Bandymas sušokti žaizdotus miškus

Šiuolaikinis šokis yra palanki forma kalbėti apie archajiško ryšio su bendruomene, su gamta ilgesį. Ir pasekmes, kai to nebelieka, – ne abstrakčias, nežinia kam turinčias rūpėti, bet keliančias tiesioginį pavojų žmogui. Nedeklaruojant, nebrukant, tiesiog siūlant apmąstyti neišvengiamybę, pakeliui galbūt randant savų būdų, kaip tai tverti. Neribojamas griežtų normų šiuolaikinis šokis leidžia kūnui tekėti nevaržomam vienareikšmių prasmių. Nebent režisuodamas šiuolaikinio šokio spektaklį pats susikuri spąstus.

Vilnių aplankęs Kauno šokio teatras „Aura“ atvežė dviejų trupės šokėjų – Andreso Ortizo ir Pepe Jaimeso – pirmą režisūrinį-choreografinį bandymą „Anksti rytą...“ („Menų spaustuvė“, vasario 24 d.). Sprangiai simboliška: premjera apie kenčiančią gamtą įvyko karo Ukrainoje metinių vakarą. Dieną, žyminčią besitęsiantį žemių niokojimą, užterštus gruntinius vandenis, kvėpavimą jau nebeaišku kuo, bet tikrai ne įprastu grynu oru.

Didieji pasaulio žaidėjai kratosi atsakomybės dėl grobuoniško godumo padarinių Žemei. Kūrėjai dažnai imasi bent menu priešintis begėdiškam abejingumui. Atsigręžiama į bendrabūvio galimybes, kai svarbi ir lygiai tiek pat reikalinga kiekviena gyvybė, ne vien žmogiškoji. Spektaklio „Anksti rytą...“ aprašyme užteko viso labo dviejų kuklių sakinių, kad patrauktų dėmesį. Vienas jų – „Mes klausėmės, kaip statomas tiltas sužeidė medį...“ Poetiška mintis, kurioje telpa milžiniškas kapitaloceno žalos krūvis.

Užgesus šviesoms, žiūrovai paliekami dreifuoti imersinėje garsų erdvėje. Regai netekus galios, iš scenos atsklindantys garsai juntami ryškiau. Rankų trynimu, giliais įkvėpimais-iškvėpimais kuriama tamsos partitūra leidžia trumpam nurimti, nejučia norisi giliai kvėpuoti drauge. Salėje sėdintiesiems rega grąžinama ramiai, neišmušant ką tik leistos pajusti meditatyvios atmosferos. Šviesų dailininko Ramūno Nėniaus įžiebto prožektoriaus ruožas krinta ant masyvia striuke / lietpalčiu vilkinčios šokėjos Dalilos Tiraboschi. Lėtai, pavienių vandens lašėjimo dūžių (garso dizainas – Andriaus Grinevskio) lydima, ji atsistoja scenos kampe. Ten lieka didžiąją spektaklio dalį, kamuojama skausmo choreografijos. Juda taip, lyg širdis veržtųsi iš krūtinės, tarsi norėtų išsinerti iš kūno.

Niaurų skausmo šokį praskaidrina gausus būrys atlikėjų – Ester Bega, Susanna Maggio, Nanaho Kugawa, Victoras Hugo Gil Méndezas, Marianna Lo Coco, Héctoras Valdovinosas, Krisas Dao Nichollsas, Vera Denessiouk, Alice Bergamini. Scena nušvinta šiltai nurausvinta gelsva spalva, vizualiai derėdama prie žemiškų atspalvių šokėjų kostiumų. Atsikartojantis trupės drabužių motyvas – skirtingo kirpimo švarkai su į audinį įsiūtais samanų kuokšteliais. Skambant šviesių tonų vokalinei muzikai, plėtojama daug šokio dialogo, duetinių judesio išraiškų.

Sapniška bitlų „Strawberry Fields Forever“ tampa paskutiniu nerūpestingos, saugios erdvės aidu. Pasigirsta kalimo, gręžimo, įspėjamųjų mašinerijos garsų papliūpos. Šokėjai lakstančiais žvilgsniais bando suprasti, kas vyksta. Kūnų sambrūzdžiu kelia kolektyvinio nerimo, grėsmės jausenas. Stebint, kaip vienai šokėjai samanomis apsodintas švarkas ima rūkti, norisi klausti, kam reikėjo tokio iliustratyviai akivaizdaus gesto. Šokėjai kaip apduję, vis dar tokia pat naiviai aplinką matančiųjų veido išraiška stebi vienas kitą. Pernelyg akivaizdi sceninė dūmų gudrybė virsta savotiškais spąstais, užkertančiais galimybę mėgautis choreografinių šiuolaikinio šokio abstrakcijų žavesiu.

Primenu sau, kad derėtų žvelgti jautriau, nes tai šokėjų debiutas režisūriniame žaidime. Be to, abu kūrėjai, kaip ir visa „Auros“ trupė, kilę iš svetur: Pepe Jamesas atvyko iš Meksikos, Andresas Ortizas – iš Argentinos. Tai paminėti svarbu, primenant sau, kad jie formavosi visai kitokioje kultūrinėje aplinkoje. O sakydama, kad šiame jų spektaklyje nepalioviau įžvelgti naivumo, ateinu iš kartais žaismės, laisvumo ir atvirumo pritrūkstančio, bet vis dėlto trivialiomis išraiškomis nebepasitenkinančio europinio žvilgsnio perspektyvos.

Viso spektaklio metu iš senos odos judesiu išsinerti mėginančios šokėjos su lietpalčiu kiautas suskeldėja. Išsilaisvinusi iš dusinusio apdaro, ji  atidengia samanomis nusėtą kūną. Atlikėjai, vieni scenoje, kiti ant laiptų, užsimerkę sustingsta. Į sceną nusilenkti žengę režisieriai-choreografai taip pat įsilieja į šią finalinę mizansceną. Prie salės išėjimo stovi užsimerkusi šokėja (Dalila). Nebyliai palydėdama išeinančiuosius, vien savo buvimu ji įteikia saujelę ką tik vykusio, bet jau laiko srovės nusinešto spektaklio dvelksmo trupinėlių.