Interaktyvumas teatre vaikams gimsta iš abipusio ryšio

„Menų spaustuvė“, bendradarbiaudama su trylika Europos šalių, įgyvendino bendrą ketverių metų trukmės projektą „Babel – or The Art of Listening in TYA“. Šio projekto idėja kilo tarptautinės teatro vaikams ir jaunimui asociacijos „Assitej International“ nariams diskutuojant apie praktines patirtis ir sunkumus, su kuriais susiduria teatrą vaikams ir jaunimui kuriantys profesionalai. Projekto „Babel“ tikslas buvo sutelkti dėmesį į įvairiapusio bendradarbiavimo procesus, kūrėjams padedančius efektyviau komunikuoti su jaunąja teatro auditorija.

Viena iš šio projekto veiklų – scenos menų profesionalams skirti mokymai, kuriuose aktyviai dalyvauja ir „Menų spaustuvės“ deleguoti menininkai. Tarp jų – Eglė Agota Matulytė: aktorė, rankų šešėlių teatro kūrėja.

Matulytė pasidalino įspūdžiais iš Italijoje ir Airijoje vykusių „Babel“ mokymų, taip pat papasakojo, kuo skiriasi Lietuvos ir užsienio šalių teatras vaikams ir kas iš tiesų teatre yra įdomu jaunajai auditorijai.

Papasakokite apie savo patirtį dirbtuvėse – kuo jos buvo įdomios, naudingos?

Šios dirbtuvės man buvo neįkainojama patirtis – užsimezgė kūrybinės pažintys, turėjau galimybę tobulėti profesiškai, įgijau drąsos kolegoms pristatyti rankų šešėlių teatrą, išryškinti jo specifiką, jaučiausi drąsiau ir atstovaudama Lietuvos teatrui tarptautinėje erdvėje.

Abejos dirbtuvės vyko dviejų ypatingų festivalių metu – „Visioni di Futuro, Visioni di Teatro“ Italijoje ir „Baboró International Festival for Children“ Airijoje. Abu festivaliai, kaip ir pačios dirbtuvės, skirti vaikų auditorijai, su kuria kuriu ir dirbu jau daugiau nei dešimt metų. Tad man dalyvavimas šiuose renginiuose buvo ne tik profesinis nuotykis, bet ir dovana – galimybė dar labiau praplėsti žinias, susitikti su bendraminčiais iš įvairiausių pasaulio kampelių, stebėti įkvepiančius, stiprius užsienio spektaklius, kurie paliko ryškų įspūdį ir tapo inspiracija naujoms kūrybinėms mintims.

Vadinasi, grįžote praturtėjusi ne tik dirbtuvių dalyvės, bet ir spektaklių žiūrovės patirtimi. Kokie spektakliai labiausiai įsiminė?

Iš visų darbų, kuriuos teko matyti abiejuose festivaliuose, ryškiausią įspūdį padarė belgų trupės „Be Flat“ spektaklis „Double You“, beje, 2024-aisiais rodytas ir Lietuvoje, Tarptautiniame vaikų ir jaunimo festivalyje „Kitoks“. FOMO (angl. Fear Of Missing Out, baimė kažką praleisti) temą tyrinėjančio spektaklio scena buvo atskirta plona audinio siena, kuri žiūrovą tarsi vertė pajusti nuolatinę pasirinkimo, abejonės, smalsumo, net lengvos frustracijos būseną bei parodė, ką aš matau ir ko netenku, pasirinkusi vieną ar kitą pusę. Nesuvaldomas noras pažvelgti „anapus sienos“ čia gimė organiškai, be jokio dirbtinio dramaturginio spaudimo. Žinoma, spektaklyje visus pakerėjo ir aktorių komanda, preciziškai valdanti akrobatinius triukus, muzikos instrumentus, balsą ir aktyviai kurianti ryšį su publika. Aktoriai, kitaip nei įprasta vaikų teatre, čia nebuvo „dangstomi“ spektaklio scenografija ar kostiumais, priešingai – minimalūs scenografiniai sprendimai tapo tiksliais įrankiais, leidžiančiais tik dar labiau išryškėti jų fizinei meistrystei ir techninei raiškai.

Grįžkime prie kūrybos: kas yra rankų šešėlių teatras? Tai atskiras teatro žanras ar tik teatro elementas?
Rankų šešėlių teatras – viena iš lėlių teatro atšakų. Tai gana retas, net nišinis žanras, kurio kūrėjų nėra daug ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Pora pavyzdžių – rankų šešėlių teatras „Budrugana Gagra“ Sakartvele, kuriame mokėsi ir mūsų trupė „Budrugana Lietuva“, ir „Shadow Play Theatre Kakashiza“ Japonijoje, su kuriuo taip pat užmezgėme partnerystę, ir tuo labai džiaugiamės. Žinoma, yra pavienių menininkų, kuriančių individualius rankų šešėlių teatro pasirodymus, tačiau tai jau kitas žanras. Teatrų, kuriančių repertuarinius spektaklius ir nuosekliai naudojančių šią specifinę teatro techniką, visame pasaulyje tik trys.

Dalyvavote net dvejuose projekto „Babel“ mokymuose – Italijoje ir Airijoje. Kuo šios patirtys buvo skirtingos ir kuo naudingos?

