7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nesėkmė kaip šansas

Christopho Schlingensiefo paroda Berlyne

Viktorija Šiaulytė
Nr. 1 (1062), 2014-01-10
Dailė
Christoph Schlingensief, intervencijos „Baimės bažnyčia. Pirmasis sėdėjimo ant kuolo konkursas“ 50-ojoje Venecijos bienalėje fragmentas. 2003 m.
Christoph Schlingensief, intervencijos „Baimės bažnyčia. Pirmasis sėdėjimo ant kuolo konkursas“ 50-ojoje Venecijos bienalėje fragmentas. 2003 m.
2013–2014 m. sandūroje Berlyno „Kunstwerke“ visi keturi aukštai skirti Christophui Schlingensiefui. Tai viena pirmųjų didelių jo retrospektyvų po pomirtinės ekspozicijos Vokietijos paviljone Venecijos bienalėje (2011), vėliau keliausianti į „PS1 MoMA“ šiuolaikinio meno centrą. Iki šiol šis menininkas buvo geriau pažįstamas tik vokiškai kalbančiai auditorijai. Parodoje pristatomam tokiam plačiam autoriaus darbų diapazonui tikrai tinka gan pretenzingas terminas oeuvre – nes per porą dešimtmečių menininko kūrybos teritorijos plėtėsi nuo kino filmų, teatro pastatymų (dirbant režisieriumi Berlyno „Volksbühne“ teatre), knygų leidybos, instaliacijų kūrimo bei įvairiausių daugialypių akcijų inicijavimo. Jau pirmieji Schlingensiefo filmai „Vokiškos skerdynės pjūklu“ („Das deutsche Kettensägenmassaker“), „100 Adolfo Hitlerio metų“ („100 Jahre Adolf Hitler“), „Teroras 2000“ („Terror 2000“) ir kiti, naudojantys gan ekspresyvią, bekompromisišką kalbą, jam pelnė enfant terrible, provokatoriaus etiketę, prilipusią ir prie daugelio vėlesnių jo darbų.
 
Tačiau šis tekstas ar apskritai galvojimas apie Schlingensiefo kūrybą, kuri mane jau senokai labai masina ir traukia, sunkiai klojasi kaip tekstas vien apie meninę kūrybą. Iš visų parodoje (kurią tikrai nuoširdžiai nuo pradžios iki galo peržiūrėti prireiktų poros savaičių) labiausiai sudomino eksponatai, kuriuose galima susipažinti su Schlingensiefu kaip viešos erdvės veikėju.
 
Regint jo akcijų dokumentaciją klausimai – kur meno ribos, kiek menas gali provokuoti, kur fikcija, o kur realybė, ar tai apskritai menas, – nors savo laiku ir aistringai diskutuoti žiniasklaidoje, tampa visiškai nebeadekvatūs, antraplaniai.
 
Meniniai kriterijai tarsi nublanksta aktualių visuomeninių klausimų fone. Bet kadaise Claire Bishop išsakyta pastaba įvairiuose instituciniuose kontekstuose išvešėjusiam ir propaguojamam socialiai ir politiškai angažuotam menui – tokio meno kritika apsiriboja vien etiniais kriterijais (ar tai „geras“ menas, turint omeny – ar jis moraliai geras?) nelabai aktuali ir Schlingensiefo kūrybai. Jo akcijas vertinti iš etikos pozicijų būtų labai jau dviprasmiška, nes dauguma jų visiškai politiškai nekorektiškos. Pavyzdžiui, televizinio talentų šou parodija „Freakstars 3000“ – dalyvių atranka grupei „Mama ieško varžtų“ („Mutter Sucht Schrauben“) žmonių su protine negalia namuose nuošaliame Berlyno rajone, ištransliuota „Viva plus“ kanalu serijų pavidalu.
 
