Š. m. rugsėjo mėn. 21 d. (ketvirtadienį) Vilniaus dailės akademijos Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje ,,Židinys” (Dominikonų g. 15, Vilnius) įvyks antrasis meno ir kolekcinių vertybių aukcionas ARS VIA. Aukcionui pateiktus kūrinius bus galima apžiūrėti aukciono kolekcijos parodoje rugsėjo 19 – 21 d. (galerijoje ,,Židinys”), taip pat ARS VIA tinklalapyje: http://arsvia.lt/
Antrajame ARS VIA aukcione bus pristatoma daugiau nei 140 kūrinių pozicijų (lotų). Visi kūriniai tematiškai suskirstyti į 7 skyrius: „Vilniaus vaizdai ir Vilniaus piešimo mokykla“, „XX a. Lietuvos dailė“, „Vilniaus dailės akademija“, „Istorinė grafika“, „Senosios knygos“ ir kt. Aukcione bus galima išvysti bei įsigyti ne tik tradicinio meno – tapybos, grafikos ir skulptūros, bet ir senųjų knygų, rankraščių bei įvairių kolekcinių vertybių. Aukciono rengėjai stengėsi surasti ir pateikti svarbius Lietuvos kultūros paveldo artefaktus.
Pirmajame aukciono kolekcijos skyriuje – Vilniaus miesto vaizdai ir Vilniaus piešimo mokyklos (1866 – 1915) auklėtinių kūryba. Tai išties įdomus rinkinys, vertas tiek kolekcininkų, tiek menu besidominčių vilniečių dėmesio. Aukcione bus pristatomi ir lietuvių dailės klasikų kūriniai, sidabro bei stiklo rinkiniai. Su naujomis tendencijomis mene supažindins Vilniaus dailės akademijos auklėtinių darbai.
Antrajame ARS VIA aukcione bus pristatomos net dvi sensacijos! Viena jų – unikalus Jono Čečioto rankraštis „Powieści Moralne dla Dziewic, naśladowane s francuskiego i własne przez Jana Czeczota. (4 z r. 1834 rzeszta 1845 pod koniec roku)“ rašytas 1837–1846 m. Jonas Čečiotas – XIX a. romantizmo epochos atstovas, tautosakininkas, folkloristas, poetas ir muzikas, geriausias Adomo Mickevičiaus draugas. Už veiklą filomatų ir filaretų draugijose patyrė rusų valdžios persekiojimus ir tremtį. J. Čečioto rankraštis itin vertingas istoriniu ir kultūriniu bei literatūriniu aspektais. Kaip rodo pats pavadinimas, tai mergaičių pedagoginio auklėjimo, moralinių etinių vertybių, būdingų XVIII – XIX a. Europos visuomenėms, ugdymo vadovas. Didaktiniais tikslais autorius kelia dievobaimingumo, šventumo, darbštumo, išminties, dėkingumo, ir kt. dorovines maksimas, kiekvieną jų iliustruodamas atskira istorija, konkrečiu, iš gyvenimo paimtu, pavyzdžiu. Autorius gausiai cituoja geriausių moterų poečių eiles, siekdamas pateikti sektinų pavyzdžių jaunoms mergaitėms. Tokį pagarbų požiūrį į moterų kūrybą autorius apibendrina dedikacija, įrašyta į šį rankraštį 1845 m. mirusiai rašytojai Klementinai iš Tanskių Poniai Hofmanienei. Po dedikacija pasirašęs autorius palieka neįkainojamą lobį – savo autografą, vardą ir pavardę. Pradinė rankraščio kaina aukcione – 3800 eurų.
Antrasis kūrinys – tai su šių dienų sensacingu istoriniu atradimu Vilniaus Gedimino pilies kalno aikštelėje susijęs 1863–1864 m. sukilimo dalyvio, Juozapo Berkmano (Jozef Baerkman, Bärkman, 1838–1919), paveikslas „1863 m. sukilimo vadų kapavietė“, sukurtas 1916 m. Kūrinyje dailininkas pavaizdavo laikinai sudėtą kryžių, sukilėlių kapui pažymėti. Tai dar vienas liudijimas, patvirtinantis šių dienų archeologų atradimus. Aukcione šis įspūdingas tapybos darbas bus parduodamas už 12000 eurų pradinę kainą.
