7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Samprotavimai apie Vaitkų, Arčikauską ir Vydūną

Spektaklis „Ne sau žmonės“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Julijus Lozoraitis
Nr. 22 (1387), 2021-06-04
Teatras
Scena iš spektaklio „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.

Spektakliu „Ne sau žmonės“ Nacionalinis Kauno dramos teatras galų gale užbaigė kiek užtrukusį Valstybės teatro įkūrimo šimtmečio jubiliejų, ir, dera pripažinti, užbaigė svariai. Spektaklis, kurio antras pavadinimas „Vydūnas“, yra reiškinys, svarbus dėl ištisos puokštės reikšmių, kurias ir bus pamėginta čia išvardinti.

 

Kodėl Vydūnas? Pasak režisieriaus Jono Vaitkaus, spektaklį pagal šio autoriaus kūrinius jis ketino statyti dar „aname“ Kauno dramos teatre, išsyk po „Golgotos“, bet tuos planus įgyvendinti sutrukdė jo persikėlimas dirbti į Vilnių. Kitas, jau labai konkretus bandymas įgyvendinti šią idėją buvo tuomet, kai Vaitkus vadovavo Lietuvos rusų dramos teatrui. Spektaklis turėjo būti vaidinamas trimis kalbomis – lietuvių, rusų ir vokiečių. Bet tąsyk sutrukdė Vaitkaus pašalinimas iš teatro vadovo pareigų.

 

Nemažai atsakymų į klausimus, kuriuos sužadina spektaklis, pateikia solidi jo programėlė, tikras teatrinės leidybos šedevras (sudarytoja Daiva Čepauskaitė). Niekuo neypatingoje (išskyrus viršelį) brošiūroje – svarus rinkinys informacijos, kuri yra tiesiog privaloma šiam spektakliui suvokti. Savaime suprantama, kad žiūrovai neįstengia susipažinti su leidinio turiniu iki spektaklio, bet to ir nereikia. Programėlė daug paaiškina jį jau pamačiusiems. Šalia išsamių enciklopedinių žinių apie Vydūną čia randame labai svarbų ir svarų Vydūno kūrybos tyrėjos Aušros Martišiūtės-Linartienės straipsnį. Literatūrologė ir anksčiau buvo minima kaip svarbi spektaklio apie Vydūną kūrybinės komandos narė.

 

Programėlės viršelyje puikuojasi šokiruojantis dailininko Jono Arčikausko artefaktas – kompozicija iš žalių bulvių, medvaržčių ir kitų elementų, savotiška stilizuota vudu lėlė. Šalia pavadinimo „Ne sau žmonės“ – akcentuotas žodis „Vydūnas“. Ir smulkiu rašytiniu šriftu – „Jono Vaitkaus reginių sceninė misterija“. Taip labai ryškiai deklaruojama ir dviejų Jonų, Vaitkaus ir Arčikausko, kūrybinė sąjunga, ir unikalus režisūrinis reginio žanras.

 

„Jonų teatro“ (Vaitkaus ir Arčikausko) sąjunga užgimė Kauno dramos teatre prieš tris dešimtmečius ir ištvėrė daug kaitų. Su nauja jėga šis bendradarbiavimas suklestėjo Lietuvos rusų dramos teatro spektaklyje apie Vladimirą Majakovskį, ir štai dabar jų „grojimas keturiomis rankomis“ pagimdė unikalų spektaklį apie Vydūną. Jų dėka po Kauno dramos teatro stogu sugrįžo vis dar ten tebetūnantis „Vaitkaus teatro genius loci“, bet jau visiškai kita – klasikų teatro kokybe.

 

Kadaise kritikė Irena Aleksaitė Arčikausko dekoracijas pavadino „puota“. Laikui bėgant dailininkas savo sceninių darbų intensyvumą išvystė nuo „puotos“ ligi „orgijų“. Čia jis vėl renčia savotišką „orgiją“, per kurią realizuoja ir režisieriaus, ir scenografo sulydytus į kvintesenciją požiūrius į Vydūną. Tai požiūris į Lietuvos valstybę, jos idėjinius pamatus ir jos istorinio likimo įžvalgas, išdėstytas Vydūno kūryboje, kaip visa tai supranta ir savajam supratimui paviešinti (sic!) naudoja klasikų Jonų duetas. Tam organiškai pritaria ir kompozitorius Tomas Kutavičius, ir visa kūrėjų bei atlikėjų komanda. Čia taikant Vaitkaus metodą nėra nė vienos pasyvios figūros ar nereikalingo elemento.

 

Prasiskleidus uždangai, žiūrovams atsiveria erdvė, kupina priešistorinio teatro atributų ir amuletų, didžiulių kiaušinių. Nuo scenos viršaus ant diržų nukarusios talpios drobinės irštvos (lizdai), kuriose spurda iš tų kiaušinių išsiritę žmogiški padarai. Veikėjai – ir pagrindiniai, ir choras – aprengti stilizuotais estetizuotais skarmalais, ant veidų daug apeiginio grimo. Visa ir visi apibarstyti ar miltais, ar aukojimo apeigų pelenais.