Kita žymi akcija – „Prašom mylėti Austriją“ („Bitte liebt Österreich“): Vienos teatro savaitės metu vienoje prestižiškiausių miesto aikščių iškilo statinys iš konteinerių. Jame buvo apgyvendinti 12 Austrijoje politinio prieglobsčio laukiančių žmonių, imigrantų (ar tai buvo aktoriai, ar tikri žmonės – neatskleista). O juos realybės šou „Big Brother“ stiliumi buvo galima stebėti per kamerų tinklą. Kiekvieną vakarą du dalyviai turėjo būti „išbalsuojami“ – deportuojami iš šalies. Visa tai vyko priešrinkiminiame įkarštyje, referuojant į dešiniųjų populistinės partijos FPÖ (Austrijos laisvės partija) viešąjį diskursą. Akcijos vieta pažymėta transparantu su perfrazuotu partijos šūkiu „Užsieniečiai lauk“, kas irgi sukėlė audrą tiek pačioje aikštėje, tiek žiniasklaidoje. Apie visą akciją daug diskutuota televizijos laidose; teigta, kad net turistai pradėjo skųstis savo ambasadoms dėl tokio rasistinio klimato Austrijoje, o grupė kairiųjų pažiūrų jaunuolių apsiėmė įsilaužti į konteinerius ir „išlaisvinti“ dalyvius. Schlingensiefo teigimu, jis norėjo partijos lyderio Haiderio siūlomą programą atvesti iki jos logiškos pabaigos.
 
Dar kitas viešas daugiaplanis pareiškimas – projektas „Chance 2000“. Reaguojant į parlamento rinkimus Vokietijoje 1998 m., Schlingensiefas pakvietė įkurti atskirą partiją – „Paskutinio šanso partiją“, kvietusią „išsirinkti save patį“. Vienoje Berlyno aikščių iškilo „Rinkimų cirko“ palapinė; taip pat buvo suorganizuota dar keletas akcijų žiniasklaidai – bedarbių ir neįgaliųjų vizitas į vieną brangiausių miesto prekybos centrų „Kadewe“. Anot Schlingensiefo, tai buvo tyrimas, kiek laisva yra laisvoji rinka. Tų pačių metų vasarą taip pat siekta pakviesti visus likusius už borto – šešis milijonus bedarbių – prisijungti prie akcijos ir sušokti į Volfgango ežerą šalia tuometinio kanclerio Helmuto Kohlio vilos. Buvo paskaičiuota, kad tokiam kiekiui žmonių sulipus į ežerą, vandens lygis jame pakils ir taip vila bus užtvindyta. Taip būtų pademonstruota, ką reikštų, jei visi visuomenės ir valstybės atstumtieji susirinktų į vieną vietą.
 
Schlingensiefo flirtas su žiniasklaidos mechanizmais ir jos kuriamu spektakliu pasireiškė ir kituose projektuose. „Talk 2000“ – 8 serijų pokalbių šou pastišas, kuriam vadovavo jis pats ir kur galėjo nutikti bet kas. Netgi žymūs svečiai staiga galėjo būti pakeisti kitais, o pokalbio tema pakreipta netikėta linkme, kur tiek šou šeimininkas, tiek svečiai galėjo būti išmušti iš vėžių. „U3000“ laidoje, filmuotoje važiuojančiame metro traukinyje, jis taip pat prisiėmė pagrindinio vedėjo vaidmenį. Joje dalyvavo įvairiausi žmonės: nuo senstelėjusių popžvaigždžių, žymių visuomenės veikėjų iki vargingai gyvenančių šeimų. Čia išreikšta kritika televizijos aparatui, kuriame nebėra vietos kilnumui, o visi suniveliuojami ir lygiai taip pat greitai suvartojami.
 
Būtų pernelyg tiesmuka visa tai suvesti į vieną šlingenzyfišką metodą. Mane labiausiai ir žavi tai, kad, regis, viskas, ko jis ėmėsi, buvo jo paties labai konkreti, vietinė, momentinė reakcija į jam rūpimus klausimus, čia ir dabar, ir to buvo neįmanoma ignoruoti. Jo akcijose vengta išankstinių šablonų, kur numanoma linkme besiskleidžiantys įvykiai visada nuvilia kieno nors lūkesčius. Pats Schlingensiefas savo logiką pavadino „vaizdinių sutrikdymo mašina“, kuri akimirkai sugriauna visuomenėje savaime suprantamus įvaizdžius ar sampratas. Kaip galima buvo numanyti, po konteinerio akcijos Austrijos politinis landšaftas radikaliai nepasikeitė. Schlingensiefas tai supranta ir pats pripažįsta akcijos dokumentiniame interviu, kur sako, kad jei menas galėtų pakeisti pasaulį, nereikėtų rinkimų, demokratijos ar politinių sprendimų.
 
