asmenybė sužibėjo XX a. 6–7 dešimtmetyje modernaus Australijos meno kontekste, kai tenykštė meno kritika šio dailininko kūryboje įžvelgė atsineštines europietiškos dailės tradicijas, organiškai rezonavusias su to meto pasaulinio meno tendencijomis. Buvo išskiriama emocinė abstrahuotų H. Šalkausko kompozicijų įtaiga, unikalus novatoriškas požiūris į kūrybos procesą, drąsus individualus stilius, išskirtinė, netradicinė technika. Nauja meninė kalba, modernios dailės paieškos traukė ir kitus Australijoje kūrusius lietuvių diasporos dailininkus – Vaclovą Ratą, Algirdą Šimkūną, Jurgį Mikševičių. Tačiau H. Šalkausko kūryba užėmė ypatingą vietą savo meninių ieškojimų nuoseklumu.

H. Šalkauskas gimė Kaune, baigė „Aušros“ berniukų gimnaziją. Polinkis dailei atsiskleidė anksti, vaikystėje. Minima, kad Henriko tėvas mokėsi Sankt Peterburge, barono A. Štiglico techninio piešimo mokykloje, o dėdė Eugenijus tapė. Tėvo netektis, sunkūs pirmieji karo metai paskatino jį kartu su motina išvykti iš Lietuvos ir pradėti grafikos studijas Vokietijoje, anuometinio Dancigo (dab. Gdanskas) dailės mokykloje. Nuo 1946 m. jis jau lankė Breisgau Freiburgo dailės ir amatų mokyklą, mokėsi pas Vytautą Kazimierą Jonyną, Telesforą Valių, Adomą Galdiką. Iš Vakarų Vokietijos drauge su motina siekė emigruoti į JAV, kur jau buvo įsikūrę artimi giminės, bet paskutinę akimirką pasirinko Australiją. 1949 m. gegužę iš Neapolio švedų laineriu „Skaugum“, vienu reisu gabenusiu du tūkstančius naujųjų migrantų, išplaukė į Niukaslą (Naujasis Pietų Velsas). Iš ten pateko į migrantų centrą Bonegilloje, o vėliau persikėlė į Kanberą. Pasibaigus privalomų darbų sutarčiai akmens skaldyklose trečiaisiais buvimo Australijoje metais H. Šalkauskas užmezgė pirmuosius kontaktus su tenykštėmis galerijomis, įstojo į Kanberos dailininkų sąjungą, pradėjo dalyvauti parodose. 1951-aisiais kartu su motina persikraustė gyventi į atviresnį ir kosmopolitiškesnį Sidnėjų, pamažu įsitraukė į tenykštį dailės gyvenimą. Dirbo dažytoju, geležinkelių departamento apipavidalintoju, sykiu aktyviai kūrė, domėjosi grafikos technologijomis. Dalyvavo lietuvių ir australų parodose, buvo dailininkų grupės „Šešios kryptys“ narys, vėliau – vienas iš Sidnėjaus grafikų draugijos narių-steigėjų.

Dailininkas paliko ryškų pėdsaką XX a. antros pusės Australijos grafikos mene. Jis kūrė medžio ir linoraižinius, monotipijas, eksperimentavo su spalvotomis technikomis. Australų kritika dažnai akcentavo H. Šalkausko nuopelnus grafikai, kaip primirštai, antrarūše laikytai dailės šakai, keliant jos kokybę ir prestižą šalyje. Naujojo Pietų Velso galerijos kuratorius Gilas Dockingas teigė, kad H. Šalkausko ir Vaclovo Rato kūriniai ženkliai prisidėjo prie padidėjusio to meto Australijos visuomenės susidomėjimo grafikos menu ir technologijomis. Šilkografijos technika patraukė H. Šalkauską naujomis spaudos galimybėmis, o ja sukurti kūriniai buvo apdovanoti garsiausiuose tarptautiniuose grafikos meno forumuose Tokijuje, Liublianoje, San Paule.

