Autorius: Rengėjų inf.

Rengėjų inf.

Atidarymas lapkričio 7 d. 19 val galerijoje „Menų tiltas“, Užupio g. 16, Vilnius.
Renginio metu minėsime 20-ąjį Rūtos Jusionytės kūrybos jubiliejų, kurio proga pristatysime naujausias Rūtos skulptūras bei tapybą ir tuo pačiu paminėsime autorės naują kūrybos etapą -
monumentalią skulptūrinę instaliaciją „Pusryčiai ant žolės“

Rengėjų inf.

Spalio mėnesį projektų erdvėje „Autarkia“ atidaryta Aurelijos Bulaukaitės ir Eglės Grėbliauskaitės paroda „Mes turime būti ypatingai atsargūs“. Monikos Kalinauskaitės kuruotoje parodoje menininkės pristatė savo naujus kūrinius, prie kurių dirbo drauge ir atskirai – objektai ir videoinstaliacijos nagrinėja įtampos, galios ir gijimo temas, represijų mechanizmus ir būdus jiems pasipriešinti.

Rengėjų inf.

Trūkinėjanti Holokausto tragedijos atmintis atsiveria dramaturgo Rimanto Ribačiausko, režisieriaus Manto Jančiausko ir kompozitorių Jūros Elenos Šedytės bei Andriaus Šiurio naujausiame kūrybiniame projekte – garso patirtyje „Glaistas“. Unikalus meninis formatas – garsinis pasivaikščiojimas buvusio Vilniaus geto teritorijoje, pasakoja autentiškas Šoa išgyvenusių ir į Izraelį persikėlusių žmonių istorijas. Lydint autorinei muzikai, nusikeliama į buvusio Vilniaus geto gatves, kiemus, koridorius, ir kitas erdves, balansuojant ant buvimo „čia“ ir „ten“ ribos. Jau šį sekmadienį, spalio 27 d., prasideda premjeriniai „Glaisto“ beta-versijos rodymai, kurie tęsis iki lapkričio 3 d.

Rengėjų inf.

(SitugrAfiNė KvAntumpiligriminė kelionė nuo Botošanio iki Alenčės)

12 proletarinio kalendoriaus metais (pasen. 2019 m.) vykstanti Alytaus bienalė skirta nuo 1993 m. pradėtų eksperimentinio pobūdžio reiškinių, vėliau įgavusių Alytaus meno(psicho)streiko bienalės pavidalą apibendrinimui.

Rengėjų inf.

Spalio 25 d., penktadienį, 18 val. Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56) vyks videomeno peržiūros „Blyksniai“. Videomeno peržiūrų ciklas „Blyksniai“ – lietuvišką videomeną pristatanti renginių serija, kurioje dėmesys skiriamas vieniems žymiausių mūsų šalies menininkų ir jų videokūriniams.

Videomenas – gana nišinė meno rūšis, retai pristatoma už sostinės ribų, todėl po Lietuvą keliaujančiuose renginiuose bus galima susipažinti su turininga skirtingų žanrų ir temų programa. Medijų meno ir kultūros tyrinėtojas prof. dr. Remigijus Venckus renginio žiūrovus supažindins su šiuolaikiniame mene populiaria videomeno raida. Meninės raiškos, idėjų ir technologijos sąsajos aiškinamos aktualizuojant eksperimentą, kuris ženklina ryšį su visa medijų meno, kultūros bei kino kūrybos raida. Taip pat peržiūrą lydinčios paskaitos metu analizuojamos techninės priemonės, videomeno kūrybos tipologizacija, estetinių sprendimų raida ir integracija plačioje šiuolaikinio meno kūryboje. Programoje pristatomi videofilmai bus analizuojami šiandienos socialinių, technologinių ir geopolitinių aktualijų kontekste.

Rengėjų inf.

„Iliada“ atgimė... 12 balsų koliažo forma. Toks žmogiškosios atminties tyrimas, virtęs šiuolaikiniu mitu, plėtojamas menininko Arturo Bumšteino garso instaliacijoje-performanse „Olympian Machine“. Spalio 24 d., ketvirtadienį, 19 val., kūrinys sugrįžta į Vilniaus „Menų spaustuvės“ „juodąją dėžutę“, o prieš tai – trumpas žvilgsnis į kūrinio užkulisius. Kūrybinio proceso detalėmis dalijasi trijų kolonėlių balsai – kompozitorius Mindaugas Urbaitis, slemeris Domas Raibys ir šokėja Greta Grinevičiūtė.