 

Ilgai netampa aišku, ar tie kiaušiniai ir tos irštvos – tik negyvos fosilijos, ar gyvybės užuomazgos. O kai iš kiaušinių išsirita ritualiniai „paukščiai“ (choras drobinėmis palaidinėmis su paukščių iškamšomis ant galvų) – taip ir lieka paslaptis, kokios rūšies paukščiai čia išsirito. Ar laisvam skrydžiui sukurtos laukinės antys, ar tie neskrajojantys padarėliai, skirti tik čirškinamai mėsai ir kiaušinienei? Pagal kūrėjų tendenciją išryškėja būtent antrasis atvejis.

 

Imdamas Vydūno kūrybą kaip pagrindą Vaitkus sukūrė savąją sceninės gyvybės formą, per kurią įkūnija visų pirma savo idėjas ir savo matymą. Bepigu tai daryti, kai pats esi ir pjesės (inscenizacijos) autorius. Kad yra didis inscenizacijos meistras, Vaitkus jau įrodė spektakliu apie Majakovskį. Čia iš pagrindinių Vydūno pjesių ir publicistinių tekstų jo sumontuotame scenarijuje labiau matomos „siūlės“ nei „Majakovskyje“, bet tai vis vien labai įspūdinga.

 

Prieš 46 metus toje pat scenoje Vaitkus pastatė spektaklį apie M.K. Čiurlionį „Svajonių piligrimas“. Inscenizaciją kūrė drauge su Eugenijumi Ignatavičiumi. Tarp ano apeiginio žanro spektaklio ir šio pagal Vydūną yra tiesioginis ryšys. Nors pirmasis daugiau pasakojo apie Čiurlionį, o šis labiau transliuoja Vydūno kūrybą, jų temos labai panašios: idealistinė Lietuvos vizija ir jos dvasinio kelio likimo įžvalgos.

 

Taip Vaitkus pirmasis sugretina dvi Lietuvos vizijas, čiurlioniškąją ir vydūniškąją, ir rodo skiriąs ryškų prioritetą būtent Vydūnui. Neatsitiktinai literatūrologė Viktorija Daujotytė sako, kad „Vaitkus turi vydūniškos kūrybos geną“. Taip, Vydūno teritorijoje Vaitkus turi prioritetines teises.

 

Čia atsiranda pretekstas paminėti iki šiol dar neįgarsintą temą – mūsų didžiųjų režisūros klasikų „teritorijas“, tų individualių teritorijų sankirtas ir netgi savotiškas klasikų varžytuves dėl tų teritorijų ir jose. Teatro padangėje vieša paslaptis, kad mūsų „antrosios bangos“ didieji – Vaitkus, Tuminas, Nekrošius – savo kūryboje ne sykį „lietėsi alkūnėmis“, gaudė nuogirdas, susiviliodavo kitų vilionėmis ir kartais net bandydavo žengti pėda pėdon. Turiu galvoje ir sutampančius literatūros pasirinkimus, ir panašius režisūrinius kompozicinius derinius, ir netgi tarpusavio ironizavimą tiesioginėmis citatomis (to yra ir šiame spektaklyje).

 

Bet ši subtili tema, deja, jau išseko. Vaitkus paskutinis iš režisierių klasikų trijulės yra „čia ir dabar“. Jis laisvai siautėja sau vienas Vydūno teritorijoje ir tvarkosi joje pagal savo supratimą, išmanymą bei įgūdžius. Ir šioje jo privatizuotoje sceninių reginių misterinėje erdvėje jam nėra lygių.

 

Vaitkaus išdėstytas Vydūnas – kategoriškas ir negailestingas. Režisieriaus į antraštę iškelta formulė „ne sau žmogus“ yra ir vienos iš Vydūno pjesių pavadinimas, ir tik pirminė pakopa jo dorovinio tobulėjimo schemoje, bet ir ji statytojui atrodo tragiškai neįgyvendinama. Vaitkaus Čiurlionio vizijos buvo kupinos šviesaus idealizmo, muzikinių harmonijų ir pakilios mistikos, o dabar jo Vydūnas – kupinas tragiškų nuojautų, rėkiantis apie moralinių klystkelių pražūtingumą ir istorinių nuopuolių neišvengiamybę. Bet visi trys – Čiurlionis, Vydūnas ir Vaitkus – savo ideologiją grindžia Lietuvos valstybės, kaip virtualaus projekto, idėjomis, kiekvienas savomis, ir tuo Vaitkaus vardas organiškai įsiterpia į kitų dviejų vardų bendriją.