Jo akcijos kurtos pasitelkiant įvairias strategijas – grubus karikatūrizavimas, tiesmukas ir tiesioginis oponentų diskurso nusavinimas, beveik pažodinis inscenizavimas – regis, lyg atkiša veidrodį mūsų pačių keistai kultūrai. Autoriaus rodomas atspindys atskleidžia, kaip normalu tapo rasistiniai teiginiai iš politikų ar žiniasklaidos lūpų, kokios tuščios populistinės diskusijos vyksta vardan spektaklio televizijoje, kokiu farsu tapo politiniai rinkimai. Galvoju, kas būtų ir kokiame pasaulyje gyventume, jei kiekvienas reaguotume į šį cinizmą taip pat kaip Schlingensiefas?
 
Schlingensiefo aktyvizmas vyko „realiame“ pasaulyje ir čia jis visada buvo pasmerktas nesėkmei, bet būtent nesėkmė jam ir buvo išeities ir įkvėpimo taškas. Žvelgiant retrospektyviai kyla jausmas, kad galbūt toji nesėkmė gali atskleisti ką nors labai kertinio, esminio apie egzistenciją visuomenėje apskritai (kad ir kas tu būtum ar kokią poziciją užimtum). Ir galbūt yra priešingai, nei teigiama visuose spaudos pranešimuose apie talentų šou su protiškai neįgaliais žmonėmis – reginys parodo visai ne tai, kad „pati žiniasklaida yra kaip bepročių šou“, o kad tik bepročiai gali pasakyti tiesą.
 
Savo ligos dienoraštyje Christophas Schlingensiefas rašė pavargęs dirbti su konfrontacija ir besiilgintis kūrybinio džiaugsmo. Panašu, kad tai jis bandė įgyvendinti savo paskutiniame projekte, dabar vis tęsiamame jo bendraminčių – įsteigti kultūros ir meno centrą Burkina Fase (Vakarų Afrikoje). Vis dar nežinau, ką galvoti apie tokį gan problematiškai atrodantį eskapizmą, nors racionaliai jį galima suprasti. Lieka gerbti menininko paradoksalumą, norą ieškoti, iš naujo artikuliuoti tai, kas yra svarbu čia ir dabar. Iš bendradarbių atsiliepimų galima suprasti, kad jo veikla visada buvo atskiesta šiek tiek abejotinu egocentrizmu, bet be tokio visuotinio savęs supriešinimo, ko gero, nebūtų pasiekta tokių pačių visuomenės reakcijų.
 
Esu skaičiusi, bet nebeprisimenu šio labai taiklaus teiginio šaltinio – Schlingensiefo kūryba pasisako už paauglišką diletantizmą, vykstantį nebūtinai pagal įprastinį scenarijų, nebūtinai profesionaliai atliktą veiksmą, bet su visa jėga ir atsidavimu, tikint tuo, ką darai.
 
Paroda veikia iki sausio 19 d.
Daugiau apie Christopho Schlingensiefo kūrybą www.schlingensief.com
Christoph Schlingensief, intervencijos „Baimės bažnyčia. Pirmasis sėdėjimo ant kuolo konkursas“ 50-ojoje Venecijos bienalėje fragmentas. 2003 m.
Christoph Schlingensief, intervencijos „Baimės bažnyčia. Pirmasis sėdėjimo ant kuolo konkursas“ 50-ojoje Venecijos bienalėje fragmentas. 2003 m.
Christoph Schlingensief, kadras iš TV projekto „Freakstars 3000“. 2002 m.
Christoph Schlingensief, kadras iš TV projekto „Freakstars 3000“. 2002 m.
Christoph Schlingensief, kadras iš TV projekto „Freakstars 3000“. 2002 m.
Christoph Schlingensief, kadras iš TV projekto „Freakstars 3000“. 2002 m.
Christoph Schlingensief, kadras iš TV projekto „U3000“. 2000 m.
Christoph Schlingensief, kadras iš TV projekto „U3000“. 2000 m.
Christoph Schlingensief, kadras iš TV projekto „U3000“. 2000 m.
Christoph Schlingensief, kadras iš TV projekto „U3000“. 2000 m.
Christoph Schlingensief, „Animatografas“. 2005 m.
Christoph Schlingensief, „Animatografas“. 2005 m.