7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vartojimo galia

Apie kelis serialus

Piktos kino kritikės
Nr. 35 (1400), 2021-11-05
Kinas
„Lietus“
„Lietus“

Šiais laikais galima parduoti viską, uždirbti pinigų ir iš asmeninių tragedijų, ir iš pasaulinių kataklizmų.

Kažkur perskaitėme genialią mintį: skirtumas tarp vartotojo ir piliečio dar gyvas. Pirmajam svarbiausia gauti ir imti, antrajam – dar egzistuoja pareigos, atsakomybės, vidinės sąžinės idėja. Giliau į naivius pamąstymus neklimpsime, bet šįkart pakalbėsime apie serialus, kurie turėtų kažką kritikuoti ir pažadinti mumyse pilietį.

François Truffaut kadaise pasakė, kad toks dalykas kaip antikarinis kinas neegzistuoja, o ar šiandien egzistuoja antikapitalistinis kinas? Serialų ar filmų šia tema – nors vežimu vežk, tik ramybės neduoda „maža problemėlė“: juos kuria arba Holivudo, arba namų kino platformų gigantai. Pavyzdžiui, „Netflix“ biudžetas lenkia bendrą Lietuvos biudžetą, legalių žiūrovų – kiek žvaigždžių danguje rugpjūčio mėnesį, jei jie visi susivienytų dėl vienos idėjos, pavyzdžiui, pasipriešinti kapitalizmui, tikrai padarytų įžiūrimą poveikį. Tačiau ši namų kino platforma yra kapitalizmo produktas, kepantis serialus bei filmus visame pasaulyje ir taip raginantis vartoti viską stipriau ir daugiau, skatindamas binge-watching’ą. „Netflix“ net su pasididžiavimu atskleidė savo tyrimą, kad 61 procentas jo vartotojų šiuo „fenomenu“ užsiima nuolat. Žodžiu, galingiausios studijos ir namų platformos kuria produktus, kritikuojančius kapitalizmą, kad uždirbtų dar daugiau pelno. Argi ne žavus paradoksas?

Dabar bet ką galima paversti preke: ir kasdienius, ir prabangos daiktus, ir net patirtis arba dalykus, kurie kadaise buvo „šventi“. Jei parduoti ir pirkti galima viską, įskaitant produktą, kritikuojantį jį patį, kritikuojantį pačią kapitalizmo sistemą, pagal kurią tas produktas perkamas ir parduodamas, ar beegzistuoja viltis, kad realybė kada taps šviesesniu rytojumi?

Nuo 2019-ųjų pabaigos antiutopiniai filmai ir serialai plinta kaip dabartinė kovido delta atmaina. „Lietus“ („The Rain“) – pirmas originalus danų serialas „Netflixui“ – sukurtas 2018 m., tačiau jo populiarumas tiesiog šovė į neregėtas aukštumas paskelbus pandemiją.

Jau nuo pirmų scenų viskas aišku: į mokyklą atlėkęs tėtis griebia už rankos dukterį ir tempiasi į automobilį, mat tuoj prasidės lietus, kurio būtina išvengti. Lietuje – mirtinas virusas, žudantis žmones baisiai ir staigiai, tiesiog lašeliniu būdu. Oras nepavojingas. Staiga paaiškėja, kad tėtis dirba korporacijai „Apollon“, kažkaip nešvariai susijusiai su pandeminiu lietumi, o sūnus Rasmusas irgi kažkaip su tuo susijęs, mat tėtis sako, kad šis išspręs visas problemas, nors vaikui dar nėra net dešimties. Tėtis užsivelka dabar visiems atpažįstamą apsauginį kostiumą, mama tuo metu netyčia išlekia į lauką pamiršusi skėtį... ir vaikų akivaizdoje apsivėmusi miršta.

Šį serialą nusprendėme pažiūrėti, nes jis buvo įtrauktas į geriausių skandinaviškų noir trilerių dešimtuką. Iškentėme tik pirmą sezoną. Ir ko tik šioje košėje nėra: Steveno Soderbergho filmo „Užkrato“ („Contagion“, 2011), Alfonso Cuaróno „Žmonių vaikų“ („Children of Men“, 2006) kopijavimo; niekšų rusakalbių; kažkokių aliuzijų į Holokaustą ar pavojingą Černobylio lietų. Ai, dar yra sąsajų su Matto Damono bandymu išgyventi Marse.

