Pabūti, išklausyti, prisiminti

Iš gausos muzikinių renginių, mininčių Laisvės gynėjų dieną, dėmesį patraukė Giedriaus Kuprevičiaus oratorija „Amžinoji šviesa“, arba „Lux Aeterna“, sausio 12 d. vakarą nuskambėjusi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scenoje. Nors tai ne premjera – oratorija sukurta 2011 m., minint 1991-ųjų sausio įvykių 20-metį, – smagu, kad nenugrimzdo užmarštin, o prisikėlė, šviesiai ir jautriai, LNOBT simfoniniam orkestrui ir chorui diriguojant Ričardui Šumilai, solo partijas atliekant Linai Dambrauskaitei (sopranas), Liudui Mikalauskui (bosas), Dainiui Peseckui (smuikas) ir Arvydui Barzinskui (trimitas).

Oratorijos pavadinimas „Lux Aeterna“ nurodo į liturginį kontekstą, bet kompozitorius sakralumą čia interpretuoja filosofiškai, pasaulietiškai, net, sakyčiau, tam tikra prasme heterogeniškai, laviruodamas ties modernios, gana komplikuotos muzikinės raiškos ir autoriaus miuziklams artimesnės estetikos riba. Kaip atspirties tašką, o kartu ir teksto pagrindą Kuprevičius pasitelkė Antano Jasmonto (po kurio slapyvardžiu slepiasi filosofas, poetas Antanas Maceina) tekstus.

Įsijausti, ne tik įsiklausyti, bet ir pamąstyti apie tai, ką šiandien turime brangiausia – laisvę, padėjo oratorijos forma, suskirstyta į trumpas dalis (prologas, dešimt dalių ir koda), kartais labiau primenančias laisvos formos fragmentus nei griežtai struktūruotus epizodus. Kartais derėdami, o kartais labiau primindami subtiliai sukomponuotą mozaiką, jie klausytojui padėjo išlikti budriam, neužsiliūliuoti lyriškoje emocijoje.

Išties kiekviena oratorijos „Lux Aeterna“ dalis nuskambėjo labai subtiliai, kaitaliojant turtingą orkestro ar orkestro ir choro kombinacijos skambesį su solistų fragmentais, kuriuose jie kartais liko skambėti tik pritariant fortepijonui (Justas Čeponis), tarsi apnuoginti. Kiekvienas solo buvo itin jautrus, išjaustas, gal tik emocionalumu kiek persistengė Liudas Mikalauskas. Santūresnė Linos Dambrauskaitės interpretacija jaudino labiau. Apskritai ši oratorija (taip pat ir jos interpretacija) pasirodė atsiribojanti nuo stipraus emocinio krūvio – veikiau labai poetiška, leidžianti išgirsti kiekvieną muzikinio audinio detalę. Net ir literatūrinis tekstas čia išvengė tiesioginio naratyvumo ar simbolizmo, o tiesiog įsiliejo į bendrą garsinį vyksmą.

Puikiai oratorijos atlikimo visumoje derėjo ir konceptualus vizualinis apipavidalinimas – balti solistų kostiumai tik pastiprino sakralų muzikos pradą, minimalios vaizdo projekcijos kartais atkreipė dėmesį į dainuojamą tekstą, o kartais tiesiog tapo organiška scenografijos dalimi.

Neteko matyti ir girdėti šio kūrinio atlikimo prieš keturiolika metų Kauno sporto halėje, kur jis skambėjo su kita atlikėjų sudėtimi, tačiau galiu įsivaizduoti, kad šis, LNOBT sausio 12-ąją, lyginant su anuo, buvo išties nuosaikus, subtilus, labiau sutelktas į pačią muziką nei vizualius ar programinius momentus. Giedriaus Kuprevičiaus muzika, deranti prie LNOBT auros, leido tiesiog pabūti čia ir dabar – susikaupti, išklausyti, ne liūdėti, bet prisiminti.