Teatras
Troški sostinės teatrinė vasara šiemet buvo kaip reta gausi „neiškeptų“, dorai neartikuliuotų spektaklių pusfabrikačių. Šioje amorfinėje panoramoje brandumu ir solidumu išsiskyrė renginys, nepriskirtinas teatro spektaklių žanrui, bet teatriškumo dvasia visus juos pralenkiantis. Tai paroda „Navigacija“, vykusi sostinės galerijoje „Arka“ birželio–liepos mėnesiais.
Visose painiose „Arkos“ erdvėse buvo išeksponuoti keli šimtai eksponatų – teatrinių dekoracijų elementų, eskizų, maketų, kaukių, kostiumų, tapybos darbų, fotografijų, vaizdo projekcijų ir instaliacijų. Jos reprezentavo trijų ryškių teatro dailininkų – Renatos Valčik, Irmos Balakauskaitės ir Artūro Šimonio kūrybą.
Paslaptį, kodėl būtent šie trys asmenys buvo pasirinkti tai ekspozicijai, saugo parodos kuratorė ir idėjos įkvėpėja dailėtyrininkė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė. Bet ir taip aišku, kad visos trys asmenybės yra savo srities klasikai ir kad paskui kiekvieną jų driekiasi platus nuveiktų darbų šleifas bei gausus būrys su jais susijusių vardų ir meninių įvykių.
Teatro režisūros „literatūriškumas“ (t.y. literatūrinio teksto tiesmukiškas sceninis iliustravimas), manyčiau, priskirtinas meninių nuodėmių sričiai. Bet manau, kad, priešingai, scenografijos literatūriškumas (t.y. savarankiškas sceninis pasakojimas per scenografiją) yra tai, kas teigiama prasme išskiria šiuolaikinę scenografiją. Atrodytų, kad į mūsų teatrus sugrįžo pusšimčio metų tradicija, kai spektaklių koncepcijas režisieriai (pvz., Povilas Gaidys, Aurelija Ragauskaitė, Jonas Jurašas ir kt.) rentė, atsispirdami visų pirma (o kartais ir tik nuo jos) nuo „savo“ dailininkų (Janinos Malinauskaitės, Dalios Mataitienės, Vitalijaus Mazūro ir kt.) scenografinės idėjos. Šiuolaikiniame teatre galima įžvelgti panašų reiškinį.
Šiuolaikinė scenografija ne tik drąsiai diktuoja režisūrai spektaklių vizualius sprendinius ir sceninės personažų gyvasties kodus. Dabartinė dailininkų scenografų kūryba tarsi sklando savarankiškoje metaforų ir transcendentinių įvaizdžių terpėje, kuri spektakliuose egzistuoja čia pat ir efektingai reiškiasi kažkur kitur, kitose gretutinėse erdvėse, kur nesiekia režisierių „vinių kalimo“ įgūdžiai.
Manyčiau, kad panašų „dailininko teatrą“ ir minėjo, pristatydama savo ekspoziciją parodoje „Navigacija“, vyriausia ir labiausiai iš trijulės patyrusi menininkė Balakauskaitė. Jos kūrybinis „šleifas“ itin turtingas, ir ji (kiti specialistai gali su manimi pasiginčyti) dabar liko pagrindinė atstovauti tai specifinei teatro nišai, kurioje kadaise taip ryškiai reiškėsi Vega Vaičiūnaitė su savuoju „Miraklio“ teatru ir Vytautas Pakalnis (drauge su Balakauskaite) savo vizijų teatre „Ū“. Šį paveldėtą šleifą Balakauskaitė beveik apčiuopiamai realizavo dviejose finalinėse ekspozicijos „Navigacija“ instaliacijose. Vienos jų literatūrinis pagrindas – legenda apie Archimedo mirtį, kitos – 1996 metais žuvusio poeto Raimondo Jonučio eilės. Šimtametės pušinės lentos ir stogo skardos, likusios po lenkmečio laikų pastato Žvėryne remonto, – visa tai dailininkės rankos pavertė pasakojimu apie „buką mirtį“, apie laiko tėkmę ir apie tiltą, „kuriuo mergaitės mėgsta bėgti šokti į šulinį“ (cituoju autorę).