Kiek žinau, pats „Olympian Machine“ kūrybinis procesas buvo gana paslaptingas. Ar iš anksto žinojote, kas jūsų laukia?
Greta Grinevičiūtė. Atsimenu, viskas vyko labai paslaptingai – nežinojau, ko laukti. Tačiau man labai patinka Arturo kūryba, todėl visuomet prisijungiu, kai jis kažką pasiūlo. Žinojau tik tiek, kad Arturas man kažką paskaitys, o aš turėsiu papasakoti tai, ką atsimenu.
Mindaugas Urbaitis. Nežinau, kaip kitiems, bet man jis truputį užsiminė, kad bus skaitomas kažkoks tekstas, jį reikės bandyti atsiminti ir kažką papasakoti. Žinojau, kad reikės reakcijos į tekstą ir tiek.

Kokios mintys kilo, klausantis Arturo, skaitant „Iliadą“? „Olympian Machine“ viešų rodymų metu jis lygiai taip pat skaito publikai – teksto tankiu ir nuotaikos monotonija, atrodo, net įtraukdamas į savotišką transą...
G.G. Buvo šalta žiemos diena, Arturas nusivedė mane į įrašų studiją ir labai ilgai skaitė tą antikinę istoriją – vos neužmigau beklausydama (juokiasi). Galvojau – ir kaip man viską atsiminti? Galvojau apie tai tiek daug, kad net normaliai neišgirdau istorijos. „Iliadą“ skaityti teko dar mokyklos laikais, vėliau – Akademijoje, tačiau tikrai nežinojau kūrinio taip detaliai. O po „Olympian Machine“ supratau, kokia deformuota išties yra atmintis. Šis kūrinys man priminė, kaip atmintis gali dekonstruoti faktus, ir kaip smarkiai ją veikia asociacijos.
M.U. Sureagavau taip: nieko neatsimenu ir neturiu, ką pasakyti šiuo klausimu. Atsiminti – neįmanoma, bet reikia kažką sugalvoti. Tekstas nepaprastai tankus, kaip kokia sukompresuota Vikipedia, tyčia naudojama daugybė pavardžių, įvykių ir pan.
Domas Raibys. Smūgis žemiau juostos.

Tad už ko bandėte kabintis, kaip dėliojote savo individualias istorijas?
M.U. Niekada nesu tiek gilinęsis į šį kūrinį, kad atsiminčiau konkrečius dalykus, tad tiesiog bandžiau sudėlioti paveikslą to, ką Arturas skaitė. Man tai buvo kūrybinis iššūkis – kažką pasakyti, kažkaip pakomentuoti patį tekstą, įvykio faktą – buvo įdomu.
D.R. Pasakojau kažką apie kariuomenę.
G.G. Valanda įrašų studijoje man prabėgo nepaprastai greitai – mėgstu pabūti viena, dažnai ir šiaip garsiai kalbuosi su savimi. Bandydama atsiminti, suvokiau, kas man iš tikrųjų įdomu, o kas neramina. „Užsikabinau“ už sienos statymo epizodo – jis man susisiejo su politine padėtimi. Ėmiau svarstyti, kad mes, žmonės, praėjus daugeliui metų, nelabai ir pasikeitėm, nepasimokėm iš savo klaidų, tad ir toliau neaišku, ką darome su savo ateitimi.

Kaip nuteikė galutinis rezultatas?
G.G. Ne todėl, kad pati šiame kūrinyje dalyvauju, tačiau „Olympian Machine“ man – vienas stipriausių Arturo darbų. Performansas nepaprastai įdomus savo aktualumu, kontekstualumu, atminties dimensija. Čia analizuojamos žmogiškumo / ne žmogiškumo temos. Be galo įdomu klausytis tos dekonstruotos istorijos. Atrodo, „Olympian Machine“ neveikia nė vienas realus žmogus, bet šis kūrinys  – labai žmogiškas, apie žmones.
D.R. Tiek darbo procese, tiek galutiniame rezultate Artūras sugebėjo viską išsukti ir padaryti nenuobodžiai. Nuobodumas yra šiuolaikinio meno vėžys. „Olympian Machine“ nėra žiūrėjimo į tolius.
M.U. Man iš pat pradžių buvo įdomiausia, ką Arturas su visa ta medžiaga darys, nes tai atrodė visiškai crazy. Rezultatas man žiauriai patiko. Nesitikėjau, kad taip gali gautis. Suprantu, kad buvo įdėta labai daug darbo – Arturas pasakojo, kad daug laiko reikėjo ir medžiagai atrinkti, ir sukomponuoti. „Olympian Machine“ muzikos pasirinkimas taip pat labai įdomus –  kažkuo net primena Roberto Ashley video operas. Gavosi kažkoks teatrinis žanras, išryškėjo draminiai santykiai, kalbos muzika, būdinga kiekvienam veikėjui – intonavimas, tembras ir pan.

