Mintys iš XVIII tarptautinio Thomo Manno festivalio Nidoje




Gegužės 31 d. Prahoje paskelbti jubiliejinės, 60-osios tarptautinės kompozitorių tribūnos (International Rostrum of Composers) rezultatai. Šiųmetinėje tribūnoje dalyvavo 30 radijo stočių iš keturių žemynų. Forumo delegatai pateikia šiuolaikinės muzikos radijo įrašus ir po perklausų slaptu balsavimu renka geriausius kūrinius, renkasi repertuarą transliacijoms. Vien pernykščiame forume pateikti kūriniai per metus buvo transliuoti daugiau nei 500 kartų.
Richardo Wagnerio „Lohengrino“ premjera LNOBT
Antai 1995 m. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas Gintaras Rinkevičius kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu pateikė drąsią aniems laikams populiariausio Wagnerio „hito“ – „Skrajojančio olando“ – interpretaciją, sukėlusią diskusijas (šiandien aną pastatymą pavadintume
Kultūrinė veikla Lietuvoje jau seniai tapo nepadoriu užsiėmimu visuomenės akyse. Na, ne taip jau seniai – nuo 2009 metų, kai vienas po kito kilo „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ skandalai ir gandai apie kultūrininkus, švaistančius milijonus. Nors beveik niekas iš kultūrininkų tų milijonų nematė (tie, kurie matė, taip ir liko paslapty), apšmeižti liko visi. Nuo pat pradžių VEKS projektas buvo politikų idėja, nuleista kultūrininkams „iš viršaus“ kaip dar viena Europos Sąjungos direktyva, todėl ir kulminacijoje išvirto į politinį skandalą, kurio metu politikai nusišluostė rankas į kultūrininkų marškinius.
Praėjus trejiems metams, regis, nėra ko čia aitrinti senų, užsitraukusių žaizdų, tačiau, mano supratimu, randai matyti iš tolo ir jie, žinoma, nepuošia. Sykį radikaliai kirtus per kultūrininkų įvaizdį, paskui lengva numoti ranka į kultūrą, tiksliau, į jos biudžetą. Kriziniais metais Kultūros ministerijoje nubraukus beveik visas finansuojamas programas, visi poreikiai sukrito į skurdų Kultūros rėmimo fondo iždą. Kiekvieną pusmetį traukėsi jam skirtos lėšos, o paraiškų kiekiai augo aritmetine progresija. Taip buvo pasiektas
XVI tarptautinis Thomo Manno festivalis Nidoje
Vidurvasarį Nidoje vykstantis vokiečių rašytojo Thomo Manno vardu pavadintas daugiažanris menų festivalis yra nedidelė provokacija Lietuvos kultūros panoramoje.
Tie, kurie jį pamilo, kasmet planuoja atostogas taip, kad galėtų pabūti savaitę trunkančiame kamerinio pobūdžio festivalyje, patirti jaukią Thomo Manno vasarnamio aurą, gėrėtis nuo jo terasos atsiveriančiu įstabiu vaizdu – blyškiu Kuršių marių mėliu, išraižytu lieknų pušų kamienais, – kurio ilgesys kartkartėmis užlieja ištisus metus, kuklioje Evangelikų liuteronų bažnytėlėje klausytis be jokio pataikavimo kurortinei publikai sumanytų kamerinės muzikos koncertų, gilintis į festivalio „Žodžio programos“ svečių aštrias, skausmingas ar provokuojančias mintis, pamariu skubėti į parodas ar įsitaisyti tarp nakvišų, vakarojančių „Kino naktyse“. Šioji publikos dalis (ir lietuviškoji, ir vokiškoji) yra itin lojali, linkusi atleisti „viską, kas ne taip“.