Pirmą kartą palyginti trumpoje meno ir kolekcinių vertybių aukciono istorijoje parduodamos vertybės – savo kultūrine, istorine verte reikšmingos ne tik Lietuvai, bet ir kaimyninėms šalims – Lenkijai bei Baltarusijai.
Be šių ryškių kūrinių aukcione bus pristatomas ir dvi labai retos knygos: 1816 m. Liudviko Rėzos Biblijos pirmasis leidimas ir 1584 m. Kasparo Hennebergerio „Trumpas ir teisingas Prūsijos žemės aprašymas“.
Dalyvavimo aukcione taisyklės bei registracijos anketa pateikiamos aukciono ARS VIA tinklalapyje: arsvia.lt Aukciono kūrinių kolekcija virtualioje galerijoje: http://arsvia.lt/aukciono-katalogas/ .Popierinę katalogo versiją įsigyti galima dailės galerijoje „Klasika“ (Ligoninės g. 2, Vilnius).
ARS VIA aukcionas vyks 2017 m. rugsėjo 21 d., ketvirtadienį, 18.00 val. Vilniaus dailės akademijos Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje ,,Židinys” (Dominikonų g. 15, Vilnius)
Aukciono kolekcijos paroda:
rugsėjo 19–20 d. 12.00–18.00 val.
rugsėjo 21 d. 12.00–15.00 val.
Vilniaus dailės akademijos Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje
,,Židinys” (Dominikonų g. 15, Vilnius)
Papildoma informacija:
ARS VIA aukcionas/dailės galerija „Klasika”: +37064378688| [email protected]
Rugsėjo 9-10 dienomis, Lentvario geležinkelio stoties pastatų komplekse bus atvertos dvi šiuolaikinį meną pristatančios ekspozicijos pavadinimu „Depas“. Menininkai pristatys naujausius savo kūrinius, leidžiančius kitaip pažvelgi į istorinį šios vietos kontekstą.
Išskirtinėse lokomotyvų depo erdvėse eksponuojami garso, video meno kūriniai bei instaliacijos pasitelkiant netikėtas medžiagas.
Lentvario geležinkelio stoties antrąjame aukšte išvysite kitą parodos dalį. Čia, istorinėse, namų dvasią išlaikiusiose patalpose, įkurdinami vietos naratyvus permąstantys objektai.
Pristatomi menininkai: Viktorija Damerell, Ona Juciūtė, Beatričė Mockevičiūtė, Sallamari Rantala, Eglė Ruibytė, Tomas Daukša.
Programa:
Rugsėjo 9 d. Lokomotyvų depas (geležinkelio g. 15)
15.30 val. Ekskursija po parodą su „Vilnius Art Walk“
Geležinkelio stotis II a. „Lentvario kultūros rūmai“ (geležinkelio g. 13)
16.00 val. Atidarymas, groja M. Aerobika
https://soundcloud.com/aerobica
Paroda veiks rugsėjo 9-10 dienomis nuo 15 iki 19 valandos.
Kuratorė: Milda Dainovskytė
Organizatorius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga
Projektą iš dalies finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė
Čekijos Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos Čekijos draugija maloniai kviečia Jus į XIX-XX a. čekų dailės parodos banko "ČESKÁ SPOŘITELNA" KOLEKCIJOS ŠEDEVRAI atidarymą 2017 m. rugsėjo 7 d., ketvirtadienį, 16.00 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius).
„Česká spořitelna“ – seniausias bankas Čekijoje, įsteigtas 1825 m. Tai buvo antrasis bankas tuometinėje Austrijos imperijoje, kuriai priklausė ir Čekija. Šalyje gausu gamtos išteklių, geografinė jos padėtis – pats Europos centras, per kurį ėjo visi prekybos keliai, todėl XIX a. Čekijoje ėmė sparčiai vystytis bankininkystė.
