Balsio akordas

Galbūt daugelis žino tokį „Tristano akordą“, jei ne patį sąskambį, tai bent jau pavadinimą. Šių eilučių autoriui nusišypsojo laimė išgirsti dar vieną akordą, kurį norėtųsi pavadinti „Balsio akordu“. Tiesa, jis skiriasi nuo to Richardo Wagnerio išgauto ir užrašyto garsų derinio, juolab kad kalbu net ne apie vieną sąskambį, bet apie jų gausybę, išsiliejusią Klaipėdoje sausio 15 dieną. Ši data svarbi, nes kasmet minime Klaipėdos krašto dieną – šiais metais šventėme jau 96-ąsias Klaipėdos sukilimo ir viso Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metines. Šiemet ši data svarbi dar ir tuo, kad tądien oficialiai prasidėjo kompozitoriaus Eduardo Balsio (kurio gyvenimas buvo glaudžiai susijęs ir su Klaipėda, ir apskritai su Lietuvos pajūriu) metai. Ir prasidėjo jie išties gražiu akordu.

Dailiai ir skoningai dekoruotoje Klaipėdos Žvejų rūmų salėje įvyko iš pirmo žvilgsnio paprastas, bet, kita vertus, tikrai neeilinis koncertas (tokių ten po truputį gausėja). Juo Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pradėjo švęsti E. Balsio 100-metį. Kiti renginio ypatingumo dėmenys susiję su pačia programa bei atlikėjais – ir viena, ir kita, deja, girdima ne taip jau dažnai. Koncerte skambėjo tik E. Balsio kūriniai, o juos atliko Klaipėdos atlikėjai: solavo smuikininkė Lina Marija Songailė, su ja ir dar atskirai grojo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas ir diriguojamas taip pat klaipėdiečio maestro Tomo Ambrozaičio. Kadangi šio orkestro pagrindinis darbas groti teatro spektakliuose, tai tokiu grynai simfoninės muzikos amplua jis pasirodo nedažnai (po šio koncerto norisi pridurti „o gaila“).

Toliau narstant koncerto ypatingumą būtina keletą žodžių tarti apie pačią muziką. Žinoma, galima burbtelėti: „Ką čia dar kalbėti, juk E. Balsys mūsų klasikas, apie jį prirašyta straipsnių, išleista knygų, esama prisiminimų.“ Vis dėlto kritiko dalia (ir kartais privilegija) – ne tik vertinti naujoves, bet ir sugrįžti prie praeities dalykų bei išdėstyti savo požiūrį. Ypač džiugu kalbėti apie gerą muziką, nesvarbu, ar ji parašyta dabar, ar kažkada praeityje. Koncerte skambėję E. Balsio kūriniai – Pirmasis koncertas smuikui ir orkestrui bei siuita iš baleto „Eglė žalčių karalienė“ – parašyti praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje (siuitą jau galima kelti į septintąjį, nors pats baletas sukurtas ir pastatytas būtent šeštojo pabaigoje). Dar studijuojant yra tekę šių kūrinių „privaloma tvarka“ klausytis ir net mokytis kai kurias temas. Tačiau kai kas nugrimzta užmarštin ir po daugelio metų viską išgirsti tarsi iš naujo. Tenka pripažinti, kad sausio 15 d. klausantis abiejų kūrinių pirmas įspūdis ir buvo toks: naujai klasiška, stipru, tikra. Iš tiesų puiki muzika (vėlgi gaila, kad ji mūsų koncertiniame repertuare palyginti reta viešnia).

Pirmasis koncertas smuikui ir orkestrui parašytas 1954 m., kai stalinizmo tvaikas dar labai sunkiai sklaidėsi, taip pat ir meno sferoje. Taip, jame skamba liaudiški motyvai, intonacijos ar net citatos (kas buvo beveik privaloma), bet tai padaryta ne nuobodžiai, ne banaliai, ne schematiškai socrealistiškai (tokia epocha...), bet profesionaliai, įtikinamai ir meistriškai. Nenuostabu, kad po premjeros Balys Dvarionas, pasak liudininkų, džiaugsmingai pareiškė, jog E. Balsio opusas – Johanneso Brahmso smuiko koncertui prilygstantis kūrinys. Ir man kilo klausimas – kodėl gi jis taip retai pas mus skamba?

