Kapitonų jūreiviais nevadinkit

Ką žmonės dirba visą dieną? Vaikiškomis akimis matydama tėvo pavyzdį maniau, kad tėvai būtinai veikia ką nors prie laivų. Stato, remontuoja, plukdo, valo, prižiūri, ir ką tik nori. Ir žvejoja, būtinai žvejoja. Žiemą gręžia eketes lede, rudenį nakčiai įsitaiso ant marių kranto, prie perkėlos. Kaip įtaigiai vaikams pasaulius piešia suaugusieji. Nieko neaiškindami, vien savo kasdieniu veikimu. Negi kiti gyvena kitaip? Dar ir kaip.

Ar Lietuvos gyventojai suvokia, kad esame jūrinė valstybė? Kalbu ne apie vieną kitą vasaros savaitėlę paplūdimy, bet apie realią politinę, ekonominę ir net antropologinę savivoką. Man atrodo, kad ne. Ir tai visai suprantama. Atskilęs nuo didžiojo, mažasis Lietuvos kraštas su prieiga prie Baltijos dar nėra prigijęs kolektyvinėje sąmonėje. Pati Klaipėda kaip uostamiestis palyginti ne taip seniai ėmėsi plėtoti rimto jūrinio krašto planą. Nuo plečiamo uosto, kruizinių laivų terminalo įveiklinimo iki mažais žingsniais pamažu vykdomo jūros pakrančių su mažomis nuolat veikiančiomis kavinukėmis komercializavimo.

Džiugu, kad teatro menininkai atsigręžė į Klaipėdą (smėlėtieji kurortai ir taip gauna užtektinai dėmesio), ne visų įsisavintą jūrinę mūsų tapatybę ir glaudžiai su tuo susijusius žmones. Svarbi ir sąlyga, kad kūrybinis rezultatas visiems bet kada prieinamas patogiu formatu visiškai nemokamai. Nauberto Jasinsko ir Alvydės Pikturnaitės keturių dalių garso esė „Jūra“ galima paklausyti LRT radiotekoje.

Esu šališka klausytoja, nes užaugau Klaipėdoje. Miesto įtaką tapatybei suvokiau tik jį palikusi. Nenuostabu, juk įvertinimui distancija būtina. Tai gražiu vaizdiniu Jasinsko ir Pikturnaitės „Jūroje“ piešia Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktoriaus Vaclavo Stankevičiaus žodžiai: „Norisi kristi į žolę ir gulėt.“ Prie jūros vartų tik kapitonas gali įvertinti sausumoje plytinčios gamtos grožį, kurio ilgai nematė.

Šią garsinę kelionę, kaip pristatė kūrėjai, įkvėpė marinistas Ignas Pikturna (1924–2005). Tik apie šią asmenybę „Jūroje“ pasakojama skurdokai. O taip smalsu būtų sužinoti daugiau biografinių detalių, kūrybinių užkulisių. Pikturna stebina ambicingu veiklumu: gali būti įvardijamas kaip rašytojas, redaktorius, kino scenaristas, jūrininkas. Kol gyveno kūryba ir jūra, Pikturna, atrodo, kiek nuskriaudė savo šeimą. Kaip pastebi giminystės ryšių siejama, bet Pikturnos nepažinusi Alvydė, šūsnyje prirašytų knygų marinistas tik vieną sykį kalba apie žmoną ir vaiką. Jis rašo ilgą romantišką laišką mylimajai, o jos atsakymas trumpas. „Nieks tavęs į tą jūrą gi nevarė. Tavo tam kūdikiui, kaip tu jį vadini, jau ketveri, ir kiekvieną praeivį jis tėveliu vadina, pamiršo jau tėvo veidą. Tu ką, manai, kad mudviem saldu?“ Alvydės balsas taip dera šitoje garsinėje kelionėje. Lengvai gilus, lyg turėtų šešėlį.

Pasakojimo verta išklausyti ne tik kilusiems iš pajūrio. Nusakant paprastai, ši garsinė „Jūra“ įdomi kaip išliekamosios vertės audioturinys – klausytis gali bet kur ir bet kada, bet tai nebus tuščias garsinis fonas, kažką iš to tikrai išsineši. Brendant tolyn, esė vertinga kaip meninis tyrimas. Lengvo tono, neapkrautas įmantrybėmis. Leidžiamasi mąstymo vingiais, kaip vienaip ar kitaip su jūra susiję žmonės skirtingai ją suvokia. Jūra jiems – neatskiriama tapatybės dalis. Saitai su jūra priklauso ne tik nuo vidinių savybių, bet ir nuo to, kokiu kampu leidiesi jos pažinti. Karklės seniūnaitė Rasa Bučienė, kaip žvejų kaimelio vietinė gyventoja, mena pavojingomis sąlygomis išplaukiančius vyrus, apgaulingą vandenį nuklojusią sniego ir ledo dangą. Jie lyg Mažosios Lietuvos kraštovaizdį aprašiusio Hermanno Zudermanno apysakų veikėjai, nuolat stodavę akistaton su Kuršių mariomis. Karklės gyventoja mena ir jūros į pakrantę išmestus skenduolius. Kas jie ir iš kur, nustatyti užtrukdavo daug ilgiau nei dabar.

