Autorius: Miglė Munderzbakaitė
Miglė Munderzbakaitė
Nuo bjaurasties link... grožio?
Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Šventė“ inspiravo Juozo Grušo „Trys paradoksinės novelės apie švarą“. Režisierius, rašydamas scenarijų, iš rašytojo novelių pasiskolino tik pagrindinę veikėją ir dalį temų, kurias papildė jam rūpimais kontekstais, aktualijomis ir dabarties simboliais.
Miglė Munderzbakaitė
Teatro kūrėja Jane Arnfield: Svarbu palaikyti dialogą tarp teatro ir mokslo
Šių metų pradžioje menininkė, teatro kūrėja Jane Arnfield lankėsi Kaune. Lietuvoje ji viešėjo nebe pirmą kartą – praėjusiais metais dalyvavo VDU vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Teatras ir atminties karai“, kurioje pristatė savo performansą „Alavinis žiedas“. Šį kartą menininkė atvyko su edukacine misija. Su J. Arnfield kalbamės apie jos performansą „Alavinis žiedas“, autentiškos, dokumentinės medžiagos adaptavimo scenai ypatumus, teatro menininkų ir teoretikų santykį.
Miglė Munderzbakaitė
Nuo bjaurasties link... grožio?
„Šventė“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Šventė“ inspiravo Juozo Grušo „Trys paradoksinės novelės apie švarą“. Su šio autoriaus kūriniais režisierius yra dirbęs ir anksčiau, 2006-aisiais pastatė radijo spektaklį pagal Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“. Šį kartą režisierius, rašydamas scenarijų, iš rašytojo novelių pasiskolino tik pagrindinę veikėją ir dalį temų, kurias papildė jam rūpimais kontekstais, aktualijomis ir dabarties simboliais. Pasak Jankevičiaus, „trys J. Grušo paradoksinės novelės – labai trumputės. Iš tiesų „Šventė“ nėra tiesiog originalaus teksto inscenizacija. Perskaitęs noveles iškart supratau, kad jos turėtų būti tiesiog atspirtis autorinei kūrybai. Novelės atsiskleidžia per pagrindinę veikėją Konstanciją, kuri pačiame spektaklyje net nepasirodo, apie ją šneka kiti personažai.“
Miglė Munderzbakaitė
Pasitikėti tekstu
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Vėjas gluosniuose“
Didžiųjų žiemos švenčių išvakarėse pamačiau naujausią Gyčio Padegimo spektaklį „Vėjas gluosniuose“ pagal to paties pavadinimo Algirdo Landsbergio pjesę (1973 m.). Net ir Padegimo kūrybinio kelio nuosekliai nesekančiųjų tikriausiai nenustebino režisieriaus sprendimas statyti pjesę, susijusią su mūsų šalies istorija, ypač minint valstybės šimtmetį.
Miglė Munderzbakaitė
Asmenybės, reiškiniai ir aiškūs tikslai. Kauno perspektyva VDDF
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis Kaune pristatė dalį sostinėje rodytų filmų. Aptarsiu keturis filmus, kuriuose plėtotos meninės kūrybos – tiek profesionalios, tiek mėgėjiškos: eksperimentinės, virtualios ar pogrindinės – tema. Taip pat aptarsiu ir dar vieną filmą, skirtą įtemptam, įtraukiančiam susitelkimui į žmogaus psichologines ir fizines galimybes.
Miglė Munderzbakaitė
Būtis drobės paviršiuje
Gegužės 17 d. Kauno paveikslų galerijoje atidaryta tapytojos Eglės Velaniškytės paroda „Būties lengvumas. Čia ir dabar“. Kaip įprasta, figūrinę tapybą plėtojančios menininkės parodos centre, su retesnėmis išimtimis, išlieka žmogus. Autorė neatsisako jos kūrybą lydinčio religinio-krikščioniško turinio – idėjų, simbolių, scenų, kompozicijų.
Miglė Munderzbakaitė
„Apeironas“: (be)ribiškumas
Klaipėdoje susibūrusio teatro „Apeironas“ pavadinimo reikšmė – neapibrėžtas, beribis – kelia dvejopas mintis. Beribiškumas tarsi atliepia teatro ambicijas aprėpti daugelį dalykų, tačiau peržiūrėjus ne vieną šio teatro spektaklį atrodo, kad dar visai jaunas teatras jau turi tam tikrą gana gerai atpažįstamą stilistiką, temų, į kurias dažnai pasineria, lauką, vyraujančius darbo principus, kūrybinę komandą.
Miglė Munderzbakaitė
Trumpametražių premjeros: nuo M. Mažvydo iki Z kartos
Tradiciškai pavasaris prasideda filmų maratonu – Kino pavasariu, šiemet vykstančiu kovo 15 – 29 dienomis. Festivalyje pristatoma lietuviškų trumpametražių filmų programa, kurią apžvelgia Miglė Muderzbakaitė.
Miglė Munderzbakaitė
„Scanoramos” refleksija
Lapkričio antrojoje pusėje į Kauną atkeliavo dalis Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programos. Tolimesniame tekste pasidalinsiu įspūdžiais apie filmus, kuriuo pavyko pamatyti. Kaip ir pats festivalis, pasirinkti filmai kontrastingi, dalis jų visiškai nauji, režisierių sukurti šiais metais, kiti – nemenkas žvilgsnis į praeitį.
Miglė Munderzbakaitė
„Kino pavasario” temų apžvalga
22-asis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“ per keletą savaičių pasiūlė nemenką kino filmų ir renginių programą. Šis tekstas nepretenduoja atskleisti visų pavasarinio peizažo spalvų ir atspalvių, tad straipsnyje bus aptariama dalis filmų, kurie pasirinkti remiantis objektyviomis ir subjektyviomis jų peržiūrų priežastimis. Pristatomi keli dokumentiniai filmai, kelios komedijos ir naujų sprendimų kine paieškos, lietuviški trumpametražiai ir filmai, kalbantys apie moteris, paauglystę, pabėgimus bei pabaigas.