Nelabai aišku, ką šia antiutopija bandyta kritikuoti. Turbūt gobšumą ir liguistą vartotojiškumą, tik kad pagrindiniai veikėjai sesuo ir brolis – iš turtingųjų klasės, mat tėvas jau seniai buvo pastatęs šeimai bunkerį su gausybe maisto atsargų ir išmaniu interjeru. Kartu žiūrėdamos labai stebėjomės, kad tėčio mokslininko vaikai neįtikėtinai kvaili. Paauglė duktė Simonė, regis, buvusi moksliukė, apskritai nemoka pritaikyti savo žinių; kiekvieną kartą gavusi kokios nors informacijos ima panikuoti ir vis kartoja, kad turi sulaukti tėčio, kuris vis negrįžta į bunkerį. Tiesą sakant, kiekvienoje serijoje pagrindiniai veikėjai priima vieną po kito kvailesnius sprendimus, o jei tokių nepriima – tai palaiko kvailus pokalbius. Turbūt serialas skirtas paaugliams, tačiau tiems, kuriems tėveliai jau paaiškino, kaip atsiranda vaikai, mat yra kelios sekso scenos, bendros maudynės dušinėse, kur paaugliai nusirenginėja, nuogų iki pusės merginų ir vaikinų plikais užpakaliais.

Vedamos smalsumo pažiūrėjome ir tikra „Netflix“ sensacija tapusį „Kalmaro žaidimą" („Squid Game“). Žinoma, galima burbėti, kad serialas neoriginalus, išvardyti dešimt geresnių filmų, nepamirštant Kinji Fukasaku „Karališko mūšio“ („Batoru rowaiaru“, 2000) ar to paties Bong Joon-ho „Parazito“ („Gisaengchung“, 2019) ir t.t. Tačiau visiškai sutinkame su „Kalmaro žaidimo“ režisieriaus ir scenaristo Hwang Dong-hyuko antikapitalistinėmis pažiūromis – regis, tai rezonuoja su milijonais žiūrovų pasaulyje. Serialo kūrėjai tikrai nevynioja nieko į vatą – „Kalmaro žaidimas“ yra aiški nelygybės ir radikalios socialinio darvinizmo logikos kritika.

Pirmose „Kalmaro žaidimo“ serijose susipažįstame su tikrais socialinės sistemos „pralaimėtojais“. Tai prasiskolinęs ir prasilošęs Gi-hunas (Lee Jung-jae), kurį žmona seniai paliko dėl turtingesnio vyro, o dabar nori išsivežti dukrą į Ameriką. Maža to, Gi-hunas dažniausiai į susitikimus su dukra vėluoja, negali sau leisti nupirkti jai gražios gimtadienio dovanos ar nusivesti į gerą restoraną. O kur dar Gi-huną persekiojantys gangsteriai, reikalaujantys grąžinti skolas, už kurias jis galiausiai užstato savo kūną (šioje kapitalizmo stadijoje viskas tapę preke, net ir kūnas, o santykiai – dar viena finansine transakcija). Kai likimas Gi-hunui vieną akimirką nusišypso – jis laimi žirgų lenktynėse, – kažkas vis tiek pavagia jo pinigus. Priremtas prie sienos, jis sutinka dalyvauti paslaptingame žaidime.

Atokioje saloje Gi-hunas susitinka su keliais šimtais kitų žaidėjų, patekusių į panašią situaciją (tai ir pabėgėlė iš Šiaurės Korėjos, imigrantas iš Pakistano, Filipinuose turtus praradęs mafiozas, vėžiu sergantis senelis ir t.t.). Juos saugo ginkluoti ir kaukėti sargybiniai rožiniais kostiumais. Šiame šiurpiame vaikų darželyje jiems tenka žaisti išlikimo žaidimus, nes tik vienas laimėtojas gaus „aukso puodą“. Vyksta kruvinos kovos net ne žaidimo metu. Tačiau kai kurie stengiasi išlikti moralūs, sudaro sąjungas ir mezga draugystes, rūpinasi silpnaisiais, bet galiausiai ir jų padorumas turi ribas... Taigi nėra jokių galimybių atsirasti kolektyviniam solidarumui, bendrai kovai prieš „sistemą“. Atsiranda tik drąsus vienišas policininkas, bandantis išsiaiškinti, kas vyksta saloje. Žinoma, jis pralaimi.

Ar kas nors laimės ir pasiims stulbinantį prizą? Taip, tai mūsų pagrindinis veikėjas, ir prašome neapsimesti, kad nustebote. Lieka paskutinis klausimas: kas už viso to stovi? Atspėjote – keli nepadoriai turtingi ir nemalonūs tipai, kuriems tiesiog nuobodu. Jie žiūri vargšų skerdynes tik tam, kad pasilinksmintų. Kai kurie žmonės uždirba tiek daug, kad viskas nebetenka prasmės. Žaidėjų kova dėl išgyvenimo, smurtas ir žiaurumas juos užveda. Mums taip pat dažnai būna nuobodu, todėl irgi žiūrime, kad pasilinksmintume. Tik mums užtenka „Netflix“...