XIX a. pabaigoje Čekijoje finansines paslaugas teikė keli šimtai bankų, kurių reprezentatyvūs pastatai buvo statomi pagrindinėse didmiesčių aikštėse, o jiems puošti – perkami meno kūriniai: paveikslai, skulptūros, grafikos darbai. Ši veikla tęsėsi ir XX a. pradžioje. Susijungus Čekijos teritorijoje veikusiems bankams, „Česká spořitelna“ paveldėjo tūkstantinę dailės kūrinių kolekciją. Dominuojanti paveikslų rinkinio tema – peizažai. Tuo metu šis vaizduojamosios dailės žanras buvo labai mėgstamas tiek dailininkų, tiek žiūrovų. Peizažinę tapybą dėstė ir Prahos dailės akademijoje, ir įvairiose privačiose dailės mokyklose. Domėjimasis peizažais neatslūgo beveik šimtmetį, prie to prisidėjo ir bankai, pirkę vietinių dailininkų paveikslus ir taip rėmę šią dailės sritį.
Parodoje pristatoma XIX a. pab.–XX a. pr. čekų dailė. Ankstyviausi iš eksponuojamų kūrinių yra tapytojo peizažisto Augusto Bedřicho Piepenhageno, Čekijoje gyvenusio vokiečių dailininko, darbai. Jo kūryboje ryškūs ankstyvojo romantizmo bruožai.
Čekijoje nuo XIX a. pr. meninio išsilavinimo centras buvo Prahos dailės akademija. Joje savo studiją turėjo vokiečių dailininkas Maximilianas Haushoferis, išugdęs itin stiprių tapytojų. Parodoje rodomi jo mokinių – Aloiso Bubáko, Adolfo Kosáreko, Hugo Ulliko ir Antoníno Waldhauserio – paveikslai yra išties aukšto meninio lygio, išskirtiniai dailės šedevrai.
M. Haushoferiui mirus, studija buvo panaikinta, o peizažinė tapyba nebedėstoma. Po trylikos metų, 1879-aisiais, į Paryžių, kuris tuo metu buvo Europos meno centras, išvyko Antonínas Chittussi. Tuo metu Prancūzijos metropolyje vyko pirmosios impresionistų parodos, Chittussi’o kūrybą ypač paveikė Barbizono mokyklos atstovai (Theodore’as Rousseau, Charles’is-François Daubigny ir Camille’is Corot). Bendras šios mokyklos atstovų bruožas – atsisakyti idealaus peizažo kompozicijos. Buvo stengiamasi pagauti akimirką, tapyti po atviru dangumi (en plein air), ištrinti ribą tarp akademinių žinių ir galutinio rezultato. A. Chittussi greitai įsisavino šiuos principus ir tokiu būdu padėjo moderniojo peizažo žanro pagrindus Čekijoje. Jo pomirtinė paroda, įvykusi 1892 m., padarė didelę įtaką jaunajai kūrėjų kartai.
1887 m. Prahos meniniame gyvenime įvyko didelių pokyčių. Kad atgaivintų peizažinę tapybą, į Prahos dailės akademiją buvo pakviestas dėstyti peizažistas Julius Mařákas. Jo drobėse ir dideliuose paveiksluose pastebimas perėjimas nuo romantizmo prie realizmo. Ryškius pėdsakus čekų dailėje paliko ir jo pedagoginė veikla. Dvylika metų gyvavusi J. Mařáko studija išaugino stiprią peizažistų kartą, daugelio šių tapytojų darbai yra saugomi banko kolekcijoje. Tai Ferdinandas Engelmülleris, Otakaras Lebeda, Janas Honsa, Jaroslavas Panuška, Ota Bubeníček, Aloisas Kalvoda, Františekas Kavánas, Karelas Langeris, Stanislavas Lolekas, Františekas Pečinka ir Josefas Ullmannas. Į plenerus atvykdavo ir Antonínas Hudečekas.
XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje į Čekijos meno sceną įžengė jaunieji menininkai, siekę išlaisvinti dailę iš izoliacijos, priartinti ją prie moderniojo meno. Tai buvo nelengva užduotis, nes finansinės jaunų dailininkų galimybės neleido ilgiau pasilikti Paryžiuje ar ten studijuoti. Į Čekiją žinios apie naujausias meno tendencijas ir sroves ateidavo pavėluotai. Garsesni pokalbiai apie impresionizmą Prahoje prasidėjo tik 1899 m., įvykus Václavo Radimský parodai. V. Radimský tuo metu gyveno Prancūzijoje, netoli Claude’o Monet namų. Tačiau plačiojoje visuomenėje labiau buvo vertinami Karlo Liebschero ir Václavo Jansos darbai, atstovaujantys konservatyviajai peizažinės tapybos srovei.
