Kas greičiau nuskęs pieno stiklinėje – akmuo ar širdis?

Netikėtas junginys: akmuo, širdis ir pienas. Tokio, maniau, gyvenime tikrai nesutiksiu. Niekada netoptelėjo, kad šie žodžiai gali turėti ką nors bendro. Ar tik aš to nematau? Gal skaitytojas regi sąsają? Bet šiuos tris žodžius pamačiau Užupio meno inkubatoriaus plakate – taip menininkė Ara Radvilė (Radvilė Juozapaitytė, g. 1995) nusprendė pavadinti savo asmeninę parodą. Pirmiausia turi imti nagrinėti ne meno kūrinius, bet sąvokas.

Tai štai mano apmąstymai, kurių negalėjau neužrašyti.

Akmuo. Išlaikė amžių malonę ir orumą, o kiekvienas plyšys ir griovelis pasakoja apie seniai praėjusias epochas. Laikas, kaip menininko teptukas, paviršių padengė subtiliais istorijos potėpiais. Laiko suformuotų ir nugludintų akmenų rinkimas prie jūros tampa nesenstančiu užsiėmimu, šokiu, šnabždančiu žmogaus dvasiai ir vandenynui. Žingsnis po žingsnio pakrante, vadovaujant ritmingiems bangų dūžiams, renkami ant smėlio išsibarstę lobiai. Lygūs ir nugludinti nenumaldomų potvynių, šie akmenys išsaugojo nesuskaičiuojamų kelionių, laukiančių, kol bus atrastos, pėdsakus. Kai sūrus vėjelis glosto saulės įkaitintus skruostus, atsiranda ryšio jausmas, atspindintis nesenstantį surinktų akmenų grožį, o šis primena apie mūsų trumpalaikį egzistavimą tarp jūros ir dangaus platybių. Šioje senovinio akmens ir poliruoto akmenuko konvergencijoje randame paguodą ir šventę – gamtos ir žmogaus dvasios galios, susipynusios amžinajame būties šokyje, liudijimą.

Pienas. Tai ne tik paprastas gėrimas ar ingredientas, bet ir gilus simbolis, slepiantis daugybę gyvenimo prasmės ir kultūros sluoksnių. Jis yra tylus stebuklas, saugantis gyvenimo pradžios paslaptį. Lyg tuščias lapas, laukiantis, kol menininkė pradės kurti, pienas įkūnija galimybę. Šiame paprastame maisto produkte slypi nepaprasta jėga, kuri maitina ir kūną, ir sielą. Pienas mums ne tik suteikia gyvybingumo dovaną, kūnui reikalingą jėgą keliauti gyvenimo keliais, bet ir primena apie mūsų tvirtą ryšį su gamta bei jos kūriniais. Piene slypi pasakojimas apie sąveiką, apie tai, kaip mes, žmonės, esame susiję su visu kitu gyvuoju pasauliu.

Širdis. Jos forma išreiškia meilės gelmę ir žmogaus dvasios tvirtumą. Panašiai kaip skulptorius iškaltų marmurą, laikas rašo savo pasakas, šiame organe įbrėždamas džiaugsmo ir skausmo, vilties ir nusivylimų žymes. Širdyje girdime juoką ir ašaras, pulsuojančius gyvenimo ritmu. Tačiau po išoriniu grožiu slypi gilesnė tiesa – kiekvieno iš mūsų gebėjimas jausti ir ryšys su kitais. Širdis, galinti duoti ir priimti, yra mūsų prieglobstis. Tai kompasas, vedantis mus per gyvenimo labirintus supratimo ir priėmimo link. Nepaisant atsparumo, širdis išlieka trapi. Kiekviena raukšlė liudija jos patirtį. Tačiau net ir sužeista širdis toliau plaka.

Išsiaiškinusi žodžių reikšmes, galiu pradėti savo kelionę po parodą. Vos užmetusi akį pagaunu subtilią atmosferą. Abiejose galerijos salėse kabo grindis siekiančios spalvotos, permatomos medžiagos, kurios paverčia galeriją scenine aplinka, suteikiančia galimybę tyrinėti darbus įvairiais būdais. Grojant ramiai, užburiančiai muzikai, norisi šokti, o žiūrint pro medžiagas keičiasi kūrinių spalvinė gama, kuriasi įvairių tekstūrų pojūtis. Atrodo, lyg realybė būtų perkelta ant drobės, o pats žiūrovas taptų paveikslo dalimi.

Pirmos salės viduryje pakabintas didelis paveikslas, kuriame vaizduojama moteris, – jos kūnas perlaužtas, deformuotas, tarsi užkluptas transformacijos metu, kai ji iš žmogaus virsta gyvūnu. Ši scena vyksta lyg vakare, lyg ne, iš pasirinktų peizažo spalvų sunku nustatyti paros metą ar netgi metų laiką. Moters kūnas dekoruotas gėlėmis – ant peties, rankos, ant pilvo, šalia kelio sąnario yra kelios mažiau pastebimos, susiliejančios su tamsesne moters odos spalva. Gėlių motyvai matomi ne vien kaip tatuiruotės, bet ir kaip peizažo detalės. Šis pasikartojantis motyvas keliauja iš vieno paveikslo į kitą. Tai tapo tarsi žaidimu, kiek gali atrasti gėlių.

Salės gale pakabintas paveikslas „Kalnas sutinka saulę“. Iš pradžių nematau nei saulės, nei kalno. Man čia greičiau du kavos puodukai, o viename iš jų atsispindi gamtos vaizdas. Viršuje vėjelis nešioja gėlių žiedus. O gal tai krištolinis rutulys, kuriame slypi mano ar visos žmonijos ateitis? Krištolinį rutulį galima įžvelgti ir antroje salėje eksponuojamame kūrinyje „Akmuo, pienas, širdis“. Čia prie didelio krištolinio rutulio stovi moteris baltais kailiniais, gal netgi juodomis pirštinėmis.

Įėjusi į antrą salę pirmiausia pamatau apelsinus. Aplink jų „altorių“ sukabintos baltos, permatomos medžiagos, kuriančios paslaptingą, nerūpestingą atmosferą. Lėkštė apelsinų stovi tarsi šventės ženklas, kvietimas pasinerti į jų spalvą. Puikiai apgalvotas apšvietimas ne tik pabrėžia spalvos ryškumą, bet ir kuria viduramžių šventyklos įspūdį. Tad apelsinai – ne tik dekoratyvinis elementas, jie atlieka ir ritualinį vaidmenį, suteikia patalpai paslapties.

Salės gale baltomis raidėmis ant permatomos lentelės surašytos poezijos eilės, prasidedančios žodžiu „Mielasis“, atrodė kaip paslaptingi ženklai, pritvirtinti prie sienų, tarsi pranašaujantys kažką ypatinga. Tos eilės subtiliai ir elegantiškai susipina su meno kūriniais galerijos salėse.

Menininkė rašo, kad vaizduojami žmonės šiuose kūriniuose yra personifikuoti kalnai, o tai akivaizdžiai atsispindi jų formose. Taip, pavaizduoti elementai yra suapvalinti, pasitelkiant minkštas linijas ir elegantiškas kreives. Šiuose kūriniuose neįmanoma rasti stačių kampų ar aštriu šiurkštumu išsiskiriančių elementų, kurie galėtų trikdyti ar iššokti iš bendros kūrinio harmonijos. Tai suteikia žiūrovui ramybės jausmą, užmezga emocinį ryšį su kūriniu. Suapvalinimai ne tik akcentuoja personažų vidinį pasaulį, bet ir leidžia matyti kūrinio struktūrą kaip organišką, kvėpuojančią visumą.

Visi kūriniai man priminė šiltą pieną su medumi, viliojantį harmoningu saldumo ir komforto deriniu. Švelni šiluma apgaubia pojūčius, iš kreminės gelmės prasiskverbia kvapnūs medaus ūseliai, palikdami ant liežuvio sodrumo skonį. Taip ir Aros Radvilės kūriniai perteikia ramybės ir pasitenkinimo jausmą, kai laikas akimirką sulėtėja.

Apžiūrėjus parodą tampa aišku, ką bendro turi akmuo, pienas ir širdis, – jie yra ne tik simboliai, bet ir gyvosios jėgos. Šį kartą mano pieno stiklinėje – ne medus, bet akmuo.

Paroda veikia iki kovo 9 d.

Užupio meno inkubatoriaus galerija (Užupio g. 2A, Vilnius)