 

Kelios svarbios detalės ir intonacijos leidžia spėti, kad spektaklis „Ne sau žmonės (Vydūnas)“ yra savotiškas režisieriaus testamentas, arba netgi requiem. Todėl nenuostabu, kad jis pasitelkė savo patikrintą patikimą atlikėjų gvardiją. Karališkoji Jūratė Onaitytė vėl puikiai soluoja be jokios užuominos į prabėgusius be Vaitkaus metus. Galingasis Liubomiras Laucevičius, nors ir paslėptas po ritualinės maskuotės sluoksniais, ir čia sugeba paimti publiką už gerklės savo unikalaus kimaus balso kerinčiomis intonacijomis. Jaunieji aktoriai, tiek kauniečiai Vaidas Maršalka ir Inga Mikutavičiūtė, tiek vilniečiai Iveta Raulynaitytė ir Motiejus Ivanauskas, drąsiai puola mūšin ir beveik neslidinėja vietomis tokiuose ankštuose Vydūno dialoguose. Audronė Paškonytė, Daiva Rudokaitė, Henrikas Savickis, Saulius Čiučelis ir visi kiti, kurių nepažinau ar tiesiog nepažįstu, sugebėjo visavertiškai sukurti scenoje tą lauką, tą erdvinę harmoniją ir sceninių pojūčių „vėjų rožę“, kuri būdinga ir šio teatro erdvei, ir Vaitkaus sceninių idėjų bei vaizdinių kosmosui.

 

Teatras, net ir pertekęs meistrystės, niekada nebus žiūrovų sielų valdovas, jeigu neturės kūrybinės krypties ir gero įsibėgėjimo ta kryptimi. Per vieną atskirą spektaklio pastatymą to sukurti, juolab atgaminti, kas kažkada buvo, – neįmanoma. Bet kartais geruoju pasitarnauja aplinkybės, netgi – arba ypač – neigiamos. Spektaklis „Ne sau žmonės (Vydūnas)“ ateityje bus surūšiuotas į „karantininių spektaklių“ kategoriją. Ateities teatro archeologai tyrinės jį pro lupą, kaip čia tuomet, per pačią pandemiją, pavyko sukurti tokį visavertį, profesinio lygio požiūriu nepriekaištingą „produktą“, kai kiti teatrai nesigėdijo maitinti savo žiūrovų nevalgomais karantininiais pusfabrikačiais.

 

Juk šiame spektaklyje nebuvo įprastos, vienu bendru kvėpavimu alsuojančios publikos. Buvo padriki, susėdę poromis, užsimaskavę rymotojai. Jie rymojo tamsoje, jie klausėsi ir laukė, ir tikėjosi. Ir toji jų išnešiota laukimo tyla, toji iškentėta žmogiška energija švelniu, tyliu, bet galingu kriokliu liejosi iš parterio link scenos. Tai buvo jau ne publika, nebe žiūrovai, tai buvo gentis. Genties sueiga. Ir toks teatras, kurį sukūrė du klasikai Jonai, sukūrė tokiomis sąlygomis ir su tokia komanda, atitiko ir momento esmę, ir genties godų dvasią.

 

„Pranašiška Vydūno kūryba liudija, kad žmogaus ir žmonijos kelionėje mokslo bedieviškumas ir religijos nemoksliškumas neišvengiamai veda pragaištin, ir tik pavienio žmogaus valinga pastanga eiti meilės, užuojautos, sąžinės, gėdos, doros puoselėjimo ir išsaugojimo kryptimi yra vaisinga ir prasminga. Aukso veršio begėdiško siautėjimo, tvirkinant rajumu ir čia pat įžūliai ir demonstratyviai viduriuojant pavojingu, bet kvapniu priklausomybės užkratu – nesustabdysi. Bet Vydūno kūriniuose tą atsakomybės naštą prisiimančių žmonių ir veikiančių, nepaisant tokios tikrovės, yra apstu, ir mums prasminga jungtis į tą žygį“, – taip prieš penkerius metus rašė Vaitkus, ruošdamasis šiam spektakliui.

 

Niekas netikėjo, kad jis tai padarys. O jie ėmė ir padarė. Klasikai!

Scena iš spektaklio „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Vaidas Maršalka spektaklyje „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Vaidas Maršalka spektaklyje „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Liubomiras Laucevičius spektaklyje „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Liubomiras Laucevičius spektaklyje „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Vaidas Maršalka spektaklyje „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Vaidas Maršalka spektaklyje „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Inga Mikutavičiūtė ir Vaidas Maršalka spektaklyje „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Inga Mikutavičiūtė ir Vaidas Maršalka spektaklyje „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Jūratė Onaitytė spektaklyje „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Jūratė Onaitytė spektaklyje „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Greta Šepliakovaitė ir Motiejus Ivanauskas spektaklyje „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Greta Šepliakovaitė ir Motiejus Ivanauskas spektaklyje „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Sigitas Šidlauskas ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Sigitas Šidlauskas ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Motiejus Ivanauskas ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Motiejus Ivanauskas ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Spektaklio „Ne sau žmonės“ programėlės viršelis
Spektaklio „Ne sau žmonės“ programėlės viršelis