Kam paskambinsi? VAIDUOKLIŲ MEDŽIOTOJAMS!!!

„Mes patys kuriame monstrus, tada bijome jų dėl to, ką jie mums parodo apie mus.“

Mike Carey, Peter Gross

Kiekvienas iš mūsų susiduria su savomis baimėmis, ar tai būtų niktofobija (tamsos baimė), ar akrofobija (aukščio baimė), ar bijojimas nebūtų, nematomų žmogaus pavidalo esybių, vaiduoklių – fasmofobija. Kai kurie savo baimes išgyvena lengviau nei kiti; kai kurios baimės „nurašomos“ kaip neracionalios, kvailos. Baimes kuriame savo galvoje; jos kyla dėl įvairių minčių ir jas gali provokuoti įvairūs veiksniai. Visoms baimėms galime atrasti racionalų paaiškinimą, bet retkarčiais ieškome to paranormalaus reiškinio. Labiau tikintys visata ir jos galiomis baimes sieja su praeities gyvenimu ir jo pasibaigimu. Kai kurie žmonės kaip tik siekia išsivaduoti nuo savo baimių kovodami su jomis; kai kuriuos baimės „suvalgo“.

Užupio meno inkubatoriuje vykstančioje parodoje „Nebijau vaiduoklio“ menininkė Aglaja Ray kviečia žmones susidurti su turimomis ar būsimomis baimėmis ir jas apmąstyti. Kelti klausimus apie jų egzistavimą ir galią laikyti mūsų gyvenimus tarsi už pavadėlio. Menininkės kūrybą itin veikia ryšys tarp aukštesnių būtybių egzistavimą pripažįstančių religijų ir mokslo.

Perskaičius parodos pavadinimą galvoje suskambėjo žodžiai „I ainʼt afraid of no ghost“ (aš nebijau jokio vaiduoklio) ir pradėjo groti filmo „Vaiduoklių medžiotojai“ („Ghostbusters“) leitmotyvas, kuris ir nuteikė parodai. Greitai perbėgus akimis parodos tekstą, mane iš karto užkabina žodžiai „vaiduokliai“ ir „dvasios“. Ir dar parodai atsidarius spalio 31 d., per Heloviną (Šiurpnaktį), jaučiu nusiteikimą geram šiurpui ir baimės jausmui.

Įeinant pro duris pasitinka balta užuolaida, priverčianti pasirinkti, kuriuo keliu noriu eiti: ar racionaliu mokslo, ar išsibarsčiusios baimės keliu. Abi parodos salės kontrastingos viena kitai. Vienoje darbai iškabinti aiškiu, apgalvotu būdu. Trys tapybos darbai primena didelį altorių. Čia vaizduojami Senojo Testamento istorijos epizodai – Mozės gyvenimas, izraelitų išvadavimas iš vergovės ir jų išvedimas iš Egipto. Vidurinėje dalyje svarbiausia figūra – pats Mozė. Kitos figūros perteikiamos be aiškios lyties, veido išraiškų, apibendrintai. Savo išvaizda jos panašesnės į vaiduoklius nei į žmones. Kairiajame vertikaliame paveiksle rožiniais atspalviais nutapyta moteris su kūdikiu rankose. Virš jos galvos – aureolė, šventumo ir amžinumo simbolis. Dešiniajame paveiksle – pilkos, neaiškios būtybės, reprezentuojančios egiptiečius.

Ant galinės sienos projektuojamas nespalvotas videoperformansas, susidarantis iš kelių atskirų vaizdo įrašų: „Protopia“, „Quarantine“, „The Book“, „The Book by Shaltmira“ (Shaltmira – buvęs menininkės Eglės Tamulytės sceninis vardas). Protopia – terminas, sugalvotas futuristo Kevino Kelly, įvestas siekiant realistinio požiūrio į dabartines žmogaus problemas ir svarstant, kad reikia ilgesnio laiko joms išspręsti. Šis terminas filme aiškinamas vyniojant prailgintuvo laidą į stovą, užbaigiant veiksmą balto rutulio valymu.

