Autorius: Rengėjų inf.

Rengėjų inf.

Rafalas Syska – lenkų kino istorikas, šiuo metu dėstantis Krokuvos Jogailos universitete ir vadovaujantis Nacionaliniam kino kultūros centrui Lodzėje (NCFC). R. Syska daugybės tekstų ir leidinių apie kiną autorius ir bendraautorius, kurio tyrimų laukas susijęs su šiuolaikinio kino analize, jį domina filmų žiaurumo fenomenas, lėtojo kino tendencijos ir taip pat kino parodų kuravimas. R. Syska 2014-aisiais kuravo režisieriui Stanley Kubrickui skirtą parodą Nacionaliniame muziejuje Krokuvoje. Paskaitoje R. Syska dalinsis savo žiniomis ir patirtimi, kuruojant su kinu susijusias parodas ir dirbant kino centre.  

NCFC – tai nauja, 2016 m. atidaryta kino kultūros sklaida besirūpinanti institucija, įsteigta bendradarbiaujant Lenkijos kultūros ir paveldo ministerijai bei Lodzės miestui. Iki 2019 m. kino centras įsikurs moderniame Lodzės rajone, buvusiame elektrinės pastate. NCFC – kultūrinis ir edukacinis centras, kuriame visi besidomintys kinu galės aplankyti nuolatines ir keičiamas parodas, filmų peržiūras, festivalius, filmų biblioteką. Centre taip pat bus inicijuojami įvairūs leidybiniai projektai, konferencijos, rezidencijos menininkams ir pan.

Paskaita vyks anglų k., Nacionalinėje dailės galerijoje, auditorijoje balandžio 5 d. (trečiadienį), 18 val.

Paskaita nemokama, be registracijos.

Partneriai: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, „Erasmus+“

Rengėjų inf.

Paskutinį kovo penktadienį Tolerancijos centre meno mylėtojai rinkosi į XLVII Vilniaus aukcioną. Aukcione buvo pristatyta per 140 kūrinių, tarp kurių dominavo lietuvių klasikų tapyba. Aukcionas masino gausybe garsių pavardžių, kaip: J. Šileika, P. Domšaitis, P. Kalpokas ar Š. Sauka.  

XLVII Vilniaus aukcione buvo parduoti 53 kūriniai, kas sudaro beveik keturiasdešimt procentų viso rinkinio. Aukcionas prasidėjo nuo rubrikos „In focus: išeivijos dailė“. Iš dvylikos rubrikoje pristatytų kūrinių net 8 buvo nupirkti. Tai V. Kasiulio tempera tapyti darbai, E. Urbaitis „Autoportretas“ ir abstrakti kompozicija, P. Domšaičio „Scena turguje“. Brangiausiai parduotas šios rubrikos kūrinys – tai J. Rimšos „Sniegas Bariločėje“. Šis darbas buvo parduotas už 12200 Eur.

Aukciono pagrindą sudarė „Lietuvos dailės“ rubrika. Meno kolekcininkai rinkosi tiek klasikinius peizažus, tiek abstrakčius tapybos darbus. Parduoti Č. Janušo marianistiniai peizažai, K. Šimonio, J. Buračo darbai, net trys S. Jusionio ryškaus kolorito peizažai, V. Lingio abstrakčios kūrybos darbai. Pirmą kartą aukcione pristatytas Šarūnas Sauka ir jo kūrinys „Keturpėsčias“, tačiau aukciono vakarą jo kūrinys liko neparduotas.

Vilniaus tema taip pat traukia meno kolekcionierių dėmesį. Parduotas A. Petrulio darbas „Antakalnis“, V. V. Banaičio tapybos darbas „Senasis Vilnius“, V. Kalinausko grafikos darbas „Senojo Vilniaus zodiakas. Mergelė“, S. Sidabro akvarelė „Vilnius“.

Aukcione buvo pristatyta plati grafikos rubrika. Joje buvo parduota 12 grafikos kūrinių. Tai V. Kasiulio litografijos, S. Ikamo linoraižinys, K. Grigaliūno, R. Bartkaus V. Jurkūno ir kitų autorių kūriniai. Varžytasi ir dėl M. P. Vilučio kūrinių.

