Kitokio(s) šimtmečio akimirkos

Gyvendamas Vilniuje ir patogiai plevendamas sostinės kultūrinėje terpėje (kaip jos vartotojas) atsiduri savotiškame kultūriniame burbule, kai po kurio laiko pradeda atrodyti, kad už jo ribų nelabai kas vyksta arba tie įvykiai nėra nei itin svarbūs, nei ypatingai įdomūs. Skamba snobiškai? Bet, pavarčius mūsų bent jau kultūrinę visai Lietuvai skirtą spaudą, tokiam įspūdžiui susidaryti prielaidų pakanka. Iš tiesų, kiek aukštąją kultūrą „vartojančių“ vilniečių žino apie tai, kad tokia Klaipėdos koncertų salė savo sezonus pradeda tikrai įdomiu ir daugiau nei vertu dėmesio šiuolaikinės muzikos festivaliu „Permainų muzika“? Arba kad Kauno valstybinis muzikinis teatras šiųmetį (jau 98-ąjį) sezoną pradėjo miuziklo „Džekilas ir Haidas“ premjera? Arba kas įdomaus vyksta Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kurio senasis pastatas jau beveik nugriautas? Suprantama, šiais laikais galima panaršyti internete ir šį bei tą sužinoti, tačiau kartais visai pravartu išsprūsti iš savo burbulo ir dalyvauti kokiame nors kultūriniame įvykyje tiesiogiai. Ypač jei jis išties išskirtinis. Toks įvyko lapkričio 3 d. Klaipėdoje ir paskatino šių eilučių rašinėtoją išeiti iš savo įprastinio vilnietiško burbulo.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai tik dar vienas simfoninės muzikos koncertas, kurių ir toje pačioje Klaipėdoje pasitaiko ne taip jau retai. Vis dėlto, kai išgirsti, kad jame dalyvaus per du šimtus muzikantų – jau galima suklusti. Iš tiesų vakaras Klaipėdos Žvejų rūmuose buvo neeilinis – skambėjo vienas XX a. simfoninės-chorinės muzikos šedevrų, Benjamino Britteno „Karo requiem“. Šis, sudėtingos tematikos ir didelės atlikėjų „armijos“ (simfoninis bei kamerinis orkestrai, didelis mišrus choras ir vaikų choras, trys solistai) bei nemažos erdvės reikalaujantis opusas klausytojus nudžiugina retai – po Nepriklausomybės atgavimo bene pirmą kartą buvo atliktas prieš dvidešimt penkerius metus Vilniuje (1993 m. gruodį), tuomet Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, „Latvijos“ bei „Ąžuoliuko“ chorams dirigavo maestro Jonas Aleksa (prie kamerinio orkestro pulto stojo Julius Geniušas). Prieš šešetą metų (2012 m.) Vilniaus kongresų rūmuose šia sudėtinga kompozicija savo koncertinį sezoną užbaigė Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kartu su Kauno valstybiniu bei „Liepaičių“ chorais, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus. Ir štai dabar „Karo requiem“ pagaliau pasiekė Klaipėdą.

Pirmoji išskirtinė šio projekto savybė yra tarptautiškumas. Turiu omeny ne tik atlikėjus. Kad koncertas įvyktų, jėgas sujungė Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos atstovai. Tarptautinė ir projekto geografija, nes koncertinio maršruto dalis nusidriekė Baltijos pajūriu – nuo Greifsvaldo per Ščeciną ir Klaipėdą iki Berlyno (čia lapkričio 15-ąją įvyko paskutinis, ketvirtasis, šio įspūdingo projekto koncertas). Trečiasis tarptautinis aspektas yra tas, kad projektą įgyvendino visų trijų šalių ir minėtų Baltijos pajūrio miestų muzikiniai teatrai: Pomeranijos teatras, Ščecino Pilies opera ir Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Kada tokio masto ir rimtumo tarptautiniam projektui ryžosi ir jį įgyvendino (puikiai įgyvendino!) tokie, sakytume, masinėje sąmonėje (įskaitant ir „kultūrininkus“) įvardijami „ne pirmojo ešelono“ teatrai? Nors dėl tokio skirstymo galima ginčytis. Pavyzdžiui, vieną iš atlikėjų, Pomeranijos filharmonijos orkestrą (kuris sykiu groja ir Pomeranijos teatre), yra apdovanojusi Vokietijos vyriausybė. Beje, jungtinių „Requiem“ atlikėjų pajėgų sąrašas dar įspūdingesnis. Be minėto vokiečių orkestro, dar grojo Ščecino Pilies teatro orkestras, su dirigentu Jerziu Wołosiuku atlikęs kamerinio orkestro partiją, o jungtinį mišrų chorą sudarė keturi kolektyvai: Pomeranijos operos, Ščecino Pilies operos, Ščecino Vakarų Pamario techninių mokslų universiteto prof. Jano Szyrockio akademinis ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chorai. Vaikų choro partiją atliko Ščecino berniukų choras „Słowiki“. Vakaro solistai taip pat iš trijų skirtingų šalių: sopranas Aga Mikołaj iš Lenkijos, tenoras Benjaminas Hulletas iš D. Britanijos ir baritonas Stephanas Genzas iš Vokietijos. Dar būtų pravartu prisiminti, kad pati projekto idėja pradėjo rutuliotis prieš penketą metų, kai pagrindinis viso šio projekto dirigentas, Pomeranijos teatro ir filharmonijos generalinis muzikos direktorius Florianas Csizmadia lankėsi Klaipėdoje. Susipažinęs su Muzikinio teatro choru bei jo vadovu Vladimiru Konstantinovu, be kitų, surado ir dar vieną itin svarbų bendrą vardiklį – svajonę kartu atlikti Britteno „Karo requiem“.

Kitas šio keturiuose skirtinguose miestuose vykdomo projekto išskirtinumas – neatsitiktinai  pasirinktas laikas. Juo pažymimas dar vienas šimtmetis, liūdnas ir sykiu viltingas – Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmetis (beje, kai kurių Vakarų Europos šalių gyventojų istorinėje sąmonėje šis karas įsirėžė giliau ir stipriau nei Antrasis pasaulinis). Žinoma, Lietuvai, kaip ir nemažam būriui kitų Vidurio ir Rytų Europos kraštų bei tautų, šis karas ir jo pabaiga buvo lemtinga: žlugus trims imperijoms – Austrijos, Rusijos (tiesa, vėliau ji transformavosi į Sovietų imperiją) bei Vokietijos – atsivėrė unikali galimybė sukurti ar atkurti savo nacionalines valstybes. Todėl mums, kaip ir latviams, estams, lenkams, 1918-ieji paženklinti kitokiu ženklu nei vokiečiams, italams, anglams, prancūzams, belgams. Tų metų pabaiga atnešė viltį, kad toji žiauri ir negailestinga karo mėsmalė baigsis, bent jau kuriam laikui. Ir iš tiesų, 1918 m. lapkričio 11 d. Kompjene, Prancūzijoje, pasirašytos paliaubos bent jau dvidešimčiai metų suteikė šiokį tokį atokvėpį pasauliui... Tad kaip tik šiam jubiliejui paminėti ir skirtas tarptautinis Britteno „Karo requiem“ projektas, kurio pirmas koncertas neatsitiktinai įvyko Greifsvaldo Šv. Mikalojaus bažnyčioje spalio 28 d., antrasis Ščecine spalio 31 d., trečiasis Klaipėdoje lapkričio 3 d., o baigiamasis – Berlyno katedroje lapkričio 15 dieną. Tačiau Klaipėdos koncertas beveik sutapo su dar viena šimtmečio data: 1918 m. lapkričio 4 d., likus vos savaitei iki karo pabaigos, Vakarų fronte (prisimenant Erichą Maria Remarque’ą) žuvo anglų karys Wilfredas Owenas. Jis buvo ne tik karys, bet ir poetas. Ir būtent tas, kurio eilės praėjus keturiasdešimčiai metų įkvėpė Britteną parašyti šią didingą oratorinę kompoziciją (kurioje šios eilės ir skamba), o jos premjera įvyko 1962 m. gegužės 30 d., jau kito pasaulinio karo sugriautoje ir beveik po dvidešimtmečio atstatytoje Anglijos miesto Koventrio katedroje.

Per daug nesiplėsdami į kitas šio kūrinio sukūrimo aplinkybes, apžvelkime, kaip ir kas lapkričio 3-iąją skambėjo Klaipėdoje. Pirmiausia reikia pasakyti, kad pati vieta, Klaipėdos Žvejų rūmai, yra turbūt viena iš dviejų ar trijų salių Lietuvoje, turinčių pakankamo dydžio sceną šiam opusui atlikti: joje sutilpo abu orkestrai, išdėstyti vienas šalia kito, ir visas jungtinis mišrus choras. Berniukų choras atsistojo balkone. Toks pasirinkimas visiškai tinkamas, nors klausytojams parteryje (kuris buvo pilnutėlis) gal skambėjo kiek ir netikėtai, tačiau tik sustiprino bendrą meninį įspūdį. Kita vertus, dėl tokio didelio kiekio atlikėjų bei akustikos problemų akivaizdžiai teko daryti kitą sprendimą, kuris kiek kraipė visą skambesį. Turiu omeny tai, kad chorai stovėjo už abiejų orkestrų (kaip paprastai ir būna), pačioje scenos gilumoje, kur akustiškai buvo kiek gožiami orkestrinio skambesio. Tad, sprendžiant šią problemą, chorai buvo įgarsinti. Skambesys tapo pusiau natūralus ir bendras balansas, deja, nebuvo idealus. Klausant išlindo mintis, kad geriau skambėtų, jei scenoje būtų sumontuota vadinamoji akustinė kriauklė.

Vis dėlto, nepaisant šių, tik įgudusiai ausiai girdimų garsinių niuansų, reikia pasakyti pagiriamąjį žodį visiems atlikėjams. Juk Britteno „Karo requiem“ partitūra, kaip ir būdinga XX a. vidurio kompozicijoms, itin sudėtinga, kupina tirštų sąskambių ir netikėtų kontrastų nuo grėsmingų disonansų iki skaidrios, paprastumu užburiančios melodikos, nuo griežto forte iki subtilaus piano. Be to, ji reikalauja nepaprasto susiklausymo ir susitelkimo. Neabejotinai tai tikras iššūkis tiek orkestro muzikantams, tiek choristams (neatsitiktinai viename interviu V. Konstantinovas prisipažino, kad Klaipėdos muzikinio teatro choras prie šio kūrinio dirbo ištisus septynis mėnesius, kas, tiesą sakant, nestebina). Ir reikia pripažinti, kad chorai (ir berniukų choras) su šiuo iššūkiu susitvarkė, tiksliai paklusdami preciziškiems dirigento F. Csizmadios mostams ir atskleisdami visus kūrinio muzikinius niuansus. Sužavėjo visi trys solistai. Skaidrus, tikslus, stiprus, tačiau neforsuotas A. Mikołaj sopranas raiškiai, melodingai ir įtaigiai perteikė liturginius „Requiem“ tekstus. Jautriai ir nuostabiai, pagal geriausias britų tenorų tradicijas anglų kareivio išgyvenimus išdainavo B. Hulettas. Lygiai taip pat įsimintinai ir subtiliai priešų kareivio partiją atliko vokiečių baritonas S. Genzas. Apskritai, visas solistų ansamblis tikrai vertas aukščiausių balų. Sužavėjo ir dirigentų tandemas – perėjimai iš vieno orkestro ir choro ar solistės į kitą buvo stebėtinai tikslūs, tarytum grotų ne du, o vienas didelis orkestras. J. Wołosiukas su kameriniu orkestru bei abiem solistais vyrais puikiai perimdavo ir vėl perduodavo estafetę pagrindiniam vakaro „kapitonui“ F. Csizmadiai, kurio taupūs, tačiau taiklūs ir įtaigūs mostai vadovavo ne tik visoms jungtinėms pajėgoms, bet ir sulig baigiamuoju piano tylos akimirkai prikaustė gausiai susirinkusią publiką.

Džiugūs ir liūdni, smagūs ir verčiantys susimąstyti, tačiau visuomet prasmingi jubiliejai, ypač šimtmečio, ateina ir praeina. Tačiau atminty lieka jų minėjimų akimirkos. Ir nuostabu, kai tos akimirkos yra pažymėtos įstabia muzika ir nepaprasta poezija, tokia, kuri kviečia nepamiršti ne tik herojiškų, bet neretai ir tragiškų dalykų bei siekti gėrio, išsiveržti iš visų tų „burbulų“, įrėminančių mūsų gyvenimus. Manau, kad Britteno „Karo requiem“ mums tai primena ir nurodo. Keliaukime.