Šimonis stengėsi, kad jo indėlis į parodą „Navigacija“ būtų kitoks, ir tai jam pavyko. Bet ne dėl to, ką akcentavo pats dailininkas (pagrindinė jo kūrybai skirta galerijos salė rėžė akį „maskulinistiniu baltumu“), o dėl keliolikos jo tapybos darbų, proporcingai išdėliotų keliose salėse. Labai subtilaus „instagraminio“ kolorito ir panašaus stiliaus paradoksalių, provokuojančių siužetų paveikslai atskleidžia kitokią dailininko kūrybos pusę nei jo scenografijos darbai. Puikiai išmiklinęs ranką įvairių miestų dramos, muzikiniuose ir vaikų, valstybiniuose ir nepriklausomuose, teatruose, jis nutarė pademonstruoti ne savo kūrybinį kelią, o ekspozicijos meną. Keli maketai ir spektaklio „Piteris Penas“ scenografijos elementai čia įpinti į bendrą „davinčišką“ piešinį, besidriekiantį per visą salę dengiančią baltą paklodę, išmargintą sunkiai įskaitomais dailininko dienoraščio rašmenimis.
Valčik indėlis į parodą ir ekspozicijoje atsispindėjęs jos kūrybos šleifas – dominuojantys ir turtingiausi. Čia visų pirma dera paminėti dailininkės bendradarbiavimą su režisiere Olga Lapina. 2016 m. Lietuvos rusų dramos teatre jos drauge sukūrė „pabėgimo kambario“ žanro spektaklį-ekskursiją „Kodas: HAMLET“. Jis tapo ta sėkmės franšize, kuri pelnė kūrėjoms net du „Auksinius scenos kryžius“, – už minėtą Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ variaciją ir už Valstybinio jaunimo teatro spektaklį „Apie baimes“ (2017) pagal Teklės Kavtaradzės pjesę. Efektingi šių dviejų spektaklių artefaktai sudaro didžiąją parodos „Navigacija“ ekspozicinio turto dalį. Spintelės su kraupiais „sekretais“, šmėklų manekenai, portretinės galvos iš latekso, šviesų efektai ir mistiniai atributai – visi šie minėtų spektaklių-ekskursijų elementai puikiai pasitarnavo ir parodos „Navigacija“ principui, tai yra ekskursijai per trijų teatro dailininkų kūrybos pasaulius.
Taip pat įžanginėje galerijos salėje pateiktos efektingos nuotraukos papasakojo apie dailininkės Valčik individualių performansų kūrybą. Įvairiose pasaulio vietose ir aplinkose ji, pasinaudodama savimi ir savo kūnu, kaip palete ir kaip medžiaga, veikdama kaip dailininkė ir kaip aktorė, sukūrė daugybę efektingų akcijų-performansų. Per parodos „Navigacija“ uždarymą Valčik taip pat atliko savo individualią akciją pagal Maurice’o Maeterlincko pjesę „Aklieji“.
Po to dailininkė papasakojo, kad dabar yra itin susižavėjusi nauja technika, juodai dažyta tekstile, audiniais ir kostiumais. Permirkę juodais dažais ir išdžiūvę, šie tampa savarankiškais kūriniais, mobiliomis figūromis ir substancijomis. Ji efektingai pademonstravo šios technikos išraiškos galimybes, pati įsivilkusi į minėtą substanciją, veikdama juodame maiše-futliare ir atlikdama ilgą pantomiminį kelią per parodos „Navigacija“ sales ir temas. Dera pripažinti, kad šis dailininkės-kūrėjos-atlikėjos artistinis vyksmas atrodė kaip pats turiningiausias, prasmingiausias ir profesine prasme tobuliausias iš visko, ką teko pamatyti šią vasarą teatruose ir šalia jų. Skambėjo itin įtaigi japono kompozitoriaus Tomoo Nagai melodija.
Valčik daug bendradarbiauja su Klaipėdos jaunimo teatru ir jo vadovu Valentinu Masalskiu. Yra labai produktyvi ir dosni kūrėja, jos darbai praturtino daugumos Lietuvos teatrų, valstybinių ir neformalių, scenas. Liepos pradžioje ji taip pat dalyvavo režisieriaus Árpádo Schillingo projekte „Įstrigę“ Kuliuose, o rugpjūčio pabaigoje jau bendradarbiavo su šokio teatru „Low Air“ projekte „Me Two / Savoj krūvoj“.
Paroda „Navigacija“ yra ir rimta Lietuvos scenografų būsimo dalyvavimo tarptautinėje Prahos kvadrienalėje (PQ 2023) repeticija po Dailininkų sąjungos galerijos „Arka“ stogu.