Drąsi meninė laikysena, originalumas, ryškūs laisvos modernistinės kūrybos prioritetai tarsi prideda dar kelis bruožus netradicinį kelią dailėje pasirinkusio menininko portretui. Spalvingą H. Šalkausko biografiją praturtina sąsajos su neodada ir abstrakčiojo ekspresionizmo judėjimais 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Menininko karjeros viršūne laikomi 1962–1963 m., kuomet įvyko kūrybinis persilaužimas ir H. Šalkauskas pasitraukė į akvarelinę kūrybą. Tokį dėsningą pasirinkimą sąlygojo neišblėsęs, nuo 1958 m. nuolat vis didėjantis susidomėjimas šia tapybos technika. Skurdus ir asketiškas, „banalus, neįdomus“ spalvinis H. Šalkausko akvarelių diapazonas, ribojamas juodos, vos kelių pilkų pustonių ir šiek tiek mėlynos bei žalios spalvų, liudijo „grafišką“ jo prigimtį – išlavintą toninę klausą, artimą pažintį su vokiečių ekspresionizmu, kaligrafija, pagaliau – solidžius lietuvių grafikos mokyklos pagrindus. H. Šalkausko kuriamos monumentalios kompozicijos paradoksaliai derėjo su minimalia, lakoniška atlikimo forma, santūria, beveik monochromine spalvine gama, trapia akvarelės technika. Menininko pasirinkimas dirbti viena išgryninta technika, bet kokio medžiagų, techninio atlikimo ar siužetinio mišrumo atsisakymas leido pasiekti stilistinį grynumą, vientisumą. Naudodamas, sakytumei, banalias kasdieniškas medžiagas, jis pasiekė nebanalų rezultatą – subtilus dėmesys fizinėms medžiagų savybėms ir sukurti jautrūs paviršiai kelia estetinį susižavėjimą.

1963–1979 m. periodu, sąlyginai įvardintu tapybiniu, kaip priešprieša iki tol buvusiam grafiniam, sukurta itin daug pusiau abstrakčių ir abstrakčių kompozicijų. Anot paties H. Šalkausko, svarbiausios jam visuomet buvo dvi kūrybos paskatos, du atspirties tašai – gamta ir neobjektyvi, laisvai kuriama forma. Paveiksluose išliko daugmaž aiškios peizažo aliuzijos: atpažįstami Australijos motyvai (Trijų Seserų uola, Žydrieji kalnai, pamėgtos vietovės ties Fosteriu, Tari, Kurrajongo aukštumos), apibendrintas, mistinis kraštovaizdis, gal ir pasąmonėje glūdintis lietuviško peizažo vaizdinys. Asociatyvų ryšį su peizažu patvirtina retrospektyvinės parodos skyriams parinkti dailininko kūrinių pavadinimai: „Nakties pulsacijos“, „Vandens briaunos“, „Paskutinis žvilgsnis į peizažą“. Savo struktūra, simboliniu ir emociniu užtaisu peizažų kompozicijos, kuriose šalia viena kitos sulietos kelios spalvinės horizontalės, dalijančios lakštą į spalvų „tvenkinius“ – simbolines zonas, žyminčias vandenį, žemę, dangų, miestą, atrodo itin artimos spalvinio lauko tapybos kūrėjo Marko Rothko multiformoms. Juodos H. Šalkausko akvarelės kupinos panteistinės galios, kylančios iš žemės gelmių, pilnos grėsmingų nuojautų. Abstrahuotose kompozicijose veikia tarsi kokia neartikuliuota masė, besidraikanti dūmų gniutulais, drumstai pilkšvais verpetais.