Čekijoje impresionizmas pripažinta meno srove tapo tik XX a. pradžioje. J. Mařáko mokiniai tęsė peizažinės tapybos tradicijas, kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Aloisas Kalvoda ir Ferdinandas Engelmülleris, įkūrė savo dailės mokyklas, kuriose buvo ugdomos naujos peizažistų kartos.
Pamažu radosi kita stiprių menininkų generacija. Baigę studijas Prahos dailės akademijoje ar Meno ir pramonės mokykloje, jie išvažiuodavo į užsienį. Pabuvę kitose šalyse, grįždavo įgiję naujų žinių. Šalia stiprios Antoníno Slavíčeko peizažinės tapybos tradicijos, jų kūrybą vis labiau veikė impresionizmas ir postimpresionizmas. Šioje parodoje tokios kūrybos pavyzdžiai galėtų būti Ludvíko Kubos, Františeko Cínos Jelíneko, Gustavo Poršo, Gustavo Macouno ir Oldřicho Blažíčeko darbai.
Emilio Arturo Pittermanno-Longeno, Václavo Špálos, Jindřicho Pruchos, Jano Trampoto ir Otakaro Nejedlý darbuose jau matoma naujausių srovių – ekspresionizmo, fovizmo, kubizmo, taip pat ir – Paulio Cézanne’o įtaka. Saviti Vlastimilo Rados ir Karlo Holano miestą ir miesto periferijas vaizduojantys paveikslai.
Šalia žinomų autorių eksponuojamoje kolekcijoje esama dailininkų darbų, kurių kūryba glaudžiai susijusi su jų gimtuoju kraštu. Pietinėje Čekijoje tapė Richardas Lauda, Adolfas Trägeris, Jiří Probošta, Josefas Krejsa, Viktoras Klena, Šumavos regione – Bedřichas Andrle, Zdeňekas Nemastilis, Jindřichas Šimka, Čekijos kalnų peizažai atsispindi Karelo Jano Sigmundo paveiksluose, šiaurinė Čekija – Richardo Fleissnerio drobėse. Reikšmingas meno centras XX a. pr. buvo įsteigtas ir Moravijoje. Slovakijoje išsiskyrė šie dailininkai – Antošas Frolka, Ludvíkas Evženas Ehrenhaftas, Josefas Koudelka, Františekas Hlavica ir Emilis Josefas Nečasas.
Šioje parodoje mažiau figūrinės tapybos atstovų darbų, bet ir čia netrūksta žinomų vardų: Václavas Brožíkas, Vojtěchas Hynaisas, Emanuelis Krescencas Liška, Františekas Ženíšekas. Taip pat unikalūs ir išskirtiniai yra Jakubo Schikanederio paveikslai. XIX a. visi šie autoriai dėstė Prahos dailės akademijoje, o jų studijos išaugino ne vieną žinomą dailininką, kurie vėliau susibūrė į draugiją, pasivadinusią Josefo Máneso vardu. Šios draugijos atstovai – Maxas Švabinský, Janas Preisleris bei Viktoras Stretti – dailininkai, padarę didelę įtaką moderniajam čekų menui.
Paskutinieji XIX a. dešimtmečiai – laikotarpis, kai dailėje susipina daug stilių ir tendencijų, srovių. Kasmet, per metines darbų peržiūras, kurias organizuodavo meno draugija „Krasoumná jednota“, gražiausiame banko „Česká spořitelna“ pastate Rudolfinume, šalia jaunųjų menininkų, tokių kaip Luděkas Maroldas, kabėdavo ir tradicinės akademinės tapybos mokyklos darbų pavyzdžių – Benešo Knüpferio ir Františeko Dvořáko darbai. Konservatyvųjį finansinių institucijų skonį pakeitė Františeko Jakubo kūriniai. Jo paveiksluose dėmesį patraukia akademinė tapyba ir secesinis dekoratyvumas, kuris išliko iki pat XX a. trečio dešimtmečio.