Nors dirbtuvių procesas prasidėjo Italijoje (Bolonijoje), o vėliau tęsėsi Airijoje, abiejų etapų patirtys buvo labai skirtingos ir viena kitą papildančios. Bolonijoje daugiausia dėmesio skyrėme žinioms gilinti, komandiniam ryšiui ir bendram kūrybiniam jautrumui auginti – ypač gebėjimui klausytis publikos, jos reakcijų ir poreikių. Tai buvo tarsi stiprus teorinis ir praktinis pamatas. Šiame etape vertingi buvo ir teatriniai pratimai, kuriuos grįžusi naudoju savo pedagoginėje veikloje. Dirbtuves baigėme nedideliu rezultatų pristatymo festivaliu mokymų dalyviams ir Italijos vaikams. Tai padėjo įsivertinti ir praktiškai pritaikyti įgytas žinias realaus žiūrovo kontekste.

Dirbtuvės Airijoje natūraliai įgavo kitą kryptį. Kadangi dalyviai buvo tie patys, jau turintys bendrą patirtį ir tvirtą pagrindą, įgytą Italijoje, iš karto koncentravomės į praktiką: dirbome su savo vaikystės istorijomis, kūrėme iš jų scenas, ieškojome vaikams patrauklių, jautrių ir interaktyvių formų. Visa tai tapo realiu kolektyvinės kūrybos etapu: sukurtas scenas jungėme į bendrą naratyvą, ieškojome jam tinkamos estetinės kalbos, ritmo, žiūrovą įtraukiančių elementų.

Dirbtuvėse dalyvavo skirtingų kartų ir skirtingų teatrinių kultūrų kūrėjai, tad įvairialypis kontekstas suteikė išskirtinę galimybę matyti labai įvairius kūrybinius požiūrius, stebėti kitų patirtis iš arti, semtis įkvėpimo ir jausti nuolatinę idėjų cirkuliaciją. Tokia aplinka ne tik praturtino profesiškai, bet ir įkvėpė, augino ir skatino drąsiau žengti į naujus kūrybinius ieškojimus. 

Užsiminėte, kad kūrybinių dirbtuvių rezultatus stebėjo tikslinė auditorija – vaikai, kurių reakcijas taip pat analizavote. Kas jiems buvo įdomu, patrauklu, įtrauku?

Su nuostabiais kūrybinių dirbtuvių pedagogais Alexu Byrne’u ir Greggu Hallu tyrinėjome vaikų auditoriją ir supratome, kad vaikus labiausiai įtraukia tikras akių kontaktas ir jautrus aktorių įsiklausymas į publiką. Vaikai labai greitai pajunta, ar aktorius yra „čia ir dabar“, ar mato juos kaip lygiaverčius partnerius. Nors šiandien teatre galima sugalvoti daugybę interaktyvių priemonių, mano patirtis rodo, kad gyva aktoriaus reakcija, iš tiesų matantis jo žvilgsnis ir gebėjimas atliepti vaikų reakciją realiu laiku yra stipriausia publikos įtraukimo į spektaklį priemonė. Interaktyvumas teatre vaikams pirmiausia gimsta iš abipusio ryšio, o ne iš efektų – aktoriui svarbu ne tik rodyti, bet ir klausyti.

Viešėdama teatro vaikams dirbtuvėse užsienyje tikriausiai pastebėjote, kuo lietuviškas teatras vaikams skiriasi nuo to, ką galima pamatyti svetur?

Abiejuose festivaliuose žiūrint įvairių šalių spektaklius buvo aiškiai matyti skirtingos teatro vaikams tradicijos. Kai kuriose Europos šalyse vaikas laikomas lygiaverčiu, brandžiu žiūrovu, todėl spektakliai yra drąsesni, konceptualesni ir nebijantys sudėtingesnių temų ar jų interpretacijų. Kitose šalyse teatro vaikams kūrėjus labiau domina žaidybiškumas, humoras ar vizualinė kalba, kurianti tradiciškesnio teatro patirtis. Abiejuose festivaliuose taip pat buvo akivaizdu, kad vaikams itin artima ir suprantama teatrinė kalba yra klounada bei šiuolaikinis cirkas – šioms formoms skirta ypač daug dėmesio.

Kaip, jūsų pačios nuomone, reikėtų kalbėti su jaunaisiais žiūrovais?

Man teatre vaikams visada norisi ieškoti naujų bendravimo su auditorija būdų ir dar daugiau žaismės, bet jaučiu, kad lygiai taip pat svarbu, jog teatras išliktų konceptuali erdvė, kurioje perteklinė, bet kokia kaina kuriama dinamika netaptų pataikavimu žiūrovui. Priešingai – teatras gali būti puiki terpė mokytis kantrybės, gebėjimo klausyti, sekti teatrinį vyksmą ir suprasti bei interpretuoti siužeto vingius.

Ar lietuviškas teatras vaikams atliepia tokią viziją?

Lietuvos teatro festivaliuose tikrai turime galimybę matyti daug kokybiškų užsienio kūrėjų spektaklių vaikams pavyzdžių, kurie plečia akiratį ir kelia kartelę visam teatrui, skirtam vaikams. Taip pat matau, kad Lietuvos kūrėjai aktyviai keliauja, mokosi ir ieško naujų teatro vaikams formų, todėl šio teatro scena nuolat auga ir juda į priekį. Būdama šio teatro dalimi, gerai suprantu ir vidinę virtuvę: mes, kuriantys vaikams, šiandien stengiamės pateikti geriausią įmanomą rezultatą turėdami tai, ką turime – savo patirtį, resursus ir kontekstą.

Ačiū už pokalbį.