Neabejotina, kad dailininką paveikė ir subrandino pažintis su 6–7 dešimtmetyje JAV įsigalėjusiu abstrakčiuoju ekspresionizmu, Niujorko mokyklos atstovų kūryba, veiksmo tapyba, spalvinio lauko ir griežtos formos tapybos rūšimis, potapybine abstrakcija, dailininkais Marku Rothko, Robertu Mortherwellu, Franzu Kline, Adolfu Gotliebu, sprogia Jacksono Pollocko jėga. Anot G. Dockingo, H. Šalkauskas pagavo greit judančios bangos keterą, perbėgusią per Sidnėjaus meno sceną XX a. 6–7 dešimtmetyje. Pokario kartos Sidnėjaus tapytojas H. Šalkauskas savo modernia kūryba ir menine laikysena reikšmingai paveikė Australijos profesionalųjį meną, buvo įvertintas Australijoje ir užsienyje. Kanberoje, Lynehamno rajone kabančioje gatvės lentelėje, įrašytas Henriko Šalkausko vardas. Išskirtinio talento menininkas staiga mirė 1979 m. rugsėjo 1 d., sulaukęs 54-erių.
H. Šalkausko kūrinių savo rinkiniuose turi Lietuvos dailės muziejus, Naujojo Pietų Velso dailės galerija Sidnėjuje, Australijos Nacionalinė galerija Kanberoje, privačios kolekcijos.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Projekto partneriai: Australijos lietuvių bendruomenės krašto valdybos kultūros ir švietimo taryba, Lietuvos išeivijos dailės fondas, Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokykla.

Informaciją teikia parodos kuratorė, Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vedėja Ilona Mažeikienė, mob. 8 611 13012.

LDM inf.

„Baltijos šalių simbolizmo dailė

2017 m. rugsėjo 15 d., penktadienį, 11 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) vyks spaudos konferencija, pristatanti vieną svarbiausių tarptautinių projektų, skirtų Baltijos valstybių šimtmečio minėjimui – tarptautinę parodą „Baltijos šalių simbolizmo dailė“, vyksiančią 2018 m. Orsė muziejuje (Musée d’Orsay) Paryžiuje. Konferencijoje dalyvaus: Orsė muziejaus direktorė Laurence Des Cars, Orsė muziejaus Parodų skyriaus vadovė Helene Flon, parodos kuratorius Rodolphe’as Rapetti, projekto vadovė Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje Ginta Gerharde-Upeniece, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis, Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja mokslui Laima Bialopetravičienė, Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė.

 

LDM inf.

Šiuolaikinės japonų kaligrafijos ir tapybos tušu paroda

 Taikomosios dailės ir dizaino muziejus liepos 11 d. atidarė Šiuolaikinės japonų kaligrafijos ir tapybos tušu parodą, kuria užbaigia Rytų meno parodų ciklą (paroda veiks iki rugpjūčio 27 d.). 79 dailininkai lankytojams pristato 79 kaligrafijos ir tapybos tušu kūrinius. Parodos atidarymo metu dailininkai gyvai kurs kaligrafijos kūrinius, o parodoje dalyvaujančios dailininkės lankytojus pasitiks dėvėdamos kimono.

Lietuvos kultūros tarybos remiamas Rytų meno parodų ciklas tęsėsi beveik visus metus: vasario mėn. Vilniaus paveikslų galerijoje buvo rodomi Nikolajaus Rericho Tibeto, Kinijos ir Mongolijos vaizdai; kovo mėnesį Radvilų rūmų muziejuje pristatyta Ksenijos Nikolskajos užmirštos Egipto architektūros fotografijos; ciklą užbaigia rytoj atidaroma Šiuolaikinės japonų kaligrafijos ir tapybos tušu paroda.