O štai Jesse’io Armstrongo „Paveldėjimas“ („Succession“, nuo 2018, HBO), kurio trečiojo sezono pagaliau sulaukėme, kuria kur kas realistiškesnį „vieno procento“ turtingųjų pasaulį. Seriale jis vaizduojamas kaip vieta, kurioje išliko grynos feodalinės valdžios logika, nepaliesta formaliai vyraujančios demokratijos, pilietinių teisių ar teisinės valstybės principų. „Paveldėjime“ matome elito atstovus, kurie ne tik puikiai suvokia savo galią bei nepelnytas privilegijas, bet ir, atrodo, jomis mėgaujasi iškreiptu, ironiškai cinišku būdu.

Priminsime siužetą: serialas pasakoja apie Loganą Rojų (Brian Cox) ir keturis jo vaikus, kovojančius dėl valdžios milijardinėje žiniasklaidos imperijoje, kuriai priklauso bulvariniai leidiniai, televizijos kanalai, kino studijos, pramogų parkai, interneto svetainės etc. Rojų imperija nuo pat pirmojo sezono pradžios susiduria su problemomis. Tradicinė žiniasklaida, televizija ir spauda patiria didelę krizę; ją naikina internetas, o kaip iš to prasmingai uždirbti – vis dar nežinia. Žiniasklaidos konglomeratas panašus į laivą, praradusį savo kryptį, o kiekvienas žmogus, galintis perimti vairą, yra silpnaregis, jei ne aklas. Kadaise Loganas neabejotinai buvo vizionierius, pradėjęs verslą nuo nulio. Tačiau jis akivaizdžiai nesupranta dabartinių laikų, be to, pirmajame sezone jį ištinka insultas.

Logano vyriausias sūnus Konoras (Alan Ruck) yra tikra parodija. Jis neturi jokių gabumų, tačiau ruošiasi dalyvauti prezidento rinkimuose, skelbdamas pažiūras, kurios skamba kaip Ayn Rand dvylikamečiams. Jauniausias Logano sūnus Romanas (Kieran Culkin) elgiasi kaip sociopatas juokdarys, kuris į nieką negali žiūrėti rimtai. Šivona (Sarah Snook) iš pradžių atrodo gabiausia iš visų, tačiau, politiką iškeitusi į šeimos verslą, akivaizdu, patenka ne į savo žaidimo aikštelę.

Kendalas (puikus Jeremy Strongas) pirmajame sezone meta iššūkį tėvui. Tačiau jis yra silpnas, priklausomas nuo narkotikų ir sezono pabaigoje praranda viską, ką galėjo prarasti. Antrąjį sezoną pradeda kaip pralaimėjęs personažas, visiškai pavaldus tėvui. Visą sezoną stebime, kaip jis bando atitrūkti nuo pavadžio, suprasdamas, kad galiausiai arba pats suduos tėvui smūgį, arba bus prarytas tėvo ir jo imperijos.

Nors Rojai mėgsta kalbėti apie šeimos vienybę ir svarbą, jų santykiai – labai toksiški. Visi ir kiekvienas kariauja tylų, nepaliaujamą karą dėl padėties imperijoje. „Paveldėjimas“ išties puikiai parodo, kaip dabartinė kapitalizmo versija net vadinamuosius laimėtojus paverčia emociniais invalidais. Kažkas taikliai rašė, kad visiems „Paveldėjimo“ veikėjams reikia, jog kas nors pagaliau juos apkabintų ir apmokestintų devyniasdešimčia procentų.

Pirmuosiuose dviejuose sezonuose netrūko veiksmo, o trečiajame įvedama sunkioji artilerija. Nuo pat pradžių patenkame į tikrą skandalo sūkurį – Kendalas randa savyje jėgų, pažadina vidinį makiavelišką valdovą ir pradeda žiniasklaidos kampaniją prieš visą šeimą, pasinaudodamas kruizinių laivų skandalu (šeimai priklausanti Karibų kruizų linija daugelį metų slėpė seksualinį priekabiavimą ir nelaimingus atsitikimus jūroje). Kiti Rojai, kenčiantys nuo reputacijos nokautų, ieško partnerių išorėje, pats Loganas sprunka į Europą ir svarsto, kam atiduoti savo regalijas. Matome savotišką visų karą prieš visus, kuriame jaunieji Rojai kartais susivienija, o kartais vieni kitus išduoda, bijodami vyresnės kartos. Kitaip tariant, dar niekada nebuvo tiek daug gudriai sukomponuotų daugiažingsnių. Jau dabar „Paveldėjimą“ galima vadinti būsima klasika.

 

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

„Lietus“
„Lietus“
„Lietus“
„Lietus“
„Kalmaro žaidimas“
„Kalmaro žaidimas“
„Kalmaro žaidimas“
„Kalmaro žaidimas“
„Kalmaro žaidimas“
„Kalmaro žaidimas“
„Kalmaro žaidimas“
„Kalmaro žaidimas“
„Paveldėjimas“
„Paveldėjimas“
„Paveldėjimas“
„Paveldėjimas“
„Paveldėjimas“
„Paveldėjimas“