Garso spektaklis „Ne ryšio zona“
Neįtikėtina ir neramu, kaip pasimiršta nevykę politiniai manevrai. Su įkarščiu aptarinėjama naujiena gali būti tokio masto, kad, atrodo, toliau jau niekur. Karščiausia tema buvęs koks nors įvykis po mėnesio ar kelių natūraliai užkalkėja begalės naujos informacijos nuosėdomis. Pasvarstymus apie rezonansines žinias ir žmogišką polinkį jas užmiršti įtraukiu tikėdama, kad garso spektaklio „Ne ryšio zona“ (Menų agentūra „Artscape“ ir LRT Klasika) pagrindu tapusią situaciją bus užmiršęs ne vienas.
„New Baltic Dance“ spektakliai „In a Corner The Sky Surrenders“ ir „Street“
Benamystė ir gatvės chaosas, nesuvaržytas buvimas ir siekis išjudinti žiūrovus. Tokius kampus siūlo 2026 m. šiuolaikinio šokio festivalyje „New Baltic Dance“ įvykę spektakliai „In A Corner The Sky Surrenders – Unplugging Archival Journeys... # 3 (For Volmir <3)...“ („Menų spaustuvė“, balandžio 15, 16 d.) ir „Street“ (Nacionalinė dailės galerija, balandžio 17, 18 d.).








Karolio Kaupinio „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“
Teatras jau niekad nebebus toks, koks buvo. Jei per vėlai gimęs nespėjai į legendomis ir mąsliojo genijaus pamėkle užantspauduotą lietuviškojo teatro aukso amžių, teks susitaikyti. Ieškantys Lietuvos teatro supergeno smarkiai nusivils – jis paprasčiausiai neegzistuoja. Nebuvo jo ir anuomet. Bet buvo dirva, derlinga kurti ir priimti: laikmečio tuštuma, žiūrovų alkis, kūrėjų ryžtas duoti tai, kas užginta, ir bendras suokalbis gliaudant, kas slypi tarp eilučių.








Kauno šokio teatro „Aura“ premjera „Anksti rytą...“
Šiuolaikinis šokis yra palanki forma kalbėti apie archajiško ryšio su bendruomene, su gamta ilgesį. Ir pasekmes, kai to nebelieka, – ne abstrakčias, nežinia kam turinčias rūpėti, bet keliančias tiesioginį pavojų žmogui. Nedeklaruojant, nebrukant, tiesiog siūlant apmąstyti neišvengiamybę, pakeliui galbūt randant savų būdų, kaip tai tverti. Neribojamas griežtų normų šiuolaikinis šokis leidžia kūnui tekėti nevaržomam vienareikšmių prasmių. Nebent režisuodamas šiuolaikinio šokio spektaklį pats susikuri spąstus.








Nauberto Jasinsko ir Alvydės Pikturnaitės garso esė „Jūra“
Ką žmonės dirba visą dieną? Vaikiškomis akimis matydama tėvo pavyzdį maniau, kad tėvai būtinai veikia ką nors prie laivų. Stato, remontuoja, plukdo, valo, prižiūri, ir ką tik nori. Ir žvejoja, būtinai žvejoja. Žiemą gręžia eketes lede, rudenį nakčiai įsitaiso ant marių kranto, prie perkėlos. Kaip įtaigiai vaikams pasaulius piešia suaugusieji. Nieko neaiškindami, vien savo kasdieniu veikimu. Negi kiti gyvena kitaip? Dar ir kaip.








Adomo Juškos „Menka detalė“ Valstybiniame jaunimo teatre
Kaip žiūrovė nesu patyrusi jaudulio prieš spektaklio premjerą. Jaudinasi tie, kurie jį kuria ir savo darbą atiduoda kitiems. Žmogui iš šalies toks jausmas svetimas. Bet Jaunimo teatre pagal Palestinoje gimusios Adanios Shibli romaną Adomo Juškos režisuota „Menka detalė“ – daugiau nei tik spektaklio premjera. Juškos ir idėjos bendraautorės scenografės Laurynos Liepaitės kūrinio premjera – slogios tylos nutraukimas, pagrindžiantis, kad teatras ir apskritai menas neegzistuoja vien pats sau.








Spektakliai „Armour“ ir „Play Dead“ festivalyje „Cirkuliacija“
Šiuolaikinio cirko festivalyje „Cirkuliacija“ galima tikėtis bet ko. Nes šiuolaikinio cirko erdvė atveria galimybę patiems netikėčiausiems reginiams. Tai, kas kituose menuose, juolab kasdienybės rėmuose, atrodytų neįmanoma, menininkų paverčiama realybe. O nuolat pasaulinę cirko panoramą skenuojanti „Teatrono“ komanda lauktuvių pasirūpina parvežti ką nors, ką įdomu patirti, apmąstyti.








„Sugrįžimas“ festivalio „Sirenos“ lietuviškoje vitrinoje
Nuolat save „atliekame“. Pateikiame save tokius, kokių, mūsų manymu, reikia tam tikroje situacijoje, tam tikrų žmonių akivaizdoje. Jei nuolat „atliekame“ patys save ir stebime, kaip tai daro kiti, viskas yra turinys (angl. content). Jei tik yra, kas stebi, klausosi, viskas gali būti paverčiama turiniu. Fiktyvi televizijos laidų vedėja nueina taip toli, kad gyvenimo būdo laidoje pateikia savo skyrybų istoriją, buvusio vyro mirtį ir skrodimo užkulisius.








„Zucco“ Oskaro Koršunovo teatre
Mitai pavirto bevertėm istorijom, Dievas seniai miręs, išdžiūvusiuose vilties šuliniuose išsikerojo nihilizmo piktžolės. Po Prancūzijos revoliucijos vėliava užgimusios individualizmo šaknys užmezgė šiuolaikinio žmogaus darinį. Didįjį „aš“, vienintelį galią kurti ir griauti turintį individą. Tokį, kurio vertę apibrėžia kapitalo formos. Kai nebėra į ką atsiremti, kai viso ko pradžia ir pabaiga esi tik tu, didžioji tragedija vyksta asmens viduje.








„Mirlitons“, „Unearth“ ir „NON+ULTRAS“ festivalyje „New Baltic Dance“
Ant neaukštos pakylos – du atlikėjai. Žiūrovai apsupę juos ratu. Judesio ir garso temperatūra kyla iki virimo. Ritmą diktuoja kaukšintys kulnai, į grindis trankomos lazdos, intensyvi elektronika. Sukuriamas gyvas griausmas, kuriam belieka pasiduoti.