Brangiausiu aukciono kūriniu tapo nedidelio formato I. Levitano aliejinės tapybos darbas „Baržos Volgoje“. Jo kaina siekė 12250 Eur. Jau minėtas J. Rimšos darbas „Sniegas Bariločėje“ savo kaina taip pat mažai nusileidžia I. Levitano kūriniui. Dar vienas brangiausiai parduotų kūrinių autorius – tai P. Kalpokas. Aukciono rengiamoje topų statistikoje, šis autorius nusileidžia tik A. Žmuidzinavičiui. Šiame aukcione P. Kalpoko kūrinys „Peizažas su tvenkiniu“ buvo parduotas už 7200 Eur. Jo kaina nuo pradinės pakilo beveik du kartus. J. Čeponis taip pat išlieka paklausiu autoriumi. Jo peizažas „Ruduo“ parduotas už 7900 Eur. Aktyviai varžytasi ir dėl V. Kisarausko tapybos darbo „Du karaliai“, jo kaina pakilo nuo 2600 Eur iki 3100 Eur.

Po kiekvieno aukciono skelbiami topai, sudaromi pagal kūrinių kainas ir perkamiausius autorius. Brangiausiai parduotų kūrinių sąrašas išliko nepakitęs. Bet po šio aukciono pasikoregavo perkamiausių autorių dešimtukas. P. Kalpokas aplenkė J. Vienožinskį ir pakilo iki trečiosios pozicijos. Po vieną poziciją dešimtuke pakilo ir V. Kasiulis bei J. Čeponis. Į dešimtuką pateko ir J. Buračas. Tai žymi pastovų meno kolekcionierių domėjimąsi šiais autoriais. Įdomi statistika gaunama, vertinant vidutinę vieno kūrinio kainą. Pirmą kartą aukcione pristatytas I. Levitanas, pateko į ketvirtąją poziciją ir aplenkė tokius autorius, kaip A.Gudaitis ar P. Kalpokas.  
 

* Nupirkti per Vilniaus aukcionus, kainos be PVM
  Peržiūrėti išsamius XLVII Vilniaus aukciono rezultatus galima internetinėje svetainėje:
http://menorinka.lt/page/auction/56/0
Kitas, XLVIII Vilniaus aukcionas vyks 2017 m. gegužės 26 dieną Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius). Kūrinius šiam aukcionui galima teikti iki balandžio 24 dienos.
 
Papildoma  informacija:

Meno rinkos agentūra
t. +5 2307 200
m. +370 615 29023, +370 685 76500,
e. p. [email protected]
Tinklapis: www.menorinka.lt 

Rengėjų inf.

Nuo 1967 metų balandžio 2 d., per H.Ch. Anderseno gimtadienį, visame pasaulyje minima Tarptautinė vaikų knygos diena. Lietuvoje ši šventė pradėta rengti nuo 1993 metų.

Tradiciškai šią dieną Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, iškilmingai bus apdovanoti 2016 m. labiausiai nusipelnę vaikų literatūros kūrėjai: rašytojai, iliustruotojai, vertėjai, taip pat skaitymo skatinimo specialistai ir tyrinėtojai.

Kovo 30 d. 10 val. Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje, Vaikų ir jaunimo literatūros departamento skaitykloje, vyko spaudos konferencija, kurioje dr. Kęstutis Urba, dr. Jolita Liškevičienė ir Roma Kišūnaitė pristatė 2016 metų vaikų ir paauglių literatūros situaciją bei paskelbė 2016 m. laureatus.

Rengėjų inf.

Balandžio 3–14 d., Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerija

Lietaus vaikas. Šis berniukas išoriškai niekuo nesiskiria nuo kitų bendraamžių. Jis gyvena savo pasaulyje, kuris daugumai žmonių sunkiai suvokiamas. Kasmet vis didesniam vaikų skaičiui nustatomas autizmas, kuris taip sparčiai plinta, kad greitai gali pasiekti epideminį lygį. Anksčiau autizmas buvo diagnozuojamas vos vienam iš 10 000, o dabar vienam iš 88, kai kuriose šalyse net vienam iš 60 ar 50 vaikų. Nebepastebėti, kad jie čia, šalia mūsų, neįmanoma. Tėvai, auginantys tokius vaikus, susiduria su didžiule žmonių netolerancija kitoniškumui ir nesuvokimu, kad autistų elgesys – negalios padarinys. Jų intelektas dažnai būna aukštesnis nei vidutinis ir jie gali turėti išskirtinių gebėjimų kurioje nors srityje, bet taip pat dažnai jie negali atlikti elementarių buitinių dalykų.  

Prieš kelerius metus buvo įkurta Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“, vienijanti šimtus šeimų, auginančių vaikus autistus. Šis berniukas – vienas iš „Lietaus vaikų“.

*  * *
Vėtrė Antanavičiūtė-Meškauskienė gimė 1970 m. Vilniuje. Vilniaus dailės akademijoje baigė fotografijos studijas. Dirba reklamos srityje.  Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė ir tarptautinės fotomeninkų sąjungos AFIAP fotomenininkė.  2001 m. suteikta jaunojo menininko Valstybinė stipendija. 2014 m. Kinijoje įvertinta humanistinės fotografijos apdovanojimu (HPA, Humanity Photo Awards) už seriją „Pavasario lygiadienis“, o 2015 m. – už serijas „Užgavėnių kaukės“, „Pavasario lygiadienis“ ir „Jorė“. 2015 m. kaip Lietuvos spaudos fotografė gavo „Auksinio kadro“ apdovanojimą (tema Reportažas). 2015 m. Tarptautiniame fotomenininkų konkurse Rusijoje įvertinta 2 aukso, 1 sidabro ir 1 bronzos apdovanojimais už serijas „Natiurmortas“ , „Akmenys“, „Lietaus vaikas“.

Rengėjų inf.

Daugiau nei prieš savaitę startavusi iniciatyva subūrė per 100 žmonių į Vilniaus senamiesčio galerijas. Vilniaus dailės akademijos studentai sostinės gyventojus pakvietė kartu pasivaikščioti po parodas ir daugiau sužinoti apie jose eksponuojamus kūrinius. „Vilnius Art Walk“ metu apie savo darbus kalbėjo ir patys parodų autoriai, renginio dalyviai galėjo užduoti jiems rūpimus klausimus.
 
Renginio organizatoriai žada nesustoti, kviesti žmones burtis pasivaikščioti kas antrą šeštadienį. „Norint geriau suprasti šiuolaikinį vizualųjį meną neužtenka į galeriją užeiti kartą per metus. Tai reikalauja pastovaus domėjimosi, lankymosi parodose. Tikime, kad mūsų ekskursijos praplės vilniečių akiratį ir paskatins dažniau apsilankyti parodose savarankiškai“ – teigia viena iš ekskursijos gidžių dailėtyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė.
 
„Vilnius Art Walk“ idėja atkeliavo iš Helsinkio, kur tokie kas antrą sekmadienį vykstantys turai pritraukia daugybę žmonių. Panašią bendruomenę kurti Lietuvoje padeda draudimo bendrovė „Seesam“, kuri tiki šios idėjos svarba ir meno edukacijos poreikiu.
 
Jau paskelbtos trys galerijos, kuriose kviečiama apsilankyti drauge balandžio 1 d. Tai Vilniaus dailės akademijos parodų salė „Titanikas“, kurioje bus galima išvysti Eglės Vertelkaitės parodą „Moiros“, taip pat galerija „Akademija“ ir ten vykstanti Žygimanto Augustino paroda „IN.550“ bei paskutinė lankytina vieta – Šv. Jono gatvės galerija ir joje pristatoma Vytenio Tolučio paroda „Tarpinė stotelė II“.

Visose trijose galerijose balandžio 1-ąją dieną yra paskutinė galimybė pamatyti minėtas parodas, vėliau ekspozicijos bus keičiamos. Tad norintys nepraleisti progos daugiau informacijos apie renginį gali sužinoti čia: http://bit.ly/2nXxRyf.

Rengėjų inf.