Pasak sinologės, orientalistės Loretos Poškaitės, „japonų kaligrafijos ir monochrominės tapybos tušu istorija bei estetika yra neatsiejama nuo Kinijos, kurioje kaligrafija jau nuo Han dinastijos laikų (206 m. pr. Kr.–220 m.) tapo aukščiausiu iš 4 „tauriųjų“ menų (šalia muzikos, poezijos, ritualo), o vėliau – vienu iš trijų labiausiai vertinamų (san jue三绝) menų (šalia tapybos ir literatūros). Ir Kinijoje, ir Japonijoje kaligrafija buvo ir tebėra ypatingai vertinama dėl savo paradoksalaus dvilypumo: viena vertus, ji gali būti vadinama pačiu paprasčiausiu iš visų Rytų Azijos menų, nes naudoja minimaliausias išraiškos priemones – liniją ir tušą, taip įkūnydama aukščiausią meninės išraiškos lakoniškumą ir paprastumą. Kita vertus, būtent dėl šio paprastumo bei minimalizmo kinai ir japonai laiko kaligrafiją pačiu rafinuočiausiu, bene sunkiausiai suvokiamu menu, nes jo grožis slypi subtiliausiuose meninės išraiškos niuansuose (linijos vibracijose, teptuko jėgoje, tušo atspalvių įvairovėje), kurių perteikimas ir suvokimas reikalauja ypatingo estetinio jautrumo ir dvasinio įžvalgumo. Nuo seniausių laikų buvo manoma, jog užrašytas hieroglifas turi perteikti ne tiek verbalinę informaciją, kiek, pirmiausia, tai, kas slypi už jo žodinės prasmės – paties kaligrafo sielos vibracijas, dvasinę būseną, intencijas ir asmenybės ypatumus, bendrai tariant, jo gyvybinės energijos (qi气) pulsavimą. Todėl kaligrafijos meno suvokimas sutelkiamas į patį rašymo procesą, kuris buvo traktuojamas ir kaip kosminės energijos (qi) bei priešingų kosminių jėgų bei savybių (yin-yang阴阳) sąveikos įkūnijimas, arba kosmoso raidos dėsningumų ir procesų atkartojimas, jo pilnatviškumo perteikimas. Toks kaligrafijos grožio suvokimas persidavė ir tapybai tušu (t. y. monochrominei tapybai), kuri remiasi tais pačiais kaligrafijos estetikos ir technikos principais, sutelkiančiais dėmesį į gyvybingumo perteikimą. Todėl kinai mėgo kartoti, jog „kaligrafija ir tapyba turi tas pačias šaknis“, kad visa tapyba kyla iš vieno brūkšnio arba linijos. Neatsitiktinai ankstyvuosiuose kinų tapybos teorijos veikaluose tapyba dažniau įvardijama žodžiu „rašymas“ (xie 写), o ne „tapymas“ (hua 畫), nes tapybos ritinėlis, komponuojamas kaip hieroglifas, buvo dažnai suvokiamas kaip tekstas, kurį reikia skaityti.

Tokį požiūrį į neatsiejamą kaligrafijos ir tapybos ryšį perėmė ir japonai. Jį puikiai atspindi ir šioje parodoje eksponuojami darbai. Šis ryšys įdomiai transformuojamas šiuolaikinėje avangardinėje japonų kaligrafijoje. Jos atstovai, kartais vadinami rašto dekonstruotojais arba „antirašto“ kūrėjais, panašiai kaip ir kinų kaligrafai modernistai bei avangardistai siekia pažvelgti į kaligrafiją labiau tapybiškai, pradėdami nuo pačių hieroglifų struktūros, kompozicijos ir baigdami tušo naudojimu. Jie siekia išeiti už paties hieroglifo formos ribų ir išryškinti magišką kaligrafinės linijos bei erdvės (arba tuštumos) išraiškingumo galią, kurią neva užgožia hieroglifų prasmė. Jų dekonstuoti hieroglifai ir tų hieroglifų įkvėptų naujų ekspresyvių formų eksperimentai, Japonijoje vadinami „tušo vaizdiniais“ (bokushō 墨象, tai ir alternatyvus avangardinės kaligrafijos įvardijimas), dar labiau nutrina ribą tarp kaligrafijos ir tapybos bei primena abstraktaus ekspresionizmo tapybą. Kiti šiuolaikiniai japonų kaligrafai, kaip matyti iš šioje parodoje eksponuojamų darbų, stengiasi išlaikyti tradicinius kaligrafijos stilius, idealus ir principus arba juos „atšviežinti“, derindami klasikines rašto formas su modernaus meno kontekstu ir išraiškos priemonėmis“.

Parodos organizatoriai: Lietuvos dailės muziejus, Tarptautinė kaligrafijos ir tapybos asociacija
Partneris: Japonijos ambasada Lietuvos Respublikoje
Projektą iš dalies finansuoja: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Informacija internete www.ldm.lt
Informaciją teikia parodos koordinatorius Skaistis Mikulionis mob. 8682 45 323.

    
LDM Ryšių su visuomene skyrius
                                                                                                85 262 18 83, 867 494 104

Iliustracija: Matuoka Emiko. Karališkosios vynuogės

 

LDM inf.

Portretas ir mada. Iš Aleksandro Vasiljevo fondo kolekcijos Vilniuje

Lietuvos dailės muziejus liepos 4 d., antradienį, 17 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaro parodą „Portretas ir mada. Iš Aleksandro Vasiljevo fondo kolekcijos Vilniuje“ (veiks iki rugpjūčio 27 d.). Parodą atidarys kolekcijos savininkas, parodos kuratorius Aleksandras Vasiljevas, parodos kuratorė Dalia Tarandaitė (LDM) ir Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Įėjimas tik su kvietimais.

Spaudos konferencija žiniasklaidai– 11 val.
Portretai yra neišsemiamas mados istorijos pažinimo šaltinis. Juose pavaizduoti konkrečiai epochai būdingi drabužiai, papuošalai ir šukuosenos vertingai papildo žinias, gaunamas iš išlikusių istorinio kostiumo dalių ir jų komplektų. Dar daugiau – portretai suteikia informacijos, kurios nepakanka tyrinėjant vien drabužių ir papuošalų kolekcijas. Juose matome žmonių veidus, iš kurių galime spręsti apie kosmetikos naudojimo ypatumus, skirtingoms epochoms būdingą moters ir vyro grožio idealą, madingas šukuosenas, laikyseną ir bendrą, nuo mados neatsiejamą asmens įvaizdį. Portretai parodo visumą – ne tik ką, bet ir kaip skirtingais laikotarpiais žmonės nešiojo, kaip derino atskirus kostiumo elementus ir aksesuarus, norėdami atrodyti gražūs, šiuolaikiški ir madingi. Ir tokie išlikti ateinančių kartų atmintyje.

Neatsitiktinai visose mados istorijai skirtose parodose, greta drabužių, papuošalų ir kitų aksesuarų, rodomi portretai. Didžiulę portretų kolekciją yra sukaupęs vienas žymiausių mados istorikų ir kolekcininkų Aleksandras Vasiljevas. Vien Vilniuje saugomoje Aleksandro Vasiljevo fondo portretų kolekcijoje esama per 1000 kūrinių, keliaujančių į jo rengiamas parodas Lietuvoje ir užsienyje.
Vilniaus paveikslų galerijoje surengta paroda nuo kitų madai, atskiriems jos laikotarpiams ir kryptims skirtų parodų skiriasi tuo, kad joje pirmą kartą rodomi tik portretai – kaip mados istorijos liudininkai ir dalyviai. Portreto ir mados ryšys yra labai glaudus. Laikui bėgant, portretai ne tik fiksavo mados kaitą, bet neretai ir patys tapdavo aprangos ar aksesuaro dekoro dalimi. XVIII a. II pusėje ir XIX a. pirmaisiais dešimtmečiams kartu su sentimentalizmu paplito mažojo formato portretai bei portretinės miniatiūros. Juos imta nešioti ant kaklo kaip medalionus, segti prie krūtinės kaip seges, jais pradėta puošti žiedus, apyrankes, tabokines, vėduokles.

Parodoje eksponuojami XVII a.–XX a. 5 dešimtmečio portretai. Seniausias kūrinys – 1646 m. nutapytas didiko portretas, atspindintis baroko mados didingumą ir reprezentacinių portretų tradiciją. Lengvą, gyvenimo džiaugsmo kupiną rokoko stilių pristato keletas pastelės technika sukurtų portretų. XIX a. pirmo ketvirčio portretuose juntamas supaprastintų, natūralių formų siekis, susižavėjimas antikos mada ir daile. Romantizmo laikotarpio grožio idealas – trapi, kiek liguistai atrodanti moteris. XIX a. antros pusės madoje ir dailėje pastebimas gyvenimo pilnatvės, prabangos ir puošnumo siekis. XIX ir XX a. sandūroje susiformavusiame moderno stiliuje vyrauja gamtos formos, laisvai plaukiančios lanksčios linijos. XX a. trečiam ir ketvirtam dešimtmečiui būdingas masinės gamybos ir masinės kultūros formavimosi epochos pradžią žymintis art deco stilius, taip pat – moterų emancipacija. Panašios tendencijos išliko ir Antrojo pasaulinio karo metais. Tiesa, vis labiau buvo ilgimasi romantiškos moters idealo.

Dauguma parodoje eksponuojamų portretų yra sukurti prancūzų dailininkų. Ir ne tik todėl, kad Paryžius ilgą laiką buvo mados sostinė. 1982 m. iš Rusijos į Prancūziją emigravęs Aleksandras Vasiljevas čia sukaupė didžiąją dalį savo kolekcijos. Portretų autoriai yra profesionalūs, dailės akademijas baigę dailininkai. Ne visi jie išgarsėjo. Portretų tapymas daugeliui buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Be parašų ant portretų, žinių apie juos turime labai nedaug. Greta autorių kūrinių, kurie ir sudaro didžiąją rinkinio dalį, Aleksandro Vasiljevo fondo kolekcijoje nemažai yra ir plačiai žinomų ar net visame pasaulyje garsių dailininkų kūrinių. Parodoje galima pamatyti vieno žymiausių pastelės meistrų Moriso Kventino de la Turo (Maurice Quentin de la Tour, 1704–1788), prancūzų tapytojų Anri Fransua Rizenerio (Henri François Riesener, 1767–1828), Eženas Fransua Deverijos (Eugene François Deveria, 1805–1865), Žano Pjero Valeto (Jean Pierre Vallet, 1809–1886), Šarlio Rono (Charles Ronot, 1820–1851), Šarlio Diurano (Charles Durand, 1837–1917) ir kt. kūrinius.

Informacija internete – www.ldm.lt
 Informaciją teikia parodos kuratorė Dalia Tarandaitė mob. 8 629 774 87.  

LDM Ryšių su visuomene skyrius  
                                                                                                        85 262 18 83, 8 674 94 104

LDM inf.

Paroda „Formuojant peizažą“ NDG

2017 m. birželio 30–rugpjūčio 20 d.

Parodoje „Formuojant peizažą“ pristatoma dalis Vilniaus peizažo projekcijų – nuo seniausių laikų iki sovietmečio pabaigos.

Parodą sudaro daugiau nei 300 eksponatų (eskizų, planų, žemėlapių, grafikos ir tapybos kūrinių, fotografijų), perteikiančių peizažą formavusių kolektyvinių ar individualių praktikų – urbanistų, architektų, kraštovaizdžio architektų, sodininkų, gamtos mokslų atstovų – realizuotas ir nerealizuotas idėjas. Aptariamu laikotarpiu vykę besisteigiančios kraštovaizdžio disciplinos procesai parodoje sutelkti teritorinėse ir teorinėse apibrėžtyse.

Eksponatai surinkti iš įvairių muziejų kolekcijų, tyrimų institutų, bibliotekų, valstybinių bei asmeninių archyvų. Pirmą kartą Lietuvoje bus eksponuojamas Prancūzijoje saugomas Edouardo André ir René-Edouardo André Lentvario dvaro parko planas.

Parodos kuratorė Ona Lozuraitytė

Parodos architektai: Petras Išora, Ona Lozuraitytė

Projektą iš dalies finansavo: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba

Rėmėjai: Exterus, Imparat, BTA draudimas

Informaciniai rėmėjai: žurnalas „Centras“, lrytas.lt

Kūrinius parodai skolino: Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilniaus regioninis valstybės archyvas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Trakų istorijos muziejus, Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Archives départementales des Yvelines, Rolandas Valiūnas, Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė, Regimantas Pilkauskas, Irena Daujotaitė, Konstantinas Jakovlevas-Mateckis, Algimantas Nasvytis