Pripažinti nematomas vertybes

2020-aisiais vienuoliktą kartą Varėnoje surengtą Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalį, neabejoju, žino didelė dalis scenos menų bendruomenės, nors palyginti nedaug jos narių gali pasigirti jame dalyvavę. Tai vienas didžiausių mūsų šalyje vykstančių išimtinai lietuvišką programą pristatančių teatro renginių, prasidedantis legendinės režisierės ir pedagogės Dalios Tamulevičiūtės gimimo dieną (rugsėjo 30-ąją) ir besitęsiantis didžiąją dalį spalio. Tiesa, programa ne šiaip lietuviška – ją sudaro išimtinai valstybinių ir miestų teatrų spektakliai bei keletas nevyriausybinio sektoriaus atstovų, priklausančių žymioms ir / ar festivalio lankytojų pamėgtoms teatrinėms tradicijoms. Galima juokauti, kad tai „išrinktųjų“ festivalis, į kurį įsisprausti mažesnę institucinę reikšmę turinčioms trupėms, pavadinkime – naujokams, nepaprastai sunku.

Gal kas paprieštarautų primindamas, kad Tamulevičiūtės festivalis turi konkursinę programą, kurioje gali dalyvauti visi ketinantieji statyti spektaklius pagal lietuvių autorių dramaturgiją. Ir dauguma lig šiol konkursą laimėjusių kūrėjų – jaunesnės kartos teatralai. Vis dėlto, nors eskizų programa pavadinta Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursu, iniciatyva iš tiesų gimė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje ir prie Varėnos kultūros centro organizuojamo renginio prijungta atsitiktinai. Nepaisant to, kad daugybė teatralų laiko konkursą lygiaverte festivalio dalimi, organizatoriai pabrėžia, kad tai nuo jų valios nedaug priklausantis renginys.

Tad grįžkime prie festivalio programos tradicijų. Organizacinis principas reguliariai ar nuolat kviesti tuos pačius teatrus, trupes arba pavienius kūrėjus iš dalies būdingas įvairaus masto ir lygio renginiams. Dėl jo pirmųjų „Naujojo Baltijos šokio“ festivalių žiūrovai ne kartą džiaugėsi Jo Strømgreno darbais, o „Sirenų“ publika net trejus metus (ne iš eilės) klausėsi „The Tiger Lillies“ koncertų. Tik šiuose renginiuose ilgalaikio bendradarbiavimo ir asmeninio skonio apraiškų – vos keletas, o Varėnoje vykstančiame festivalyje toks principas, regis, jau tapęs organizacinių procesų ašimi.

Sostinėje vykstančių tarptautinių festivalių ir Varėnoje rengiamos lietuviškos programos šventės gretinimas gali pasirodyti neadekvatus, tačiau tai priklauso nuo vertinimo kriterijų. Svarstant apie festivalių reikšmę vietinei publikai nesunku suvokti, kad skirtingo masto renginių funkcijos ir poveikis beveik nesiskiria. Tiek didžiuosiuose miestuose vykstantys tarptautiniai festivaliai, tiek šalies regionuose pristatomi mažesnieji kviečia vietinę publiką į spektaklius, kurių ji negali pamatyti kiekvieną mėnesį. Festivaliai – tai galimybė koncentruotai pristatyti ir aplankyti plataus spektro kūrybą, neinvestuojant papildomų lėšų, kurių reikalautų kelionės į spektaklių gimtuosius kraštus. Šiais atžvilgiais lietuvišką programą profesionalių teatrų neturinčiuose regionuose pristatantys festivaliai visuomenėje funkcionuoja panašiai kaip tarptautiniai festivaliai miestuose, pasižyminčiuose didele meno įstaigų koncentracija.

Įdomu, kad, nepaisant panašios reikšmės vietinėms bendruomenėms, regionuose vykstantys festivaliai, priešingai nei tarptautiniai, itin retai minimi kultūrinėje spaudoje. Negaliu prisiminti skaičiusi regionuose vykstančių lietuviškos programos festivalių recenzijas ar apžvalgas – tikėtina, kad tokių pastaraisiais metais apskritai nebuvo. Tai įdomu, nes medžiagos netrūksta: greta minėto Dalios Tamulevičiūtės festivalio Varėnoje turime žymųjį Rokiškio festivalį „Vaidiname žemdirbiams“, Kupiškyje vykstantį Unės Babickaitės profesionalių teatrų festivalį „Art do“, Biržų „Žaldokynės kraštą“, kas antrus metus vykstantį Žagarės „Fringe“, Anykščiuose rengiamą profesionalių teatrų nacionalinės dramaturgijos festivalį „Pakeleivingi“. Ir tai tikrai ne viskas.

Numanyti atsiliepimų stygiaus príežastis nesunku. Recenzuoti renginius yra kritikų darbas, tačiau dauguma jų dažnai nemato prasmės ir neturi finansinių galimybių kelis vakarus ar savaites praleisti kitame mieste, žiūrint spektaklius, kurių didesnę dalį jau anksčiau teko matyti. Tai suprantama ir drauge lemia vieną profesinių kritikos „skylių“ – neturime festivalių analizės kultūros. Tiesa, ne tiek daug turime ir festivalių, kurie būtų kai kas daugiau nei tiesiog spektaklių rinkiniai. Tačiau netgi tokiais atvejais jungtinėje programoje pristatomi darbai sukomponuoja naują, unikalų kūrinį, kurį adekvačiai aptarti ir įvertinti įmanoma tik pamačius visą programą, o ne vien kelis anksčiau nematytus darbus. Kita vertus, tokius renginius svarbu vertinti vietiniame kontekste, o tai „atvykėliams“ praktiškai neįmanoma. Bent jau pirmaisiais apsilankymų metais.

Tiesa, minėta konkursinė programa turi įtakos ne tik varėniškių užimtumui, bet ir kitų Lietuvos miestų teatrų repertuarams. Eskizus pristatę laureatai apdovanojami dalimi spektakliui pastatyti reikalingų lėšų, suteikiant galimybę bet kuriame mieste (pastaraisiais metais sekėsi Vilniuje ir Panevėžyje kūrusiems menininkams) užauginti naują premjerą. Galbūt todėl žinia apie konkurso laimėtoją sklinda plačiau nei informacija apie festivalio programą ir apdovanojimus: būsimas spektaklis – svarbi naujiena visam Lietuvos teatro laukui.

Išskyrus šį konkursą, Tamulevičiūtės festivalis šalies mastu nesiūlo jokių teatrinių naujovių, tačiau jo programa gana plačiai pristato esamojo laiko Lietuvos teatro padėtį. Tiesa, didesniems pastatymams nepritaikyta kultūros namų scena neleidžia pakviesti daugybės stiprių spektaklių, pasižyminčių sudėtingesniais techniniais reikalavimais. Visgi atrodo, kad rudens vidurys Varėnoje yra geriausias laikas ir vieta susipažinti su institucinio Lietuvos teatro panorama. Sakydama „institucinio“, turiu omenyje ne tik valstybės ar miesto įsteigtus teatrus, kurie festivalyje lankosi praktiškai kasmet (Kauno valstybinis lėlių teatras, Alytaus miesto teatras, Vilniaus teatras „Lėlė“, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, Nacionalinis Kauno dramos teatras, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos rusų dramos teatras, Valstybinis Šiaulių dramos teatras, Klaipėdos dramos teatras). Į Varėnos mero vardu siųstą kvietimą pristatyti savo kūrybą (spektaklius išrenka ne organizatoriai, bet patys teatrai) pastaraisiais metais reguliariai atsiliepia tokie gerai žinomi ir savo teatrines idėjas suformavę bei įgyvendinantys nevyriausybinio sektoriaus atstovai kaip Oskaro Koršunovo teatras, „Meno fortas“, Klaipėdos jaunimo teatras, Kauno miesto kamerinis teatras, Solo teatras ir visos Aido Giniočio bendražygių kartos (Keistuolių teatras, „Atviras ratas“, „Labaiteatras“, Teatriukas). Kurį laiką Varėnoje reguliariai viešėjo ir Naisių teatras, teoriškai priklausantis profesionaliam laukui, tačiau teatro bendruomenės retai suvokiamas kaip lygiavertis Lietuvos scenos menų „žaidėjas“.

Neteisinga būtų pamiršti, kad Varėnos publika turėjo galimybę susipažinti ir su „Apeirono“ teatru, „cezario grupe“, Knygos teatru, tačiau „neinstitucinių“ kūrėjų apsilankymai Varėnoje greičiau proginiai nei dėsningi. Skaitant pastarųjų metų programas susidaro įspūdis, kad Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis – tai žiūrovams saugi erdvė, kurioje ilgamečiai svečiai gaus tai, ko tikisi, nes nauji metai nekonkuruoja su prieš tai buvusiais. Kad užsimegztų konkurencija su pačiu savimi, svarbu sąmoningai priimti iššūkius, pasitikėti publika, rizikuoti rinktis tai, kas nėra įprasta, ir, žinoma, pripažinti, jog įdomus menas gali gimti įvairiomis aplinkybėmis. Iš šalies neatrodo, kad tai turėtų kelti problemų beveik mėnesį vykstančiam festivaliui: keletas eksperimentų (vietine prasme) greičiausiai neturėtų ženklios įtakos festivalio veidui, prestižui ar kitiems sunkiai pamatuojamiems dalykams. Užtat dalį tradicijų keičiant ieškojimais festivalis galėtų iš Lietuvos teatro panoramą pristatančios šventės tapti unikaliu renginiu, įdomiu ne tik ištikimiems vietiniams svečiams, bet ir didesnei Lietuvos, o gal ir užsienio teatro mylėtojų bendruomenei. Juolab teko girdėti, kad pati festivalio vardo savininkė sveikino ir skatino inovatyvią, individualią raišką, į kurią panašios anksčiau galbūt neteko matyti.

Žinoma, svarstant apie festivalio ateities perspektyvas ir galimus „nukrypimus“ nuo dešimtmetį puoselėtų ir tobulintų tradicijų, svarbu išsiaiškinti, kokį Dalios Tamulevičiūtės atminimą siekia išsaugoti Varėnoje vykstančio festivalio organizatoriai. Akivaizdu, kad režisierės vardas pasirinktas ne formaliai, bet sąmoningai siekiant šią asmenybę priminti dabartinėms bei ateities kartoms, – jis minimas ne tik festivalio ir konkurso pavadinimuose, bet ir šventės atidarymą žymint apsilankymu kapinėse bei mišiose. Tokios kasmetinės tradicijos žymi tam tikras renginio vertybes: tvarką, atsidavimą, atsakomybę, ribų pojūtį.

Skaitant Tamulevičiūtės interviu ir jos mokinių bei kolegų atsiminimus nesunku pastebėti, kad pastarosios vertybės buvo nesvetimos ir pačiai kūrėjai, dirbusiai Jaunimo teatre ir dėsčiusiai Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Tik greta dėmesio tvarkai ir atsakomybei tuose pačiuose tekstuose įskaitome laisvą režisierės dvasią, leidusią daugiau dėmesio skirti žmonėms nei aiškias ribas brėžiančioms taisyklėms. Įskaitome ir drąsą talentingus mokinius, kurių kūrybos reikšmę ateities teatrui ji iškart pastebėdavo, iškelti labiau patyrusių profesionalų sąskaita. Net jei tas patyręs profesionalas buvo ji pati.

Paklausta, kaip šiandien Tamulevičiūtės asmenybė ir teatro tradicija figūruoja Varėnoje vykstančiame festivalyje, viena jo organizatorių Regina Svirskienė teigė, kad pirmiausia tai vyksta pristatant jos mokinių kūrybą. Iš tiesų, šis renginys yra puiki proga prisiminti, kad žymusis Tamulevičiūtės dešimtukas nėra vienintelis jos išleistas aktorinis stebuklas. Režisierės vadovaujami studijas baigė daugybė šiandien puikiai žinomų ir mylimų aktorių: Andrius Bialobžeskis, Dainius Gavenonis, Rolandas Kazlas, Inga Maškarina... Sąrašas labai ilgas. Todėl svarbu įsidėmėti, kad Tamulevičiūtės palikimas nėra konkrečiai apibrėžiama teatro mokykla. Tai – įkvėpimas suvokti ir pirmiausia patiems įvertinti savo kūrybos svarbą bei priimti kitaip kuriantį kolegą. Juk greta minėtų vertybių režisierei buvo artimas ir toks sunkiai pažabojamas reiškinys kaip improvizacija – gebėjimas suteikti šansą sunkiai įsivaizduojamam reiškiniui ir stebėti, kas iš to išeis.

Kol kas tegul lieka intriga, leidžianti spėlioti, kurį Dalios Tamulevičiūtės atminimą ilgainiui įtvirtins jos vardo festivalis. Tai, jog režisierės figūra išlieka gyvo renginio, o ne akmeninio paminklo pavidalu, reiškia, kad jos atminimas keisis drauge su teatro procesais, taip natūraliai tebebūdamas gyvybingas. Greta to, norisi palinkėti festivaliui tokių darbo krypčių, kurios leistų Varėnoje vykstančioje šventėje atgaivinti dar vieną legendinę Tamulevičiūtės laikų tradiciją – ilgas žiūrovų eiles, siekiant gauti bilietus į pačius geriausius, įdomiausius, naujoviškiausius ir labiausiai įkvepiančius darbus.