Kuratorė Dr. Duňa Panenková
Paroda "Atskiras ir susiję" vyks koncertų salėje COMPENSA (Kernavės g.84, Vilnius).
Parodos atidarymas rugsėjo 14 d. (ketvirtadienį) 19 val.
Apie atskirus ir susijusius Ievos Skauronės tapyboje
Regis, kad vienas svarbiausių dalykų Ievos Skauronės tapyboje yra pats procesas. O kas vyksmas arba eiga tapyboje? Visų pirma – tai mintis ir idėja, po to – įrankio (teptuko, mentelės, volelio) pamirkymas daže, tuomet – pats aliejinės ar akrilinės spalvos tepimas ant paviršiaus, paskui – iš viso to įvykstantis alcheminis nuotykis. Tai gali būti paprastu darbiniu rezultatu, kurio pabaiga, galutinis tikslas yra nuspėjamas arba stebuklu, kuomet nuščiūva ne tik žiūrovas, bet ir amo netenka ir pats atlikėjas – t. y. menininkas. Manau, jog šiam potyriui bando atsiduoti (ir jai tai sekasi!) I. Skauronė. Tos sėkmės priežastį galima paaiškinti. Tapytoja besąlygiškai atsiduota spalvos magijai. Ji pasitikinčiai renkasi ryškias ir grynas – mėlynas, geltonas, raudonas, žalias. Tada lygiai taip pat drąsiai jas jungia, kloja ir dengia ant paveikslo plokštumų, leisdama joms bendrauti, komunikuoti, žaisti, kontaktuoti tarpusavyje. Taigi – menininkė pasitiki spalvomis ir prigimtinėmis (fizinėmis) dažų ypatybėmis, o šie vienu metu materialūs ir neverbalizuojami, netgi iracionalūs dalykai atsimoka „akis už akį“ principu. Jie ir leidžia įvykti tai spalvinei alchemijai, kuri dažnai vadinama tiesiog paveikslu (konkrečiai) arba tapyba (apibendrintai ir iš esmės).
Pati autorė šią savo naujausių tapybos darbų kolekciją yra pavadinusi (apibendrinusi ir charakterizavusi) sąvokų junginiu – „Atskiras ir susijęs“. Tokiu būdu menininkė yra nusakiusi pagrindinį struktūrinį savo paveikslų principą – jie yra sudaryti iš atskirų, autonomiškų segmentų, tačiau tuo metu tie suverenūs elementai paklūsta vienai visumai. Efektas kažkuo primena taifūną ar viesulą, kurio metu į gigantišką sūkurį sukasi oro molekulės, dulkės, stambesni fiziniai objektai. Tie dariniai pakeri ne tik žiūrovo akį, bet ir sielą, nes priverčia patikėti nematomų, tačiau iš tiesų egzistuojančių reiškinių (kad ir vėjo ar atmosferos) buvimu. Panašiai spalvos ir potėpių dėka I. Skauronė mus įtikina egzistuojant praeinantį laiką ir sustingusią amžinybę, asmenines patirtis ir kultūrinę atmintį. Nes iš tiesų tomis spalvinėmis formomis, tais koloristiniais pavidalais yra užfiksuoti ir užšifruoti tokie dalykai. Skvarbiai akiai ir jautriai sielai tereikia įžvelgti ir pajausti, kas egzistuoja ten – tarp potėpių ir už jų, begaliniuose, beribes dykumas (kartais net dykvietes) primenančiuose formatuose, kuo tikriausiuose tapybiniuose uraganuose, priverčiančiuose patikėti nerealiais dalykais. Šioje vietoje kaip niekada tinka Rainerio M. Rilkės eilutės iš „Valandų knygos“ (Das Stunden-Buch): „Dar nebaigta niekas, bet šviečias pro nuojautą,/ kas įkūnytą bus./ Ir mano žvilgsniui atvertam – kaip nuotaka/ kiekvienas daiktas paklus./ Man nieko nėr mažo: myliu ir tapau/ aukso fone jį ištisai. Iškėlęs laikau ir kažkam – nežinau – išlaisvina sielą jisai...“... Tame turbūt ir slypi atskirų ir susijusių, nutapytų ir tapomų (juk kalbame apie procesą!) esmė.
