Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

Gyvenant laikais, kai bent porą kartų per savaitę paskelbiamas geltonas oro pavojaus signalas ir primenama apie netoliese tebevykstantį karinį konfliktą, prancūzų rašytojo Gustave’o Flaubert’o romanas „Ponia Bovari“, pasakojantis apie tragišką Emos Bovari likimą, gali tapti trumpalaikiu prieglobsčiu teatro žiūrovui, kasdienybėje užkluptam nerimo ir nevilties. Regis, tuo vadovaudamasis Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), su bosnių kilmės režisieriumi Oliveriu Frljićiumi priešaky, šį kūrinį pasirinko pirmajai sezono premjerai. Šalyje mažėjant gimstamumui, Ema neišvengiamai kelia ir klausimą, ko visuomenė tikisi iš moters tada, kai jos gebėjimas gimdyti virsta viešo susirūpinimo objektu.

Tai ne pirmoji „Madam Bovari“ LNDT scenoje. 2003 m. spektaklį pagal šį romaną čia statė Jonas Vaitkus, o jo recenzijoje Šarūnė Trinkūnaitė rašė apie režisieriaus susidūrimą su Flaubert’u ir apie tai, kaip romano medžiaga scenoje tampa konkretaus režisieriaus teatro veidrodžiu. Šiandien įdomu prie tos pačios istorijos sugrįžti jau iš kitos pusės: kas nutinka Flaubert’o Emai, kai jos imasi Frljićius? Vaitkaus spektaklis, sprendžiant iš tuometės recenzijos, romaną apgaubė grožiu ir melodramine prabanga, o dabartinėje „Madam Bovari“ versijoje kur kas svarbesnis pats pasakojimo mechanizmas – kas kalba, kieno balsu, kaip personažas yra kuriamas ir kiek jam leidžiama pasipriešinti režisūrinei minčiai.

Spektaklis išlaiko pagrindinius įvykius – vestuvės, vaikas, meilužiai, skolos ir savižudybė, – tačiau juos stipriai suspaudžia. Jau pradžioje Ema, įkūnijama Žygimantės Elenos Jakštaitės, pro juodas scenos duris įgriūva vilkėdama nuometą ir prašo pono Omė arseno. Tik po šio kreipimosi prasideda vestuvės. Pasakojimas iš karto pradedamas nuo pabaigos akordo, tad svarbesnis ne klausimas, kas nutiks, o kelias iki mirties.

Kartu pasikeičia ir Flaubert’o kalba. Jo romane Emos psichologinis pasaulis sudėtingas – troškimai, saviapgaulė, fantazijos, nusivylimai, bandymas savo gyvenimą matuoti pagal iš knygų susikurtus vaizdinius. Spektaklyje visa tai gerokai apkarpoma, o preciziška Flaubert’o kalba pakeičiama trumpais, buitiškais dialogais. Personažai aiškesni, funkcionalesni, kartais beveik kaip nupiešti 2D animacijos veikėjai. Tai padeda Frljićiui išryškinti savo argumentą, tačiau kartu prarandama dalis psichologinio neapibrėžtumo, dėl kurio Flaubert’o Ema ir yra tokia gyva. Režisierius, regis, ne tiek siekia perteikti romano sudėtingumą, kiek pasiima iš jo tai, ko reikia savam sceniniam pasakojimui.

Vis dėlto kartais pati Ema ima priešintis šiam supaprastinimui. Vienoje metateatrinėje scenoje ji ir Šarlis atsiduria teatre, o Jakštaitės Ema staiga išardo ketvirtąją sieną, išeina į žiūrovų erdvę ir pareiškia, kad jai gana šito spektaklio. Tai daugiau nei žaidimas su teatro taisyklėmis: Ema trumpam ištrūksta ir iš savo istorijos, ir iš spektaklio, kuris apie ją pasakoja. Panašiai veikia ir Rasa Samuolytė, vaidinanti daktarą Omė. Ji tiesiogiai kreipiasi į publiką ir klausia, kodėl jai tenka vaidinti vyrą, taip plėtodama komentarą apie lyties reprezentaciją scenoje. Šis epizodas labiau primena atskirą režisūrinį ženklą nei iki galo išplėtotą liniją, tačiau abu momentai rodo Frljićiaus norą ne tik perpasakoti Flaubert’ą, bet ir nuolat priminti, kad žiūrime jo perpasakojimą.

Scenoje taip pat veikia stiprūs vaizdai. Baltame lavonmaišyje pirmiausia nešami Ema ir Leonas, vėliau tas pats objektas virsta kitų personažų transporto priemone. Spektaklio pabaigoje ant Jakštaitės Emos pamažu byra smulki balta medžiaga – lyg sniegas, lyg pelenai. Tačiau spektaklio režisierius ne visada pasitiki simboliniais įvaizdžiais ir šalia jų prideda projekcijas ar tiesioginius komentarus, tarsi norėdamas iš anksto paaiškinti, ką žiūrovas turėtų suprasti. Vis dėlto stipriausi tie epizodai, kai simboliui leidžiama likti iki galo nepaaiškintam.

