Pani Agnieszka, gelbėkite Europos kiną...

Mūsų žemyno kino apdovanojimai pradeda panėšėti į „Euroviziją“. Šįkart ant scenos net buvo įrengtas išmanusis Europos žemėlapis, o nominantus skelbė skirtingų valstybių atstovai. Ne kokie išsilavinę kino ekspertai, bet jaunimas, kurį sužavėjo kad ir dokumentinio kino laureatas, – mat tas jaunimas gyvenime dar nebuvo matęs animuoto dokumentinio filmo...

Jei tai ir buvo „Eurovizija“, tai susidarė įspūdis, kad jos lygis labai panašus į lietuvišką eurovizinę dainą: vis bandome kopijuoti laureatus, dainas mums rašo kažkurios srities geriausieji, prodiusuoja irgi, bet kaip nepataikome į trejetuką, taip nepataikome. Tad belieka vilktis iš paskos ir kasmet bandyti iš naujo.

Regis, šiais metais renginiui vesti vokiečiai surinko visus savo nebaltaodžius aktorius, konkrečiau – aktores. O ir nominacijos bei apdovanojimai buvo dabartinio korektiškumo ir lygybės aukštumose. Štai už indėlį į kiną ir pirmąja laureate apskritai tapo danų režisierė Susanne Bier. Graudinomės kartu su ja, įžiūrėjome jos nuoširdumą, tik kad jai niekas neleido išlieti širdies. Apdovanojimas kiek keistokas, mat jos pastarojo penkmečio kūryba – tik serialai. Užtat nuoširdžiai džiaugėmės Steve’o McQueeno laimėjimu – už novatorišką kino kalbą, tačiau ir jam buvo suteikta gal minutė eterio, kol vedėjai tuo metu džiūgavo dalydamiesi savo emocijomis apie McQueeno serialą „Mažas Kirvis“ („Small Axe“, 2020). Apie jį rašėme pernai, bet Lietuvos kino žiūrovas jo nematė iki šiol. Nenuostabu, kad tautiečiai bijo nebaltaodžio imigranto labiau nei velnio.

Na, ir pasipylė laureatai... O mes jautėmės lyg pralošusios didžiulę sumą pokeryje, tad teko delnais dangstytis akis. Ir ausis, nes banalūs aikčiojimai ir padėkos skambėjo lyg iš „Mis Europa“ laureačių lūpų (su lytimi tai niekaip nesusiję).

Aišku, mums buvo visiškai nusispjaut, kas taps geriausia komedija, bet išgirdusios laureatės pavardę negalėjome susilaikyti, mat filmą „Beibis nindzė“ („Ninjababy“, rež. Yngvild Sve Flikke, Norvegija, 2021) teko matyti „Scanoramoje“. Tai istorija teletabiams apie tokius pat teletabius. Apie pastojusią merginą, seksu užsiiminėjusią su daug kuo, tad tikrai žinančią, kaip atsiranda vaikai, bet net šešis mėnesius nesuvokusią, kad yra per nėščia abortui... Čia ir prasideda jos vadinamoji drama, piešinėliai būsimam vaikui, tėvo paieškos ir pokalbiai apie spermą, kad atrodytų juokingiau. O baisiausia – pagrindinė herojė eksploatuoja savo pačios patirtį ir parašo knygutę vaikams. Laureatė režisierė dėkojo norvegų kino institutui už galimybę daryti tai, ko niekas nedarė anksčiau, suprask, bristi į naujus (?!) vandenis. Esą jos filmas apie lytį ir lūkesčius (lyg ir taip neaišku), o pačiai režisierei – 47-eri...