Vidas Poškus
Galerija AIDAS
www.aidasgalerija.lt
Iš Prancūzijos į Vilnių, „Naujojo cirko savaitgalį“, atvykstantis šmaikštusis žonglierių penketas „Ea Eo“ atveža spalvingą profesionalaus žongliravimo ir humoro kalbomis paremtą pasirodymą „All the Fun“. Jį šiuolaikinio cirko gerbėjai rugsėjo 6 ir 7 dienomis išvys „Menų spaustuvėje“.
Žonglieriai rimtai juokauja, kad jų pusmetį kurto pasirodymo mintis tokia neaiški, kokia tik gali būti, todėl net patys nežino, ar jis turi prasmę. Nuotaikingame profesionalaus žongliravimo ritmais užburiančiame pasirodyme „All the Fun“ menininkai stengiasi būti priešnuodžiu įkyriai kasdienybės doktrinai, nuolat kartojančiai, jog mums trūksta tik TO vienintelio pirkinio, tik TO vienintelio daikto, kad atrodytume jaunesni ir jaustumės laimingesni.
Apie meistriškai netobulą pasirodymą kalbamės su pirmą kartą Lietuvoje viešėsiančios trupės nariu Ericu Longequeliu.
Rugsėjo 7 d. 19 val. „Editorial“ projektų erdvėje (Latako g. 3, I aukštas, Vilnius) vyks menininkės Ragnos Bley rengiamas degustacijos ir skaitymo vakaras „SUPERBODY SWEET“.
i. Pastaba apie tą žavingą nuotrauką, kurioje admirolai Blandy ir Lowry kartu su spinduliuojančia moterimi ruošiasi valgyti kerintį ir tokį dievišką „atominį“ tortą. Paliaubų dienos proga sugalvojau daugybę žavių šios temos variacijų. Galėtume patiekti mielus mažus karsto formos pyragėlius ir žavingus mažus kryželius iš sluoksniuotos tešlos. O keli lašeliai vyšnių ekstrakto galėtų būti – taip, teisingai – kraujo lašai. [1]
ii. Žirklės popierius akmuo, kad atskirtum sveiką inkstą nuo ligoto. Gali sapnuoti debesis, bet vis vien turi valgyti. Mano ribinis kirmine, laikykis savo tiesiosios žarnos, jis sušnabžda memą iš vakar išnaršyto Instagramo vienumoj. Ei! Žiūrėk, kaip aš darau dalykus yolo! Pirmosios pavasario šviesos balta aštri šviesa, visi veidai priešais (link) saulę, užmerkiu akis ir mano smakras (skruostas) taip arti, kad liečia tavąjį, kaip minkščiausias saulės sušildytas akmuo.
iii. Ar jie pasidavė kokiam nors džedajų proto triukui? Garsusis Princesės Lėjos vergės bikinis parduodamas aukcione už svaiginančią 96 000 JAV dolerių sumą.Gerbėjų širdyse jis užsitarnavo ypatingą vietą, kai buvo parodytas kažkada tolimoje tolimoje galaktikoje. [2]
[1] Skaitytojų atsakas į 1946-ųjų atominio torto kontroversiją. Rasta http://conelrad.blogspot.lt/2010/09/atomic-cake-controversy-of-1946.html [2[ Mike’as Larkinas portalui dailymail.com, 2015 spalio 4d.
Ragna Bley (g. 1986 Upsaloje, Švedijoje) gyvena ir dirba Osle (Norvegija). Bley gavo bakalauro laipsnį 2011 m. Oslo dailės akademijoje, o tapybos magistro laipsnį Karališkajame menų koledže, Londone (JK) 2015 m. Pastarosios solinės parodos: Lay Open Frankfurt am Main galerijoje, Berlyne (Vokietija) (2017); Zooid Kunsthall Oslo galerijoje – Munchmuseet on the move (2017) ir Pine Pitch Hester galerijoje, Niujorke (JAV) (2016). Grupinės parodos: UKS, Oslas (2016); XVI Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė, Taikomosios dailės muziejus, Vilnius (2016) Galleri Brandstrup, Oslas (2016); Bosse & Baum, Londonas (2015); Karališkasis menų koledžas, Londonas (2015); 1857, Oslas (2015); Kunsthall Oslo (2015); Taiga Art Space, Sankt Petersburgas (Rusija) (2014); Kunstnernes Hus, Oslas (2014). Bley kūryba šiuo metu įtrauktą į 9-ąją Norvegijos skulptūros bienalę. Būsimos parodos: Nuuk Nordisk Kulturfestival, Nukas, Grenlandija, ir solinė prezentacija Kabuso Art Center, Øystese (Norvegija). Šiuo metu Bley yra reziduojanti menininkė Rupert rezidencijoje, Vilniuje.
