Ištaigingojo žanro atgimimas

Gražia tradicija yra tapęs renginys, kasmet rugsėjo pradžioje vykstantis Nacionalinio muziejaus LDK Valdovų rūmuose. Kalbu apie Operos dieną, kuria paminimas reikšmingas mūsų kultūros istorijos faktas, kad XVII a. pradžioje būtent Vilniuje ir būtent tuometiniuose Valdovų rūmuose buvo pastatytos ir atliktos pirmosios operos Lietuvoje. Taip pat klostosi graži tradicija, kad šia proga parengiama kuri nors barokinė opera. Paradoksas, bet kai kuriuos iš tų kūrinių galima laikyti premjeriniais. Ne tik dėl to, kad praėjus keliems amžiams ta muzika yra stipriai primiršta ir skamba kaip atradimas, bet ir dėl paprastos tikimybės, kad veikalo sukūrimo laikais jo natos Lietuvos veikiausiai nepasiekė, o ir vėliau vargu ar buvo žinomos. Taip dabartinis atlikimas tampa premjerinis.

Nežinau, kiek drąsiai premjera galime vadinti rugsėjo 7 d. Valdovų rūmuose atliktą XVII a. italų kompozitoriaus Alessandro Stradellos serenatą „Kirkė“ („La Circe“) pagal Giovanni Filippo Apolloni libretą, bet įtariu, kad Lietuvoje ji pastatyta pirmą kartą. Taip manyčiau dėl to, kad vargu bau ji buvo atlikta Vilniuje ar kur nors kitur Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII a. (kai ir buvo sukurta), ypač turint omeny, kad veikalas skirtas pagirti Medici, o ne didesnę to šimtmečio dalį mūsų šalį valdžiusią Vazų dinastiją. Antra, dėl to, kad ligi minėtos rugsėjo 7-osios nelabai teko girdėti ar matyti, kad pas mus ji jau būtų skambėjusi (bent jau šiame šimtmetyje). Šiaip ar taip, galima pasidžiaugti, kad tą vakarą išgirdome ir pamatėme išties gražų, puikia melodika ir išmania barokiška harmonija pasižymintį kūrinį.

Tiesa, koks nors žinovas gali papriekaištauti, kad minėti Operos dieną su tik iš dalies operiniu veikalu gal ir ne visai tinka. Nes serenata artimesnė kantatai nei visavertei operai. Kita vertus, žanras nusakomas kaip iškilmingai progai sukurtas alegorinio ar mitologinio turinio veikalas dviem ar daugiau solistų su choru ir orkestru, naudojant ir sceninį veiksmą.

Tarp įvairių tokio žanro tipų (bent jau sprendžiant pagal vėlesnius, XVIII a. pavyzdžius), galime rasti ir terminą festa teatrale. Kitas svarbus aspektas – tokios serenatos dažniausiai ir būdavo kokios nors didesnės rūmų šventės dalimi. O jei proga iškilmingesnė, tai per vieną vakarą galėdavo nuskambėti ne viena, o, tarkim, kokios penkios skirtingos serenatos. Taigi, Stradellos serenata yra visai tinkamas opusas LDK Valdovų rūmams ir ypatingajai Operos dienai.

Turėkime omeny, kad nei Valdovų rūmų Renesansinė menė, nei Renginių salė, kurioje du kartus ir vyko opera, nepritaikytos teatriniams veikalams (tarkim, jau vien dėl to, kad nėra kulisų, įvairios teatrinės mašinerijos, o ir pačios scenos nedidelės). Taigi padaryti ką nors itin įmantraus būtų gana sudėtinga. Na, o kantatos tipo kompoziciją atlikti ne tik koncertiškai – puiki išeitis. Nors koncertiškumo išvengti vis dėlto nepavyko. O gal ir apskritai neįmanoma. Pagaliau galbūt ir nereikia.

Tad keletas žodžių apie Vilniaus „Kirkės“ variantą, kurį parengė ir atliko gerai pažįstamas tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, jo ir paties renginio meno vadovas bei dirigentas Rodrigo Calveyra drauge su kitais statytojais – režisūrą ir gyvą šešėlių teatrą įgyvendinusiomis Juhyun ir Sunyoung Choi, meno vadovo asistentu Davide Pozzi bei kostiumų dailininke Janina Zibireva. Visų trijų pagrindinių vaidmenų solistų partijas atliko Renata Dubinskaitė (Kirkė), Ieva Gaidamavičiūtė (Vakaris vėjas) ir Nerijus Masevičius (Algidas). Neabejotina vakaro žvaigždė buvo R. Dubinskaitė, puikiai parengusi partiją ir vykusiai perteikusi Kirkės personažą (apie vaidybą įprastine prasme šiuo atveju kalbėti kiek sudėtinga, nes minėta kantatinė-oratorinė žanro prigimtis sąlygoja tam tikrą statiškumą bei koncertiškumą, kurio net ir nebuvo bandoma išvengti). Vokaliai nepriekaištingi buvo ir kiti solistai, tačiau paprastas faktas, kad didesnę dalį savo partijų abu dainavo iš natų (kad ir kaip vykusiai natų aplankus su rūbais suderino kostiumų dailininkė), stiprino koncertiškumo ir menkino teatriškumo įspūdį. Puikiai solistams akompanavo ir instrumentinius numerius grojo orkestro vaidmenį atlikę muzikantai – Ryo Terakado (barokinis smuikas), Rodrigo Calveyra (cinkas, išilginės fleitos), Shizuko Noiri (archiliutnia), Mara Galassi (barokinė arfa), Kaori Uemura (viola da gamba), Filippo Calascibetta (kontrabosas), Davide Pozzi (klavesinas, vargonai), – žavėję laisvu, barokui būdingu ir tikrai stilingu improvizaciškumu, įtaigiai perteikę nepaprastai patrauklią bei melodingą Stradellos muziką. Pasiteisino ir sprendimas pasitelkti šešėlių teatrą – tai buvo bene teatriškiausias pasirodymo elementas, gyvais vaizdais ne tik perteikiantis vyksmo eigą, bet ir papildantis bei vietomis vykusiai sustiprinantis dainuojamą tekstą bei pačius personažus.

Apibendrinant belieka pasidžiaugti, kad Operos dienos renginys su dviem „Kirkės“ pasirodymais įvyko ir pavyko. O drauge ir paliūdėti, kad tai tik vienkartinis, repertuariniu netapsiantis projektas. Tačiau juk tokia yra pačios serenatos prigimtis – papuošti ypatingą progą, o paskui trumpesniam ar ilgesniam laikui nukeliauti užmarštin, kol vieną dieną vėl kas nors suras ir pradžiugins jau kitus meninio malonumo pasiilgusius žiūrovus bei klausytojus. Palinkėkime ir sau tokių atradimų.