Pjesių skaitymų festivalis „Dramokratija“ balandžio 18-22 dienomis jau trečią kartą kvies įvairiose Vilniaus vietose paklausyti naujai parašytų dramaturgijos kūrinių bei padiskutuoti socialiniais klausimais. „Čia ir dabar“ – tokia šių metų festivalio tema, kuria pjeses parašė aštuoni autoriai. Šiuo metu formuojamos skaitymų komandos ir ruošiama renginių programa.

Septyni kūrėjai, prieš mėnesį dalyvavę kūrybinėse dirbtuvėse – Justas Tertelis, Indrė Bručkutė, Martynas Tiškus, Ingrida Ragelskienė, Jurga Tumasonytė, Jonas Kuprys ir Živilė Zablackaitė  tobulino savo idėjas su nevienąkart Fringe First apdovanojimu įvertintu dramaturgu ir aktoriumi iš Didžiosios Britanijos Chris Thorpe. Organizatoriai džiaugiasi šiais metais sulaukę tarptautinio susidomėjimo - prie festivalio prisijungė ir pjesę skaitymams pateikė švedė Alexandra Loonin. Po kūrybinių dirbtuvių paskelbtoje registracijoje prie pjesių idėjų, nežinodami autorių pavardžių, jungėsi visi norintys skaityti tekstus ar režisuoti skaitymus. Iki festivalio pradžios komandos dirbs su tekstais bei jų pateikimu auditorijos teismui.

Rengėjų inf.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro atstovų delegacija neseniai grįžo iš Varšuvos Didžiojo teatro, kuriame vyko tarptautinio projekto „Baleto menus jungiančios tradicijos“ (Bridging Traditions of Ballet Arts, toliau – BTBA) dalyvių susitikimas, ruošiantis Europos Komisijos programai „Kūrybiška Europa“.

Pageidavimą dalyvauti šiame projekte jau pareiškė šešių valstybių reprezentaciniai teatrai. Be Lietuvai atstovaujančio LNOBT, tai – Varšuvos Didysis teatras, Gruzijos valstybinė opera, Latvijos nacionalinis baletas, Slovakijos nacionalinis teatras ir Ukrainos nacionalinė opera. Dairomasi dar dviejų partnerių, į kuriuos šiuo metu realiausiai pretenduoja Bulgarijos, Čekijos ir Rumunijos teatrai.

Rengėjų inf.

2017 m. kovo 28 d. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) prasideda Algimanto Maldučio fotografijų paroda „Ne sezono metas“. Kovo 30 d. 17.30 val. vyks albumo pristatymas ir pokalbis su autoriumi Algimantu Maldučiu, knygos sudarytoja Ieva Meilute-Svinkūniene, dailininku Gyčiu Skudžinsku. Pristatyme dalyvaus ir LFS pirmininkas Gintaras Česonis.

„Ne sezono metas“ – tai Algimanto Maldučio 1983 m. sukurto diptiko pavadinimas, kuris puikiai tinka ir parodai, ir albumui: jis nusako ne tik beveik visų menininko fotografijų keliamą jausmą, bet tam tikra prasme ir autoriaus likimą bei laikmetį, kuriame jis kūrė. Sėkmingai debiutavęs 1982 m. A. Maldutis šalies fotografiniame gyvenime palyginti aktyviai dalyvavo visą 9-ą dešimtmetį: surengė kelias personalines parodas, jo darbai buvo įtraukiami į grupines parodas tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, pelnė apdovanojimų, tačiau ilgainiui ir jis pats, ir jo sukurti darbai vis giliau grimzdo į užmarštį. Ši knyga – pirmas fotografo leidinys tik paliudija, kad menininkas, kaip ir dauguma to laiko jaunųjų, brandžiausiu savo kūrybos laikotarpiu neturėjo galimybės deramai prisistatyti – sovietmetis nebuvo pats geriausias laikas kitokiam mąstymui, kitokiai kūrybai. „Ne sezonas“ anuomet buvo ne tik kultūriniame, bet ir politiniame, socialiniame gyvenime – visame kame tarsi tvyrojo kažkoks neapibrėžtas, neįvardijamas laukimas ir nerimas.