SUPERBODY SWEET yra Vilniaus galerijų savaitgalio dalis: https://www.facebook.com/VilniausGalerijuSavaitgalis/
Editorial programą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba. Organizatoriai dėkoja: Kultur Kontakt Nord ir Rupert rezidencijų programai.
Kviečiame aplankyti 2017 m. rugsėjo 1–28 d. Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje eksponuojamą Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus kilnojamąją parodą „Vilniaus geto afišos“.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus pateikia unikalią šešiolikos autentiškų, saugomų muziejaus fonduose Vilniaus geto afišų kolekciją.
1944 m. vasaros pabaigoje, po Vilniaus miesto išlaisvinimo nuo nacių, grupė sugrįžusių į gimtinę partizanų, buvusių geto kalinių, žydų kvartalo griuvėsiuose, įvairiuose slėptuvėse, makulatūros kalnuose prie popieriaus perdirbimo fabriko surado, atrinko ir išgelbėjo nuo sunaikinimo daugybę vertingų geto laikotarpio dokumentų – tarp jų daugiau kaip 200 geto afišų. Suplėšytos, suniokotos – jos Vilniaus geto kultūrinio ir dvasinio gyvenimo metraštis. Jos lyg veidrodis atspindi pilną kontrastų – žiaurumo ir gėrio, nevilties ir ištvermės, egoizmo ir pasiaukojimo – tragišką, uždarą geto pasaulį.
Rugsėjo 2 dieną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose Operos dienos proga nuskambės pusiau sceninis Johanno Sebastiani operos „Pastorello musicale“ atlikimas, kuriam ansamblis „Canto Fiorito“ pasitelkė didžiulę senosios muzikos profesionalų komandą iš visos Europos. Šis Kionigsbergo kapelmeisterio kūrinys – tai ankstyviausia iki šių dienų išlikusi vokiška opera, sukurta 1663 metais. Kionigsbergo bibliotekoje saugotas operos rankraštis nuo 1945 m. buvo laikomas dingusiu, tačiau 2001 m. rastas Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje – simboliška, kad jį naujam gyvenimui prikels būtent Vilniuje įsikūręs senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“. Atlikimą Valdovų rūmuose galima laikyti pasauline atgaivinto kūrinio premjera profesionalioje muzikos scenoje, kadangi iki šiol „Pastorello musicale“ yra atlikę tik Leipcigo aukštosios muzikos mokyklos studentai. Šį vienintelį pasirodymą pristato VšĮ „Suonatori del granduca“, Valdovų rūmai ir Goethe’s institutas su Lietuvos kultūros tarybos parama.
Sebastiani opera atspindi renesanso ir baroko epochoms ypač būdingas pastoralines temas – kaip ir šio žanro literatūroje, poezijoje, dramoje pagrindiniai operos veikėjai yra piemenys ir piemenaitės, jų meilės istorijos, neapsieinančios be dievų įsikišimo ir stebuklingų transformacijų. Tų laikų kūrėjai aukštino glaudų piemenų ryšį su gamta, jų pasaulėjautos paprastumą ir nuoširdumą, pastoralinis pasaulis jiems atrodė idilės kupina vieta, savotiškas prarastas rojus. Tačiau Sebastiani šioje opera stebina visai kitokiu požiūriu – tai nuotaikinga komedija, kurioje pagrindiniu piemenų pajuokos objektu tampa Tirsis, prisiskaitęs pastoralinių romanų, pažodžiui jais įtikėjęs ir trokštantis patirti piemenų pasaulio aistras ir stebuklus. Na o Tirsio mylimoji piemenaitė Krisilė stebina XVII amžiui itin liberaliais pasisakymais – ji atvirai protestuoja prieš nusistovėjusius skirtumus, kas meilėje leidžiama vyrams ir moterims. Operos klausytojams, įdėmiai sekantiems subtitrus ir siužeto posūkius, tikrai netrūks intrigos.