Gaivaus vėjo, žaismės įneša užkietėjusio klaipėdiečio Giedriaus Savicko pasakojimai. Jo perteikiama audra laive įsupa, norisi įsikibti į denio turėklą. Aktoriaus žodžiais piešiamas  iš proto vedantis štilis atviroje jūroje vaizdingas tiek, kad nejučia norisi nusipurtyti. Jūra jam buvo ir tebėra išsigelbėjimas. Baimindavosi pavojų savame rajone, o prie jūros jautėsi saugus. Šilti prisiminimai apie Leonidą Donskį vaikų vasaros stovykloje: „Aš jo nei mokslininko, nei profesoriaus, nei filosofo nepažįstu. Žinau tik Neptūną. Žiemą ateidavo Kalėdų Senis, o vasarą – Neptūnas Donskis.“

Išgirstame ir tinklaraštininką Beną Lastauską, o kodėl gi ne? Nemenkai auditorijai žinomas balsas, gebantis ne tik apžvelgti šiuolaikinio miesto žmogaus paviršių, bet ir panirti giliau. Vaikystės prisiminimus iš uostamiesčio pasakoja aktorius Martynas Nedzinskas, patirtimis sau būdingais plačių mostų kalbėjimo potėpiais dalijasi aktorė Eglė Jackaitė. Įdomu išgirsti ir aktoriaus Donato Švirėno perspektyvą: nusprendė keisti karjeros kryptį iš esmės ir tapo laivo virėju. Toks pokytis visuomet žavi, nes yra drąsus, ryžtingas. Džiugu išgirsti Donato padėką Klaipėdos dramos teatrui už tai, kad leido kurti iki išvykimo, nors žinojo, kad ilgai nebeužsibus. Atrodo, kad teatras įsiklausė į aktoriaus poreikius. Šioje esė Donato istorijos dalis susišaukia su pačiu Ignu Pikturna: pradėjęs kaip scenaristas, rašytojas, redaktorius, vėliau ėmėsi ir jūrininko duonos. Kūrybos ne tik neatsisakė, bet ir susaistė ją su jūra. Išgirstame ir švyturininko balsą: Anatolijus Aleksandrovas pasakoja budėdavęs švyturyje dieną naktį, o dabar jame nieko nebūna, nes viskas automatizuota. Mistinės bokšto atmosferos nebelieka.

Įdomių dalykų papasakojo Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos prodekanė Rima Mickienė. Kaip nelengva laivo kapitonui grįžti į gyvenimą krante, kai laive tavo žodis – neginčijamas įstatymas. Laivo viršininkas net įgaliotas surašyti mirties aktą, jei laive sustoja žmogaus gyvenimas. Ir, neduokdie, kapitoną pavadinti eiliniu jūreiviu – įsižeis ne juokais. Prodekanė pasakoja be pagražinimų, sunkaus darbo neromantizuoja. Taip, laivininkystėje esama stiprios hierarchijos – pavojingoje uždaroje zonoje visų saugumui būtina griežta kontrolė. Taip, seksizmo čia tebėra su kaupu, ir giliai įsišaknijęs prietaras, kad moteris laive neša nelaimę, tikrai nepadeda. Už sudėtingą darbą toli nuo namų bent gerai mokama. Tai dažnai ir būna pirminė paskata išbandyti jėgas jūroje. O ar prie tokio liminalaus, nuolatinio tranzito būvio pritapsi, anksčiau ar vėliau vis vien išryškės. Jūrų kelto kapitonas Mindaugas Nosavičius prisimena seną seną, nelygu tautai, skirtingai perfrazuojamą posakį: yra gyvi žmonės, yra negyvi ir yra jūrininkai. Suprask, nei gyvi, nei mirę.

Pokalbio apie jūrą mums reikia. Neapleidžia mintis, kokią stiprią dokumentinio spektaklio galimybę perša jūrininkų, šalia jūros gyvenančių žmonių patyrimai. Regisi ir dėl įgyvendinimo niuansų kiek lengviau įkandamos dokumentinės fikcijos vaizdinys, kurį įgalintų aktoriai. O kaip edukacija – meninis dialogo mezgimas, vežant spektaklį ten, kur žmonės retai prisimena, kad esame jūrinė valstybė.