A. Maldutis neplėtojo kurios nors vienos temos, nekūrė didelių serijų ar ciklų, tačiau visoje jo kūryboje nuolat atsikartoja vienatvės, ilgesio ar nykimo leitmotyvas. Menininkas tiek temomis, tiek fotografiniu objektu bei raiškos būdais artimas 9-ame dešimtmetyje susiformavusiai „socialinio peizažo“ kartai, kuriai atstovavo vilniečiai Algirdas Šeškus, Alfonsas Budvytis, Gintaras Zinkevičius, Remigijus Pačėsa, Vytautas Balčytis, Milda Drazdauskaitė, kauniečių „Plėšriųjų sekcija“ ir kt. To meto jaunųjų karta, oponuodama vadinamąjai Lietuvos fotografijos mokyklai, specialiai griovė įprastus kompozicijos, raiškos principus, rinkosi lakonišką kalbą, kūrybai kėlė jau kitokius estetinius reikalavimus nei įsitvirtinę fotografijos klasikai. Pakelėse užfiksuotus taip įprastus kryžius ar koplytstulpius A. Maldučio fotografijose pakeitė elektros stulpai, krepšinio lentos ar kiti dėmesio neverti objektai. Pasak autoriaus, „negalėjau eit fotografuot kaimo, laukų, švenčių, nes aš – ne kaimo žmogus. Augau ant cemento, esu betono vaikas, tad ir fiksavau savo natūralią aplinką, stengiausi perteikti tai, kaip jaučiausi.“

A. Maldučio darbuose nėra tolimų horizontų, erdvė dažniau uždara – lyg autorius nuolat atsitrenktų į sieną, prieitų kelią kertančią tvorą, staigiai užsisukantį takelį, nežinia kur vedančius laiptus, užmūrytas duris, langus. Jo fotografijose užfiksuotos vietos, į kurias tarsi nebėra nei įėjimo, nei išėjimo, net ir į jūrą vedantis tiltas nepereinamas. Visos erdvės atrodo absoliučiai anonimiškos, neidentifikuojamos.

Menininko fotografijose beveik nėra žmonių, o jei ir pasirodo, tai tėra tik šmėžuojančios neatpažįstamos neryškios figūros, susilieję siluetai, neturintys jokių identifikacijos ženklų, emocijų ir labiau primenantys šmėklas negu kad gyvuosius. Kartais atrodo, jog ir pats fotografas ne ką mažiau šmėkliškas: netgi tuomet, kai fotografuoja draugų sueigą bute, net ir būdamas tame pačiame kambaryje, jis išlieka tarsi nematomas, neužmezga su fiksuojamaisiais jokio kontakto.
Spalva A. Maldučio darbuose labai svarbi. Fotografijų tonavimo jis mokėsi dar bestudijuodamas technikume iš dėstytojo Algimanto Mačiulio, taip pat ir iš Povilo Karpavičiaus knygos „Fotografijos vadovas“, o toliau jau eksperimentavo pats. Neretai menininkas fotografijoms atspalvį suteikdavo praėjus nemažai laiko nuo nuotraukos atspausdinimo, kartais tą patį kadrą tonuodavo vis kita spalva, tad nėra identiškų to paties kadro spalvinių variantų. Jis nesiekė nuspalvinti nykią, blankią kasdienybę, intuityviai parinkdavo atspalvį, atitinkantį to kadro nuotaiką ar išryškinantį kokią nors detalę.

Žiūrint į A. Maldučio fotografijas susidaro įspūdis, kad tame jo laike, jo atrastoje erdvėje taip nieko tarsi ir nevyksta, neatsitinka, vieni kitų tarsi nemato, neužmezga ryšio. Net vaikas, žaidžiantis lauke su balionu, atrodo visiškai vienišas. Visi darbai nuspalvinti liūdesiu, kaip sako fotografas, „nes tada ir buvo labai liūdna“.

Sutrumpintas Ievos Meilutės-Svinkūnienės tekstas iš knygos „Algimantas Maldutis. Ne sezono metas“.

Algimantas Maldutis
gimė Kaune 1955 01 09. 1977–1980 studijavo Vilniaus technologijos technikume. Gyvena Kaune.
Nuo 1986 Lietuvos fotografijos meno draugijos narys, nuo 1989 Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 2013 metais suteiktas meno kūrėjo statusas.  