Šį baltą rutulį matome ir kitose dalyse – „Quaratine“ ir „The Book by Shaltmira“. Pastarieji videofilmai gana panašūs, juose pasikartoja tos pačios scenos ir moteris trumpais juodais plaukais, apsirengusi baltu chalatu ir užsidėjusi apvalius akinius nuo saulės; atrodo, kad galėtų būti filmo „Matrica“ veikėja. Daugiausia fokusuojamasi į baltą rutulį, kuris reprezentuoja žemę. Jis apvyniojimas balta juosta, ši vėliau pririšama prie kėdės atlošo, virš jo atsitupia moteris – tarsi jį perinti ar gimdanti. Ar tai galime interpretuoti kaip Jėzaus prisikėlimą ir naujo pasaulio gimimą? Dalis „The Book“ šneka apie Bibliją. Ją videofilme matome kelis kartus, didelis dėmesys skiriamas žodžiui revelation (apreiškimas), jis kelis kartus priartinamas Šventajame Rašte. Taip pat kartojasi epizodai su kryžiumi. Šis performansas perteikia, kaip vienišas, izoliacijoje užsidaręs žmogus atranda dvasinį pasaulį ir tikėjimą.

Kita salė atrodo labiau kaip apleistos psichiatrijos ligoninės palata. Ant sienų iškabintos baltos užuolaidos, vidury patalpos stovi rožine spalva nudažyta vonia su daugybe smulkių juodų piešinių ir užrašų – tai parodų lankytojų paliktos baimės. Ant žemės vietomis iškloti balti ilgi lapai su piešiniais, kurie atrodo kaip grafičiai. Kambario kampe paguldytas veidrodis, leidžiantis pažiūrėti į viršuje kabantį meno kūrinį, bet ten taip pat atsispindi ir mano pačios atvaizdas, tarsi priverčiantis apmąstyti labiau savo baimes. Kai kuriuos darbus stengtasi iškabinti įvairiais būdais, tarsi juos išmėtant erdvėje, siekiant sukurti nepatogumo, chaoso jausmą.

Patys kūriniai baimės tematika perteikti šviesiomis ir ryškiomis spalvomis, kas atrodytų labai keista. Galvodama apie baimes, niekada nemąstau apie šviesias ir ryškias spalvas; baimės man visada atrodo niūrios, tamsios. Ir tai privertė susimąstyti apie baimes iš kitokios perspektyvos. Nors spalvos malonios akiai, nereikėtų apsigauti – vaizdiniai savotiškai šiurpūs. Tapybos darbai turi grafinę išvaizdą, priėjus arčiau atsiskleidžia mažos detalės, matyti naudojamos skirtingos meninės priemonės. Lyg žiūrėtum animacinį filmą, įkvėptą tolimo Hirohiko Araki meno. Kai kuriuose darbuose vaizduojami hibridiški objektai – technologijų ir gamtos mišinys. Žmogaus siluetai primena robotus. Matyti, kad menininkę įkvepia šiuolaikinės technologijos.

Ant dviejų darbų užrašyta „thereʼs no spiritual Switzerland“ (dvasinės Šveicarijos nėra) ir „my father loves me“ (mano tėvas mane myli). Šie sakiniai privertė susimąstyti apie skirtingus tikėjimus: ar tikima Dievu, ar mokslu, ar visata? Pasakymas „dvasinės Šveicarijos nėra“ kelia daug klausimų: kaip Šveicarija susijusi su dvasingumu? Kodėl nėra „dvasinės Šveicarijos“? Kaip žinoma, Šveicarija garsėja savo neutralumu. Ar dvasingumas negali būti neutralus? Tai gali tarnauti kaip aliuzijos, viena vertus, į vidinį dvasinį pasaulį, kurį per gyvenimą išsiauginame patys. Kita vertus – į religinius konfliktus, karus ir kaip tai prieštarauja religiniams įsitikinimams. Eilutė apie tėvo meilę irgi prieštaringa, sakinys kupinas emocijos ir vieni jį matys kaip meilės ir džiaugsmo, kiti – kaip skausmo ir liūdesio išraišką.

Baimė yra kasdienė patirtis ir Aglajos Ray darbuose ji slapstosi tarp ryškių spalvų ir potėpių. Menininkė nebijo eksperimentuoti savo įvaizdžiu ir siūlo stoti į dvikovą su savomis baimėmis, išsilaisvinti iš jų gniaužtų. Taigi ar kovosi su savo baimėmis, ar leisi joms tave „suvalgyti“?

Paroda veikia iki gruodžio 2 d.

Užupio meno inkubatoriaus galerija (Užupio g. 2A, Vilnius)