Panašiai galima kalbėti ir apie siuitą. „Eglės“ muzika tikrai neprarado gaivumo. Aiški struktūra, ryški ir įsimintina melodika, drąsi ir, jeigu reikia, aštri harmonija, vietomis skaidri, o vietomis tiršta, tembrų ir sąskambių prisodrinta faktūra – visa tai susilieja į darnų garsų audinį. Galime drąsiai daryti išvadą, kad ir vienas, ir kitas E. Balsio opusas išlaikė laiko išbandymą ir posakis „moraliai paseno“ jiems tikrai netinka. Belieka palinkėti mūsų atlikėjams ir koncertinio gyvenimo vedliams bei organizatoriams dažniau atsigręžti į šio kompozitoriaus kūrybą ir dažniau įtraukti į reguliarų repertuarą.  

Čia pravartu sugrįžti prie vakaro atlikėjų – smuikininkės Linos Marijos Songailės, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro ir maestro Tomo Ambrozaičio. Prisipažinsiu, dažniausiai tūnodamas sostinės kultūriniame lauke šios jaunosios kartos smuikininkės nebuvau girdėjęs, nors jos studijų (E. Balsio menų gimnazija, Imolos muzikos akademija, Graco universitetas, Lugano konservatorija), konkursų, koncertų ir kitokios muzikinės patirties kraitis tikrai įspūdingas. Koks buvo L.M. Songailės Balsio koncertas? Aiški ir logiška frazuotė, preciziški štrichai, puiki technika ir gražus garsas. Tai tik keletas trumpų apibūdinimų, kuriais būtų galima nusakyti solistės griežimą. Atlikėją galima vadinti ir E. Balsio smuiko koncertų specialiste, nes visus tris koncertus ji nagrinėjo savo studijų darbe. Turėkime vilties, kad tokių solinių koncertų išgirsime ir daugiau.  

Galiausiai didžiulį pagiriamąjį žodį tenka tarti pačiam orkestrui ir jo dirigentui. Esu šį orkestrą girdėjęs įvairiuose teatro spektakliuose ir koncertuose, yra buvę ir neblogų, ir ne visai sėkmingų šio kolektyvo pasirodymų. Tačiau kalbant apie šį renginį reikia pasakyti, kad orkestras labiau nei maloniai nustebino. Jis įtikino ir įrodė, kad yra tvirtas, solidus kolektyvas, pajėgus atlikti (ir dar kaip atlikti!) sudėtingiausias partitūras. Visi styginiai, pučiamieji (ir mediniai, ir variniai) su sunkiomis partijomis susitvarkė tiesiog įspūdingai, trimitų „pasišokinėjimai“ baleto siuitoje kone vertė aikčioti iš smagumo. Žodžiu, puikus visų muzikantų, koncertmeisterių ir, svarbiausia, dirigento darbas. T. Ambrozaitis tvirtai valdė orkestrą (aiškiais, taikliais mostais, be nereikalingo „draskymosi“), puikiai interpretavo šias išties talentingai parašytas ir, kaip minėjau, laiko išbandymą neabejotinai atlaikiusias kompozicijas.

Sutelktomis visų muzikantų (taip pat ir kitų Muzikinio teatro darbuotojų) pastangomis tą sausio 15-osios vakarą į Klaipėdos Žvejų rūmų salę gausiai susirinkusi publika iš tiesų išgirdo tikrą Balsio akordą, skambiai, solidžiai ir įtikinamai paskelbusį kompozitoriaus 100-mečio metų pradžią. Teaidi jis ir toliau.