Psichoidai iš pažįstamos nežinomybės

Patekus į AP galerijos antrąjį aukštą pirmiausia apima šioks toks nejaukumas. Ne iš baimės – greičiau iš atpažinimo. Tarsi būtum atsidūręs vietoje, kurioje niekad nesi buvęs, bet kažkodėl viską jauti esant pažįstama. Būtent tokią jauseną sukelia Eglės Pakšytės skulptūros ir tapybos paroda „Psichoidai – nieko nematyto“. Žvilgsnį kaipmat pagauna keistos būtybės – pusiau gyvūnai, pusiau žmonės, tyliai stovinčios, tarsi ką tik tarpusavyje diskutavusios svarbia tema ir staiga nutraukusios savo pokalbį. Viena droviai nuleidusi galvą, kita – žvelgianti tiesiai, iš vidaus, laikydama intensyvų akių kontaktą su parodos lankytojais. Vaikštinėjant tarp šių paslaptingų psichoidų išnyksta aiški atskirtis tarp žmogaus ir gyvūno, tarp kūno ir sąmonės.

Šie skulptūros ir tapybos darbai – ne tik meniniai objektai. Tai kartu yra ir šiuolaikinio žmogaus metaforos: daugiasluoksniai, hibridiniai, trapūs. Atrodo, kad šios būtybės gimė ne fantastinėse istorijose, o mūsų pačių viduje – ten, kur susitinka instinktai, vaizduotė ir kasdieniai išgyvenimai. Jos yra lyg mūsų veidrodžiai, bet iškreipti taip, kad pagaliau išvystume tai, ką įprastai slepiame nuo kitų, taip pat ir nuo savęs. Ši paroda – pasivaikščiojimas per tapatybės ribas, per šiuolaikinio žmogaus vidinius labirintus, kuriuose ir gyvena mūsų vidiniai gyvūnai, vaizduotės chimeros, ir tylūs, beveik nepastebimi psichoidai.

Pakšytės kūriniai peržengia individualių patirčių ribas ir tampa mūsų laikmečio kultūrinių bei socialinių įtampų atspindžiais. Jų hibridiškos formos siejasi su posthumanizmo idėjomis, kalbančiomis apie žmogaus tapatybės kaitą technologijų, mokslo ir kultūros kontekste. Figūrų fragmentacija, deformacija, keistos formų jungtys atspindi ne tik išorinio pasaulio spaudimą – globalizacijos, skubėjimo, atskirties įtampas, bet ir vidinius konfliktus tarp socialinių normų bei prigimtinių impulsų. Šie kūnai yra ne stabilios, o nuolat kintančios ir todėl nepatogiai atpažįstamos sąmonės formos. Psichoidai tampa žmogaus vidinio susiskaldymo, tapatybės krizės, egzistencinio nesaugumo metaforomis. Jie provokuoja esminius klausimus: kiek mūsų „aš“ yra prigimtinis, o kiek – sukonstruotas? Kaip dažnai mūsų viduje vyksta kova tarp „tikrojo aš“ ir „būtinojo aš“? Ir ar ne per dažnai tai, ką vadiname savimi, yra tiesiog šio nuolatinio konflikto rezultatas? Tokie klausimai lydėjo visą laiką apžiūrint parodą, tyliai, bet atkakliai.

Skulptūroms kurti autorės naudojamos medžiagos – akmens masė, porcelianas, molis, – kurdamos vizualinį efektą, kartu pasakoja savitą istoriją. Trapios, dūžtančios formos puikiai atspindi egzistencinį žmogaus trapumą ir pažeidžiamumą – porcelianas gali švytėti, blizgėti, tačiau bet kada ir subyrėti. Itin žavi menininkės žaismas su skirtingomis medžiagomis, drąsus eksperimentavimas kelia nuostabą ir skatina prieiti arčiau, atidžiau įsižiūrėti į kiekvieną detalę. Skulptūros pasižymi įvairių ornamentų, simbolių gausa, kai kurie jų sukelia šypseną dėl savo originalaus išpildymo – atrodo, kad psichoidams buvo pasamdytas dizaineris, kuris pagal kiekvieno jų charakterį sukūrė specifinę aprangą. Pakšytės techninis meistriškumas suteikia jiems tokį gyvybingumo pojūtį, tarsi jie būtų ne tik statinės figūros, bet nuolat kintančios būtybės, patiriančios skirtingas emocijas, žmogiškus išgyvenimus. Savaime pradedi galvoti, kas būtų, jeigu iš tikrųjų senamiestyje pradėtų slampinėti psichoidas, pasipuošęs „kvarbatkom“, iš ligoninės pabėgęs Kitmanas su tramdomaisiais marškiniais arba netikėtai Šv. Dvasios gatvėje apsireikštų šių keistuolių „trejybė“.

Tapybos darbai taip pat neatsilieka – juose keistos būtybės pozuoja visai kaip mes, o šalia jų vaizduojami atributai, pavyzdžiui, natos, kelio ženklai ar Vilniaus gatvių fragmentai, kuria kitonišką, absurdišką, bet kartu labai žmogišką pasaulį, kuriame kiekvienas gali atpažinti dalelę savęs ar savo artimųjų. Paveikslai, nors ir tamsesni, kupini savotiško jaukumo – jie paslaptingi, bet ne gąsdina, o traukia, kviečia pažinti šiuos mielai juokingus padarus, su jais būti. Šalia kai kurių darbų pavadinimų pateikiami literatūriniai fragmentai, dar labiau sustiprinantys paveikslo nuotaiką ir siūlantys interpretacinį raktą į psichoidų pasaulį.

Pakšytės paroda atrodo kaip sapnas, kuriame realybė ir fantazija susipina į neatskiriamą visumą. Psichoidai nepaklūsta logikai, jie kalba per simbolius, emocijas ir asociacijas, leidžiančias atskleisti gilesnius žmogaus vidinio pasaulio sluoksnius. Vaizduotė čia tampa pagrindine naratyvo priemone, atveriančia mitologizuotą, bet vis tiek atpažįstamą realybę, kurioje šie personažai gali egzistuoti greta mūsų – pagrindinėse miesto gatvėse, bažnyčiose, sapnuose.

Visi kūriniai reikalauja žiūrovo dėmesio – ne pasyvaus stebėjimo, bet nuolatinio interpretavimo, sąmoningo buvimo. Į šiuos darbus neįmanoma žiūrėti paviršiumi: kiekvienas ornamentas, spalva ar įmantri poza kviečia pasinerti giliau. Žiūrovas tampa tyrinėtoju, bandančiu iššifruoti psichoido istoriją ar emocinę būseną, net jeigu atsakymas nėra iki galo atskleidžiamas. Tokia sąveika daro parodą gyvą ir nuolat kintančią – kiekvienas apsilankymas gali tapti nauju susitikimu su tais pačiais personažais.

Paroda veikė iki birželio 22 d.

AP galerija (Užupio g. 24, Vilnius)