1982-2011 metais yra surengęs personalinių parodų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Dalyvavo Lietuvos fotografų parodose užsienyje, taip pat užsienio fotografijos parodose bei konkursuose, pelnė apdovanojimų.

Rengėjų inf.

2017 m. balandžio 4–23 d.
VDA parodų salės „Titanikas“, I aukštas, Maironio g. 3
Dirba III-VI 12–18 val., VII 12–16 val.
Parodos atidarymas balandžio 4 d. 18 val.
 

Šv. Mišios už visus tapytojus ir šio pašaukimo žmones
Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje, Rūdninkų g. 20/1, 2017 m. balandžio 2 d., sekmadienį,  12 val.

Susitikimas su autoriumi parodoje
Balandžio 22, 23 d. 12—14 val.

Parodos kuratorė Rima Blažytė

Justinas Vaitiekūnas yra tipiškas ir chrestomatinis, o taip pat unikalus ir charizmatiškas Lietuvos tapytojas. Taip pat būtų galima apibrėžti šio menininko (nes tai daugiau menininkas, žmogus, kuriantis ne vien tapybą ar elementarius paveikslėlius) vietą laike – jis iškilo ir išryškėjo praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje (devyniasdešimtaisiais), kuomet Lietuvoje klestėjo nusikalstamumas, egzistavo ekonominis sąmyšis, o mene buvo kalbama apie tapybos mirtį bei naujus strateginius pokyčius. Justinas buvo būtent tuo menininku, kuris į tapybą, į tradicinį raiškos būdą pažvelgė kitaip. Viena vertus, jis iki šiol naudoja dažą ar pieštuką (daugiau spalvotą, bet ne vien) kaip priemonę kalbėjimui vaizdais; iš kitos pusės – visa tai naudojama ir veikiama kažkaip kitaip. Šiuo atveju tinka tas žodelis KAŽKAIP, nes iš tiesų, žiūrovas, žvelgiantis į J. Vaitiekūno kūrinius ir matantis tartum tipiškus peizažus, tradicinius natiurmortus, klasikines daugiafigūres kompozicijas (su visokiomis alegorijomis ir metaforomis) ir priverstas krapštytis pakaušį ir galvoti: „Taip, iš tiesų yra taip, bet kartu kažkas čia ne taip“. Galima spekuliuoti, aiškintis ir interpretuoti šį specifinį dalyką, analizuoti visą kultūrinį anų ir mūsų dienų šiuolaikinio meno kontekstą, bet esminis dalykas slypi tame, kad tapydamas (vaizduodamas ir įvaizdindamas) J. Vaitiekūnas užčiuopia kažką labai svarbaus, kažką nepakartojamo ir tikro – todėl priemonėmis jis ir yra simptomatiškas, o pasiekiamybėmis – nepakartojamas menininkas.

Belieka pridurti, kad tai kas, yra rodoma „Titanike“, yra savotiška retrospektyva, panoptikumas ir kunstkamera vienu metu, kalbanti ne tik apie J. Vaitiekūno tapybą, bet ir gyvenimą (turbūt mūsų visų) apskritai.

Vidas Poškus

Rengėjų inf.

Kovo 10 d. Paryžiaus Pompidou šiuolaikinio meno centre buvo surengta trumpametražių filmų – Tarptautinio Liono kino festivalio Doc en courts laureatų peržiūra. Vienas iš festivalio nugalėtojų – Giedrės Žickytės ir Maite Alberdi filmas „Čia aš tik svečias“. Pompidou meno centre susirinkę kino gerbėjai galėjo pamatyti šį trumpametražį filmą, pasakojantį apie slaugos namuose Čilėje gyvenančią devyniasdešimtmetę imigrantę iš Ispanijos Josebę. Moteris serga Alzheimerio liga – ji geria prisimena savo jaunystę baskų krašte, tačiau pamiršta, kur gyvena dabar. Po filmo peržiūros buvo surengta diskusija. Joje dalyvavo Giedrė Žickytė, Liono festivalio direktorius Jacques’as Gerstenkornas ir Pompidou kino kuratoriaus Jacques’as Puy. Žiūrovai ir kino profesionalai žavėjosi režisierės talentu ir originaliais kūrybiniais sumanymais.