Šiltą rudenį galerijoje AIDAS pasitiksime itin smagiai - dviejų menininkų kolektyvas pavadinimu 2 EASY FASHION mūsų galerijos sienas papuoš koliažų paroda Q&A.
Su džiaugsmu kviečiame visus į parodos atidarymą paskutinę vasaros dieną, ketvirtadienį, rugpjūčio 31 dieną, 18 val.
Jolanta Marcišauskytė apie parodą Q&A:
Q & A (Question and Answer, liet. klausimas ir atsakymas)
Pradėkime nuo pažinties. 2 Easy Fashion – tai dviejų menininkų Pauliaus Miliausko ir Mariaus Lelkos kūrybinis pseudonimas. Šis pavadinimas koduoja bent du dalykus, kuriuos privalu žinoti kiekvienam:
1. 2 Easy Fashion labiau už viską vertina tarpusavio bendravimą. 2. Tą bendravimą jie paverčia konceptu, nors yra artimesni padaužoms, o ne konceptualistams.
2 Easy susiformavo dar tebestudijuojant Vilniaus dailės akademijoje skulptūrą, kurios magistrantūros jie nebaigė, dėstytojams uždraudus baigiamąjį darbą daryti kartu. Jau tada buvo pasižymėję kaip skaičiaus 2 pasekėjai. Bene žymiausias jų kūrinys yra visada su jais – ant abiejų rankų ištatuiruotos dvejeto dalys, susijungiančios sveikinančiai daužiant vyriškus kumščius. Jau kelerius metus nutinka retai. Paulius ir Marius kuria vienas nuo kito nutolę per 1000 km.
Šioje parodoje matote, kaip atrodo dviasmenio vieneto bendravimas laiškais - koliažais. Vieno užduodamas klausimas inspiruoja kito atsakymą ir taip paprastas A4 lapas virsta kūnišku, įvairių patirčių, idėjų nuotrupų prisodrintu dariniu.
2 Easy susikalba, tai daugiau niekas ir nesvarbu. Galime ganyti akis taip pat laisvamaniškai, laisvakūniškai, laisvakūriškai kaip jie ir pajausti šelmišką jųdviejų juoką. 2 Easy nesitiki iš žiūrovo ko nors kito, nes nieko kito galbūt net ir nėra. Tik „galbūt“, nes net ir jų kultivuojamoje lengvumo ideologijoje gali netyčia rastis savagimdės prasmės, ironija, (savi)kritika ir džokeriški juokai. Nes lengva atpažinti popkultūros ligas, kuriomis esi sirgęs, o gal ir dabar dar sergi. Nes Two šį kartą ne tik vienas kitam. Bet ir for you.
Daugiau apie parodą mūsų atsinaujinusioje svetainėje www.aidasgalerija.lt
Iki pasimatymo,
Galerija AIDAS
Pirmąjį rugsėjo savaitgalį Vilniaus teatro „Lėlė” Mažojoje salėje spektaklio mažiesiems žiūrovams premjera – „Lukošiuko monai“.
Ką daryti, kai rankos svyra nuo godumo, kerštas padus kutena, akį degina pavydas, ant liežuvio pyktis kabo, galvoje tinginys sukerojęs, patyčios dusina ir kai visas blogybes lyg karūna vainikuoja puikybė? Visi atsakymai glūdi lietuvių liaudies pasakoje apie Lukošiuką.
„Šią pasaką rinkausi nemanydama, kad ji yra žiauri. Mano nuomone, tokiose pasakose perduodama tam tikra išmintis – kaip gyventi, ko atsisakyti, kaip elgtis, kuo pasitikėti, ko saugotis ir kas gali nutikti pasirinkus tam tikrus sprendimus. Dažnai susidaro įspūdis, kad lietuvių liaudies pasakų labiau bijo ar net privengia patys tėveliai. Juk vaikai iš prigimties yra smalsūs ir jų keliami klausimai neretai glumina“, – teigia viena talentingiausių lėlių teatro aktorių Lijana Muštašvili, šiuo pastatymu debiutuojanti kaip režisierė.
