Prarasto ryšio paieškos asfalto džiunglėse

Šiuolaikiniai žmonės (Homo sapiens) Afrikoje atsirado maždaug prieš 300 tūkstančių metų. Kitaip nei ankstesniais laikotarpiais, šiandien esame vienintelė išlikusi žmonių genties (Homo) rūšis. Vis dėlto didžiąją savo istorijos dalį Žemėje gyvenome greta kitų žmonių rūšių – neandertaliečių (Homo neanderthalensis), denisoviečių ir kitų homininų. Pastaraisiais metais menininkai ir antropologai vis dažniau pasitelkia lotynišką genties pavadinimą Homo, mėgindami apibrėžti naujus socialinius reiškinius ar šiuolaikinio žmogaus būsenas. Gegužės 28 d. „Menų spaustuvėje“ pristatyto spektaklio „Homo asfaltus“ kūrėjai šiuo terminu įvardija didmiesčiuose užaugusius žmones, praradusius dalį ryšio su gamta ir kartu – dalį savęs.

Nors valstybinis ansamblis „Lietuva“ „Homo asfaltus“ pristato kaip muzikinį spektaklį, estetiškai jis artimesnis šiuolaikinei operai, kokią matome festivalio „Naujosios operos akcija“ programoje. Žiūrovus pasitinka ant scenos grindų sugulę įvairaus amžiaus solistai. Izabelės Narečionytės kurtuose kostiumuose vyrauja prislopinti smėlio, pilki ir tamsiai mėlyni tonai, kuriuos perskrodžia ryškūs žalsvai geltoni akcentai – guminiai batai, kepurės ar laisvai kabančios petnešos. Šie kostiumai balansuoja tarp urbanistinės kasdienybės ir užuominų į gamtinę aplinką, tarsi iš anksto nubrėždami pagrindinę spektaklio temą – nutrūkusį žmogaus ir gamtos ryšį.

Atsispirdami nuo XX a. lietuvių literatūroje itin ryškios kaimo ir miesto priešpriešos, spektaklio režisierė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė ir kompozitorius Dominykas Digimas kuria pasakojimą apie šiuolaikinę visuomenę, papildydami jį literatūrinėmis nuorodomis. Viename epizode pirmyn atgal vaikštantis atlikėjas primena ir „Bolt“ vairuotoją, ir Antaną Garšvą iš Antano Škėmos „Baltos drobulės“ – taip sugretinamos skirtingų epochų vienatvės bei susvetimėjimo patirtys. Vis dėlto, be kelių tokių taiklių paralelių, spektaklio ryšys su XX a. literatūra lieka gana fragmentiškas. Kūrėjai akivaizdžiai remiasi išeivijos literatūrai būdinga nestabilumo ir nepriklausymo būsena, tačiau ne visuomet aišku, kuo anuometinio žmogaus patirtys iš tiesų rezonuoja su šiandieninio didmiesčio gyventojo kasdienybe.

Dramaturgiškai spektaklis vystomas ne kaip nuoseklus pasakojimas, o kaip tarpusavyje susijusių situacijų ir vaizdinių seka. Toks principas leidžia aprėpti skirtingas šiuolaikinio miesto žmogaus patirtis, tačiau kartu apsunkina pagrindinės idėjos plėtojimą. Kai kurie motyvai – susvetimėjimas, nuovargis, gamtos ilgesys – sugrįžta ne tiek transformuodamiesi, kiek kartodamiesi, todėl antroje spektaklio dalyje ima stigti naujų prasminių atradimų.

Dar vienas problemiškas spektaklio aspektas – pagrindinė jo veikėja, nėščia moteris (Smiltė Murencevaitė-Janušienė), kuri nesuvokia, kad jos kūne auga nauja gyvybė, ir apie tai turi sužinoti iš aplinkinių. Tokia prielaida kelia klausimų, nes spektaklyje siekiama kalbėti apie žmogaus nutolimą nuo gamtos, tačiau pasirenkamas pavyzdys atrodo pernelyg kraštutinis. Jei veikėja visiškai nebejaučia net savo kūno pokyčių, metafora praranda įtikinamumą ir ima veikti labiau kaip fantastinis scenarijus nei šiuolaikinio žmogaus būsenos diagnozė.

Įdomi spektaklio garso architektūra, kurioje pakili muzika derinama su pusiau sakomomis, pusiau išdainuojamomis solistų partijomis. Scenoje veikiant net septyniolikai atlikėjų (neskaičiuojant orkestro), kuriamais masiniais vaizdiniais akivaizdžiai siekiama didelio muzikinio teatro efekto. Nešiodami kėdes, judėdami elipsėmis ir tarsi dėdami nėščiajai Doroti geltonų plytų kelią, atlikėjai nuolat formuoja dinamiškas mizanscenas. Tačiau šie sprendimai neretai primena supaprastintą Brodvėjaus muzikinio teatro estetikos versiją: reginiu siekiama monumentalumo, bet jo simbolika pernelyg tiesmuka, o choreografiniai sprendimai ne visuomet išplėtoja gilesnę dramaturginę prasmę. Dėl to kai kurios scenos atrodo labiau dekoratyvios nei iš tiesų paveikios.

Nepaisant dramaturginių netolygumų ir ne visuomet įtikinamų metaforų, „Homo asfaltus“ kelia aktualius klausimus apie šiuolaikinio žmogaus santykį su aplinka, kūnu ir bendruomene. Spektaklio stiprybė – ne tiek jo siužetas, kiek gebėjimas atpažįstamas kasdienybės patirtis paversti sceniniais vaizdiniais. Nors ne visos kūrėjų pasirinktos alegorijos veikia vienodai įtaigiai, pats bandymas kalbėti apie ekologinį ir egzistencinį šiuolaikinio žmogaus atsiskyrimą nuo pasaulio atrodo vertas dėmesio.