Gegužės 17 d. atidaryta tapytojos Eglės Velaniškytės paroda „Būties lengvumas. Čia ir dabar“. Kauno paveikslų galerijos pirmajame aukšte pasitinka ne tik gerai žinomos, ryškios menininkės ir pedagogės darbai, bet ir jos vyro Gedimino Borisevičiaus (1972–2012) skulptūros, sūnaus Mindaugo fotografijos, dukterų Kotrynos ir Miglės tapybos ir grafikos kūriniai.
Kaip įprasta, figūrinę tapybą plėtojančios menininkės parodos centre, su retesnėmis išimtimis, išlieka žmogus. Autorė neatsisako jos kūrybą lydinčio religinio-krikščioniško turinio – idėjų, simbolių, scenų, kompozicijų. E. Velaniškytės žmogus įsitraukęs į įvairias gyvenimo situacijas, kurios ir skaudžios, ir gąsdinančios, ir kupinos rimties, ramybės, kartu – nerimastingumo. Iš drobės žvelgiančios figūros, nors įrėmintos į religinį naratyvą, tačiau dažnai pasiskolintos iš menininkės aplinkos. Kūriniuose galima atrasti tapytojos šeimos narius, kolegas.
Šioje parodoje gausu įvairiais laikotarpiais sukurtų darbų, palydėtų to laiko išgyvenimų, jausenų. Nors ekspozicijoje galime matyti ankstesnių kūrinių, tačiau naujausi menininkės darbai, tapyti pastaraisiais metais, rodo ne tik produktyvumą, bet ir tam tikrą kūrybinį proveržį. Lyginant su prieš dvejus metus surengta paroda „Aš ateinu“, šioje parodoje galima pastebėti didesnę vaizduojamų figūrų dinamiką, judesį. Ankstesnėje parodoje dominavusią en face poziciją papildo vis dažnesnis kūrinių personažų vaizdavimas profiliu. O pakankamai nuosaikų, ramų koloritą keičia ryškesni spalvų kontrastai, drąsesni teptuko mostai, aštresni potėpiai. E.Velaniškytės tapyboje dažni geltonos, auksinės spalvos atspalviai šį kartą keičiami dominuojančia ekspresyvia mėlyna. Parodoje esama darbų, kurie tarsi vaduojasi iš susikaustymo, tvarkos, vietoj jos pasiūlydami įtampą, minties intensyvumą ir ekspresiją. Be to, kinta ir darbų formatas – gana etiudiškus, kamerinius kūrinius keičia didesnio formato drobės ar net iš kelių dalių sudaryti darbai, užimantys visą galerijos sieną.
Eglė Velaniškytės darbai, nuotr. E. Šemioto
E. Velaniškytės parodoje daug įvairių naratyvų, nulemtų gyvenimo iššūkių, nuoskaudų, kasdienio gyvenimo akimirkų. Jos kūriniai, drįstu manyti, lyg liūdna ir kartu džiaugsminga, pozityvi ir niūri ekskursija po menininkės biografiją. Įvykiai, jausmai užlesiruojami sukūrus atpažįstamą, lyg visiems bendrą, visus susiejantį biblinį siužetą.
Parodos pavadinimas siūlo kalbėti apie mūsų būties pozityvumą, tačiau eksponuojami kūriniai ne mažiau, o tikriausiai net ir daugiau atspindi būties, gyvenimo sunkumus, tuos nelengvus dramatiškus buvimo momentus. „Būties lengvumas. Čia ir dabar“ – projekcija į vidinės pusiausvyros siekiamybę, reikalingą kiekvieno būčiai.