Tikrai nemanėme, jog Akademijos nariai būtų tokie chuliganiški, kad geriausio filmo statulėlę įteiktų prancūzei Juliai Ducournau. Statėme už „Tėvą“, tačiau labai nesuklydome – „Quo vadis, Aida?“ (Bosnija ir Hercegovina, Austrija, Rumunija, Nyderlandai, Vokietija, Lenkija, Prancūzija, Turkija, Norvegija, 2020) tapo geriausiu Europos filmu, Jasmila Žbanić apdovanota už režisūrą. Na, už masinių scenų „surežisavimą“ bosnė apdovanojimo gal ir nusipelnė. Jų filme tikrai nemažai. Vis dėlto nemanome, kad tai filmas, skatinantis apmąstymus. Žbanić, kaip ir kadaise išliaupsintas László Nemeso „Sauliaus sūnus“, tarsi įmeta žiūrovą į tragiškų įvykių sūkurį, leidžia juos išgyventi su filmo personažais. Tačiau ar tai nėra tik dar vienas pigus dirgiklis patirčių ekonomikoje? Negalime nesutikti su mylima Živile Pipinyte, kad „Žbanić moka apeliuoti į žiūrovų jausmus, o tai geriausiai pavyksta, kai tragiškus įvykius stebime paprasto jų dalyvio, nuo kurio iš esmės niekas nepriklauso, akimis – su tokiu gali susitapatinti kiekvienas žiūrovas, ir filme tai įvyksta. Bet Žbanić atsisako refleksijos apie Srebrenicą ištikusio blogio esmę. Režisierei užtenka to, kad generolas Ratko Mladićius ir jo sėbrai yra blogi, bosniai – geri, o olandai – naivūs ir nesupratingi. Taip filmas įgyja plakato funkciją, kai viskas paprasta ir akivaizdu.“ (7md, 2021, Nr. 15)

Dano Jono Pohero Rasmusseno „Pabėgimas“ („Flugt“, Danija, Švedija, Norvegija, Prancūzija, JAV, Slovėnija, Estija, Ispanija, Italija, Suomija, 2021) tapo geriausiu animaciniu ir dokumentiniu filmu. Jis – ir Danijos kandidatas  į „Oskarus“. Labai gali būti, kad bus nominuotas. Jau nuo premjeros Sandanso kino festivalyje filmas pavergė amerikiečių kritikų, kurie filmą liaupsina už novatoriškumą ir humaniškumą, širdis. Dėl humaniškumo gal galėtume ir sutikti, tačiau „novatoriškumas“ – animacijos ir archyvinės medžiagos naudojimas – regis, jau nebeturėtų nieko stebinti. Tai, kad tokios priemonės dar kažką verčia aikčioti, daugiau pasako apie besistebinčiojo išprusimą nei apie patį filmą. Daug ką pasako ir pačios Akademijos visiškai pražiūrėtas išties novatoriškas prancūzės Éléonore Weber rastos medžiagos filmas „Nakties daugiau nebus“.

Taip, Rasmusseno „Pabėgimą“ tikriausiai būtų galima apibūdinti kaip „reikalingą“ filmą, kuris edukaciniais tikslais turėtų būti rodomas ir Lietuvoje. Tačiau ar jo eitų žiūrėti auditorija, kurią ir reikėtų „edukuoti“, įpūsti žmogiškumo į suakmenėjusias širdis? Kažin... Kaskart žiūrėdamos skandinavų kiną vis labiau įsitikiname, kad iš gero gyvenimo gero kino neatsiranda. Regis, buržuazinis gyvenimas užmuša bet kokį kūrybiškumą. „Pabėgime“ Rasmussenas konstruoja lengvai suvirškinamą fabulą apie homoseksualų pabėgėlį iš Afganistano, beje, jo paties mokyklos laikų draugą. Žinoma, nenorint pakenkti bičiuliui ir jo po visą Europą išsibarsčiusiai šeimai, herojaus vardas pakeistas, biografiniai momentai – skečiniai (o gal pražiūrėti kitais sumetimais), apie motiną, brolius ir seseris taip pat mažai sužinosime. Galiausiai – kaip jiems pavyko pabėgti iš Afganistano į griūvančią Sovietų Sąjungą, kai valdžią šalyje užėmė modžahedai, vėliau užleidę vietą Talibanui? Bet režisierius, akivaizdu, nori kurti dvasios triumfo istoriją. Tad tam tikri momentai tampa balastiniai. Negana to, vizualiai filmas gana monotoniškas, tikrai nepasakysi, kad išnaudotos visos animacijos galimybės.