Šį santykį gerai atskleidžia Dianos Barkovskajos kostiumai. Ema vilki mėtų spalvos tiesaus kirpimo suknelę, kurios pakelti pečiai primena ne XIX amžiaus kostiumą, o šiuolaikinę, beveik kasdienę aprangą. Šarlio (Gediminas Rimeika) ir Leono (Šarūnas Rapolas Meliešius) kostiumai primena funkcionalias prijuostes, todėl leidžia greitai keisti personažus, bet kartu juos vizualiai supaprastina. Rudolfui (Vainius Sodeika) tenka trumpas švarkas su blizgiomis mėlynomis juostomis, kurios nugaroje surišamos tarsi arklio uodega – Ema ant jo joja kaip ant žirgo. Tokios detalės personažus paverčia aiškiais tipais. Flaubert’o psichologinė gelmė čia pakeičiama sceniniu ženklu, o istorinis tikslumas apskritai nėra Frljićiaus tikslas.

Tačiau būtent tada, kai Ema priartėja prie motinystės, spektaklis darosi sudėtingesnis. Po to, kai jai pritvirtinamas ir pripučiamas nėščiosios pilvas, ji kalbasi su ponia Omė apie dukrą Bertą. Ema gailisi pagimdžiusi mergaitę, nes jos likimas priklausys nuo vyrų ir nuo tų pačių ribų, tarp kurių įstrigo ji pati. Vėliau jos pyktis ant Bertos virsta ir pykčiu ant savęs – ant savo jaunystės, vilčių ir naivaus tikėjimo, kad gyvenimas galėtų būti kitoks. Berta čia tampa ne tik vaiku, bet ir galima kita Ema.

Iš šios scenos natūraliai išauga ir platesnis klausimas apie moterį demografiniame diskurse. Gimstamumo statistika atskleidžia, kiek vaikų gimsta, bet nieko nepasako apie moters, kuri juos turi pagimdyti, gyvenimą. Vaikas savaime nepanaikina vienatvės, nepadaro žmogaus laimingo ir neatšaukia ankstesnių troškimų. Todėl kalbant apie „daugiau vaikų“ lengva pamiršti pačią moterį – jos kūną, santykius, ekonomines sąlygas, baimes ir norus. „Madam Bovari“ šio klausimo neišsprendžia, tačiau Emos ir Bertos santykyje jis konkretus: moteris bijo, kad dukra paveldės ne tik jos gyvenimą, bet ir jo apribojimus.

Šią mintį sustiprina ir tai, kad spektaklyje Ema nėra viena. Emą Bovari vaidina Žygimantė Elena Jakštaitė ir Neringa Bulotaitė, o vienoje scenoje šį personažą įkūnija ir Augustė Pociūtė. Bulotaitės pasirinkimas įdomus dėl ankstesnio jos ryšio su kūriniu (aktorė skaitė Flaubert’o romano ištraukas LRT laidoje „Vakaras su knyga“). Trys Emos, kartu su nuolat besikeičiančiais Emos ir Bertos vaidmenimis, leidžia tą pačią moterį matyti skirtinguose gyvenimo taškuose.

Jakštaitės Ema dar turi naivumo ir vilties, nors jau yra nusikamavusi. Bulotaitės Ema atrodo tarsi moteris, kuri visą šį kelią jau nuėjo ir todėl savyje nešiojasi daugiau patirties bei nuovargio. Vienoje scenoje kiti aktoriai pamažu atseginėja Bulotaitės suknelę, tarsi fiziškai atverdami kūne susikaupusią patirtį. Trečioji Ema, kurią vienoje scenoje vaidina Pociūtė, dar labiau išplečia šį personažo dauginimąsi. Kartu su Berta tai sukuria laiko kilpą: Ema žiūri į tai, kuo buvo, kuo tapo ir kuo galėtų tapti jos dukra.

Šioje vietoje spektaklis įdomiausiai pats save apsunkina. Nors aplinkiniai personažai dažnai lieka vienplaniai, kelios Emą įkūnijančios aktorės išskaido ją laike – matome ją skirtingais gyvenimo etapais. Ji nebėra vien nelaiminga žmona, motina ar demografinės krizės iliustracija. Ji virtusi moterimi, kuri mato savo ankstesnes versijas ir kartu bijo, kad jos patirtis bus perduota kitai kartai. Tai galbūt ir yra įdomiausias Frljićiaus atsakymas Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

„Madam Bovari“ paveikiausias tada, kai Emai neprimetama vienos aiškios reikšmės ir leidžiama sceniniam vaizdui pačiam kurti prasmę. Kai vietoj Flaubert’o psichologinės įtampos atsiranda tiesmukas argumentas, dar kartą paaiškinantis tai, kas jau buvo pasakyta. Šis spektaklis nėra Flaubert’o romano rekonstrukcija, kaip, sprendžiant iš Trinkūnaitės recenzijos, nebuvo ir Vaitkaus „Madam Bovari“. Po daugiau nei dvidešimties metų tas pats teatras grįžta prie tos pačios herojės, tačiau kartu keičiasi ir jai užduodamas klausimas: nebe vien apie neišsipildžiusią meilę ar grožį, bet apie tai, kas turi teisę apibrėžti moters gyvenimą.

Galų gale čia labiausiai įsimena ne pati mirtis, kuri nuo pirmos scenos jau yra žinoma, o tai, kas lieka šalia jos: kūnas, kurį galima paversti motinystės argumentu, dukra, galinti paveldėti ne tik gyvenimą, bet ir jo ribas, ir kelios tos pačios moters versijos, žiūrinčios viena į kitą iš skirtingų laikų. Flaubert’o Ema scenoje nėra iki galo išsaugota, tačiau ji ir nėra visiškai prarasta. Kai spektaklis nustoja siekti aiškių apibrėžimų, Ema vėl tampa gyva, prieštaringa moterimi, kurios neįmanoma sutalpinti į jokius rėmus.