Tikėtumėtės „Olympian Machine“ tęsinio?
M.U. Gaila, kad kūrinys lietuviškas – kitu atveju galėtų būti prieinamas platesnei, tarptautinei auditorijai.
G.G. Mane žavi būtent tai, kad „Olympian Machine“ principu dirbti galima įvairiose tarpdisciplininio meno srityse. Arturas galėtų padaryti visą tokių istorijų ciklą, kas būtų labai įdomu. „Olympian Machine“ turi potencialo gyvuoti įvairiausiomis formomis.

Spalio 24 d., ketvirtadienį, 19 val. Vilniaus „Menų spaustuvėje“ – garso instaliacija-performansas „Olympian Machine“. Bilietus platina tiketa.lt.

Trumpas kūrinio pristatymas: https://vimeo.com/343665465
Nuoroda į renginį: https://www.facebook.com/events/2325990264103928/

Rengėjų inf.

„2 0 9 0“
10.27 – 11.29
Geležinkelio g. 13, II a.
Atidarymas spalio 27 d., 19:00 val.

„Lokomotif“ pristato grupinę rudens parodą „2 0 9 0“

Mes pradedame 33978-ąjį tiražą. Susėdę ratu ant plikos žemės į savo šnerves traukiame pernykštį deguonį, o kelios dešimtys tonų rūko tuoj išsisklaidys.
– Kas laukia, jei iškris kamuoliukai, pažymėti numeriais: 23, 3, 6, 28, 40, 44, 7, 11, 32, 2.
Ridename toliau.

Lentvario mieste sovietmečiu suformuotas industrinio produktyvumo pikas jau senai snaudžia, o naujieji laikai šiam regionui dar neatsiuntė šviežių identiteto koncepcijų. Jam, atsitiktinumo tėkmėje paskendusiam, kuriama nauja ateitis – krentančių kamuoliukų kombinacijos žada naujas gyvenimo perspektyvas ir rakursus, tik sulauk tinkamo momento, ištrauk laimingą bilietą. Sėkmės variacijos kreivė ne mūsų rankose, automatizuotas procesas įgalina nesustoti ir tikėti.
Menininkai, tyrėjai, institucijos, atviros / uždaros bendruomenės, kolektyvai buvo kviečiami ieškoti dialogo su vietinėmis struktūromis ir sistema: politine, ekonomine, sociokultūrine ar ekologine. O tada, pasitelkus metodų įvairovę – plėsti būsimų vizijų akistatą su universaliomis tendencijomis, atvejais. Kūriniai, atrandami įvairiose Lentvario erdvėse, netaps ateities gairių prototipais; tai – diskusija apie šiandienos rytojų.

Paroda „2 0 9 0“ yra viena iš projekto „Atvira kūrybos ir parodų erdvė Lentvaryje“ programos dalių.

Parodos dalyviai:
Danas Aleksa
Eye Gymnastics
Ignas Pavliukevičius
Jurgis Bernatonis
Lukas Dagilis
Marta Frejutė
Mindaugas Reklaitis
Vegan on Acid
Antanas Šveinys
Wouter van der Laan & Vilius Vaitiekūnas
Žygimantas Kudirka

Kuratoriai:
Milda Dainovskytė
Laurynas Skeisgiela

Parodos dizainas:
Gailė Pranckūnaitė

Projektą vykdo:
Lentvario kultūros rūmai

Rengėjų inf.

Kamerinis choras „Aidija“, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos choras ir Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras kviečia į kompozitoriaus Felikso Bajoro 85-mečiui skirtus koncertus sostinės Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Rengėjų inf.

13-asis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ šiemet savo žiūrovus skatino nestatyti sienų bei permąstyti MES ir JIE ribas. Ketvirtadienio vakarą vykusioje apdovanojimų ceremonijoje tarptautinė žiuri paskelbė festivalio konkursinės programos nugalėtoją – juo tapo filmas „Juodoji motina“. Žiūroviškiausiu filmu, pelniusiu daugiausiai festivalyje besilankančių kino gerbėjų simpatijų, paskelbta dokumentika „Paskutinę akimirką“. Šią savaitę „Nepatogus kinas“ persikelia į kitus šalies miestus.

Rengėjų inf.

Jonas Kristupas Glaubicas (Johann Christoph Glaubitz, c.1700–1767) laikomas iškiliausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros meistru, unikalios baroko architektūros mokyklos, žinomos Vilniaus baroko vardu, kūrėju. Šv. Kotrynos bažnyčia, Šv. Jonų bažnyčia, Misionierių bažnyčios bokštai – tai tik keletas žinomiausių jo kūrybos pavyzdžių. Jis kūrė net penkioms Vilniaus religinėms konfesijoms, o skirtingi tyrinėtojai vien Vilniuje jam priskiria keliasdešimt pastatų. Glaubico sukurti barokiniai bažnyčių bokštai yra tapę Vilniaus senamiesčio dominantėmis, išskirtiniais jo ženklais.