Apskritai Akademijos ėjimą paviršiumi, tokį pat kino vertinimą atspindėjo nesurežisuota situacija, kai vedėjas ėmėsi pristatyti Radu Jude kiną. Jam pasakius, esą režisierius kaip visada nepalengvina žiūrovams savo kino žiūrėjimo, Jude taip manieringai ir pavargusiai pasirėmė ranka smakrą, kad šis judesys tik aklam galėjo pasirodyti nereikšmingas. Radu Jude, negavęs nė vieno apdovanojimo, beveik visame nominuotųjų ir laimėtojų kontekste pasirodė kaip geros ir tvarios firmos drabužis, kai dauguma filmų tėra „H&M“ produkcija, apsivelkama daugiausia du kartus.

Už kančias būna atlyginta, bent jau taip sako tikintieji. Ir šiuo atveju jie teisūs, mat renginiui artėjant prie pabaigos į sceną žengė Akademijos prezidentė Agnieszka Holland. Tad vietoj pabaigos išvertėme jos kalbą, skirtą Mártai Mészáros, kuri buvo apdovanota už gyvenimo nuopelnus.

„Man didelė garbė šįvakar stovėti čia ir pristatyti šių metų laureatę, kurios kūryba įkūnija sudėtingą ir skausmingą Europos istoriją. Kartu ji perteikia gilių žmogiškųjų patirčių esmę. Mártos Mészáros filmografija, kaip ir jos pačios gyvenimas, – mums svarbaus istorinio laikotarpio testamentas. Tai buvo gėdos laikai, bet kartu ir vilties. Tikėjimo meile, gyvenimu, jo sudėtingumu, jo grožiu ir jo siunčiamais išbandymais. Pažįstu Mártą jau daug metų. Žaviuosi ja, myliu ją ir gana dažnai su ja pykstuosi. Visa, ką ji daro ir kuo tiki, yra asmeniška, kompromituojama ir net radikalu. Ji stipri, užsispyrusi ir turinti nuomonę. Kaip ir aš. Todėl mūsų konfliktai kartais buvo dideli, dėl to mes nepaskendome vyriško dominavimo ir ambicijų jūroje. Jos kinas atspindi jos pačios klausimus, kovas, moterišką tapatybę ir empatiją žmogiškoms būsenoms. Tai jos originalus feministinis progresyvumas. Jis nuoširdus, stiprus ir nepavaldus laikui. Jos neįtikėtinas dvasios stiprumas, kūrybinė energija ir kinas suteikė man ir ateities kartoms drąsos ir įkvėpimo. Ji niekada nepasidavė. Ačiū, Márta, iš visos širdies...“

Po Holland kalbos persikelta į Mészáros namus, kur iš popieriaus savo padėką perskaitė Ildíko Enyedi. Jos kalbos ištraukas taip pat cituojame: „Šie pagyrimai turėjo būti parašyti jau prieš dešimt ar net dvidešimt metų. Nuo pat pradžių jūs supratote, kad kinas gali turėti stiprų poveikį visuomenei... Jūs užsispyrėte ir jums pavyko. Jūs prakalbote daugelio balsu, tų, kurie balso išvis neturėjo, drąsiai paliesdavote tabu temas dėl vienintelės priežasties – kad palengvintumėte dalią tų, kurie buvo priversti tylėti apie savo gilias gyvenimo žaizdas. Istorijos, kurios tiek kartų buvo pasakojamos iš vyriškos perspektyvos ir apibrėžiamos kaip universalios, jūsų buvo perpasakotos...“

Jos sėdėjo prie tuščio stalo, apsirengusios be galo kukliai, už nugaros – lentynos, prikrautos knygų. Visos šios trys režisierės ir moterys – Agnieszka, Márta ir Ildíko – per trumpą laiką sugebėjo perteikti kino esenciją, jo gelmę ir prasmę, tą pamatinį humanizmą ir empatiją žmogui, ką, regis, turi tik gimusieji nežmonišku istoriniu laikotarpiu. Mūsų akys sudrėko ir ceremoniją išjungėme, nes žiūrėti nebebuvo prasmės. Pani Agnieszka, gelbėkite Europos kiną...

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė