Autorius: Jūratė Katinaitė
Jūratė Katinaitė
Elitas ir getas
Kultūrinė veikla Lietuvoje jau seniai tapo nepadoriu užsiėmimu visuomenės akyse. Na, ne taip jau seniai – nuo 2009 metų, kai vienas po kito kilo „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ skandalai ir gandai apie kultūrininkus, švaistančius milijonus. Nors beveik niekas iš kultūrininkų tų milijonų nematė (tie, kurie matė, taip ir liko paslapty), apšmeižti liko visi. Nuo pat pradžių VEKS projektas buvo politikų idėja, nuleista kultūrininkams „iš viršaus“ kaip dar viena Europos Sąjungos direktyva, todėl ir kulminacijoje išvirto į politinį skandalą, kurio metu politikai nusišluostė rankas į kultūrininkų marškinius.
Praėjus trejiems metams, regis, nėra ko čia aitrinti senų, užsitraukusių žaizdų, tačiau, mano supratimu, randai matyti iš tolo ir jie, žinoma, nepuošia. Sykį radikaliai kirtus per kultūrininkų įvaizdį, paskui lengva numoti ranka į kultūrą, tiksliau, į jos biudžetą. Kriziniais metais Kultūros ministerijoje nubraukus beveik visas finansuojamas programas, visi poreikiai sukrito į skurdų Kultūros rėmimo fondo iždą. Kiekvieną pusmetį traukėsi jam skirtos lėšos, o paraiškų kiekiai augo aritmetine progresija. Taip buvo pasiektas
Jūratė Katinaitė
Ar jau įveiktas pavergtas protas?
XVI tarptautinis Thomo Manno festivalis Nidoje
Vidurvasarį Nidoje vykstantis vokiečių rašytojo Thomo Manno vardu pavadintas daugiažanris menų festivalis yra nedidelė provokacija Lietuvos kultūros panoramoje.
Tie, kurie jį pamilo, kasmet planuoja atostogas taip, kad galėtų pabūti savaitę trunkančiame kamerinio pobūdžio festivalyje, patirti jaukią Thomo Manno vasarnamio aurą, gėrėtis nuo jo terasos atsiveriančiu įstabiu vaizdu – blyškiu Kuršių marių mėliu, išraižytu lieknų pušų kamienais, – kurio ilgesys kartkartėmis užlieja ištisus metus, kuklioje Evangelikų liuteronų bažnytėlėje klausytis be jokio pataikavimo kurortinei publikai sumanytų kamerinės muzikos koncertų, gilintis į festivalio „Žodžio programos“ svečių aštrias, skausmingas ar provokuojančias mintis, pamariu skubėti į parodas ar įsitaisyti tarp nakvišų, vakarojančių „Kino naktyse“. Šioji publikos dalis (ir lietuviškoji, ir vokiškoji) yra itin lojali, linkusi atleisti „viską, kas ne taip“.
