Garso terapija ir protestas, kurio nebuvo

Ant neaukštos pakylos – du atlikėjai. Žiūrovai apsupę juos ratu. Judesio ir garso temperatūra kyla iki virimo. Ritmą diktuoja kaukšintys kulnai, į grindis trankomos lazdos, intensyvi elektronika. Sukuriamas gyvas griausmas, kuriam belieka pasiduoti.

Kūnas nepaliauja stebinęs, ir tuo pasigėrėti leido iš Prancūzijos kilę menininkai Aymericas Hainaux ir François Chaignaud. Šių metų festivalyje „New Baltic Dance“ jie pristatė sceninę kūno galimybių, prikaustančios energijos ir ištvermės dvikovą „Mirlitons“ (premjera įvyko 2023 m. Paryžiuje). Mirlitonai – nuo seno naudojami muzikos instrumentai, kuriais garsas išgaunamas burna virpinant membraną. Esama įvairių mirlitonų variacijų, tačiau bendra yra tai, kad grojimui šios rūšies instrumentais svarbus balsas, kvėpavimas. Ir būtent balsas prancūzų „Mirlitons“ yra esminis muziką gyvai kuriantis aparatas. Hainaux garsus išgauna beatbox’o (vokalo perkusijos) technika. Jo formuojami ritmai išties stebina. Vien balsu ir mikrofonu jis užkuria elektroninės muzikos grojaraštį, persidengiantį su industriniu triukšmu. Paralelinį garso takelį išgauna Chaignaud – kaustytais batais flamenko judesiais kaukšėdamas į grindis. Abu susipynę garso šaltiniai ir judesių kartotės įsupa. Belieka stebėtis atlikėjų ištverme ir mėgautis meistryste.

Greta pavadinime jau slypinčio istoriškumo į praeitį atsigręžiama ir kostiumais, viduramžių dainomis, atliekamomis oksitanų kalba. Tarpdiscipliniškajam Chaignaud apskritai būdinga savo meniniuose ieškojimuose nerti į istorijos vandenis, o norėdamas praplėsti žinias, Paryžiaus Nantero universitete jis baigė istorijos magistrantūrą. Neapleidžia mintis, kad istoriją jie talpina ir savuose kūnuose. Per juos kalba istorija – bendra ir asmeninė.

Stebinti nepaliauja ir tai, ką gali balsas ir bendras buvimas. „Dūmų fabriko“ erdvę apšviečia pro didelius langus sklindanti gegužės pavakario šviesa. Gali sėstis, kur nori – į patį salės vidurį ar prisiglausti prie sienos arba lango.

Tai, ką leidžia patirti choreografo Jeftos van Dintherio „Unearth“ (premjera įvyko 2022 m. Berlyne), galima prilyginti šiuolaikiniam ritualui. Tik jis skirtas ne sakralumui, o žmogiškoms patirtims. Sukurtas judesio ir dainavimo pagrindu, šis ramiai, iš lėto įsisiūbuojantis vyksmas patiriamas kaip nūdienė rauda, grupinė terapija. Atlikėjų dešimtukas labai stiprus vokaliai. Būdami nepatogiose dainavimui padėtyse, gulėdami, ropodami keturiomis, jie šiuolaikinėmis dainomis, kartais ir riksmais apdainuoja tai, ką skauda. Nebylūs judesio etiudai primena tikro, stipraus tarpusavio ryšio paieškas, o besikartojantis šokėjų lingavimas, sukinėjimasis, užsikirtusi to paties judesio kartotė atrodo kaip nurimti padedanti savistimuliacija. Vis garsiau kartodami mantrą, skirtingų atspalvių balsai susijungia ir užlieja kūną šviesa, o sykiu veria širdį. Negana to, atlikėjai visa tai kuria tris nenutrūkstamas valandas. Tik retkarčiais po vieną trumpam pasišalina mažai pauzei, o netrukus vėl įsilieja į veiksmą. Dalyviai čia – ir žiūrovai, ir atlikėjai. Tik iš žiūrovų nereikalaujama įsitraukti tiesiogiai. Bendra, niekaip neišskirstyta erdvė įgalina stebinčiuosius būti kiek nori, kur nori ir kaip nori. Šiuo principu remiasi ir atlikėjai – jie gali įsitaisyti bet kurioje vietoje, kad ir visai šalia žiūrovo, jam už nugaros, šone ar priekyje.

Festivalis uždarytas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje choreografo Moritzo Ostruschnjako šokio spektakliu „NON+ULTRAS“ (premjera įvyko 2025 m. Miunchene). Krūvos futbolo komandų šalikų, aštuoni šokėjai, FIFA prezidentas Gianni Infantino, Artimųjų Rytų skambesys. Populiarioji muzika, nusiaubti stadionai, bažnytiniai reliktai, „TikTok“ šokiai, sirgalių šūksniai, nuverstos policijos mašinos. Spektaklis suvarstytas iš virtualių, garsinių, materialių ir kūniškų citatų, teikiančių užuominas į glaudų istorinį ryšį tarp futbolo sirgalių ir protesto kultūros. Skirtingų variacijų to, kas garbinama: popdievaičiai, religija, pinigai, šiuolaikybė. Ostruschnjakas sako kūręs spektaklį pagal „socialinių tinklų logiką“. Taigi, padrikas sąsajas, chaosą, kaitą ekrane, muzikos, šokio ir spektaklio ritmo pokyčius jis pasitelkia kaip priemones algoritmiškam scenos kūrinio suvokimui ir pajautimui. Spektaklio sceninė dramaturgija yra tarsi trūkčiojantis hipertekstas, vieniems galintis pasirodyti patrauklus, o kitiems – iliustratyvus audiovizualinis srautas šokio fone.

Norėjosi mąstyti apie tai, ką „Mirlitons“ ir „Unearth“ leido patirti, o štai „NON+ULTRAS“ paskatino galvoti, kokių patirčių čia nebuvo. Kūnai ir choreografija po visais sluoksniais lieka neišnaudoję energinio užtaiso, užkoduoto temoje pasišventę sporto fanai + protestai. Kita vertus, toks lyginimas ne visai sąžiningas. Nes spektaklių eiliškumas, atrodo, galėjo pakišti koją priėmimui. Džiugu, kad Vilniuje surengta tarptautinė Ostruschnjako spektaklio „NON+ULTRAS“ premjera. Tačiau kituose pasirodymuose pasilepinus gaivinančiais kūno, balso ir bendrystės potyriais, šokio spektaklis apie sporto fanus suskamba kaip labai garsiai per kolonėles paleista užuomina į protestą, kuris galiausiai neįvyksta.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė