„Apeironas“: (be)ribiškumas

Klaipėdoje susibūrusio teatro „Apeironas“ pavadinimo reikšmė – neapibrėžtas, beribis – kelia dvejopas mintis. Beribiškumas tarsi atliepia teatro ambicijas aprėpti daugelį dalykų, tačiau peržiūrėjus ne vieną šio teatro spektaklį atrodo, kad dar visai jaunas teatras jau turi tam tikrą gana gerai atpažįstamą stilistiką, temų, į kurias dažnai pasineria, lauką, vyraujančius darbo principus, kūrybinę komandą. Teatras šiandieninio, šiuolaikinio teatro kontekste yra neįprastai tekstualus, nesistengiantis pabėgti nuo žodinio teatro tradicijos, jos pakeisti kitomis raiškos priemonėmis, naujosiomis medijomis (nors jas taip pat naudoja pakankamai dažnai ir sąlyginai sėkmingai). Spektaklių dramaturgija, tekstai gimsta kūrybinio proceso metu. Nors tekstai įprastai neturi aiškaus literatūrinio pamato, juose apstu įvairiausių intertekstų, nuorodų į mūsų istorijos, kultūros artefaktus, gerai žinomus populiariosios kultūros simbolius ir labiau nišinius, sudėtingiau iššifruojamus ženklus.

Vienas pirmųjų matytų šio teatro spektaklių – „Žinduolių perėja“, kuriame buvo atsigręžta į aktualias šiuolaikinės visuomenės problemas, traumines patirtis, veikiančias mūsų gyvenimus. „Apeirono“ teatro dėmesio centre (su nedidelėmis išimtimis) yra žmogus, atsidūręs dažniausiai jam nepalankioje, gniuždančioje, keliančioje daugybę nepatogumų, kliūčių aplinkoje. Neretai tai kokios nors mažumos, paribių kultūros atstovas. Nuoseklaus, vientiso pasakojimo dažniausiai nesutiksime, vietoje jo – personažai su savo istorijomis, susipinančiomis siužeto linijomis. Galima teigti, kad dominuojančio, atpažįstamo teigiamo ar neigiamo herojaus ir net personažų hierarchijos nėra (arba norinčių dominuoti visų, kaip  spektaklyje „Nekrozė“). Kitaip tariant, autoriams egocentrizmas svarbus kaip tema, problema. „Nekrozėje“ jų pačių įvardintas terminas – „ego-ekshibicionizmas“ – socialinės masturbacijos forma, nuolat vartojant įvardį „aš“, pasireiškia ir kituose spektakliuose. Nemažiau aktualus ir dažnai spektakliuose akcentuojamas negebėjimas susikalbėti, rasti kompromisų, spręsti konfliktų, išsiaiškinti, komunikuoti. Žmogus neretai parodomas kaip vienišas su savo problemomis, mintimis, nors ir apsuptas kitų, bendruomenės. Svarbus atstūmimas, kurį lemia įvairios aplinkybės, priežastys, susiformavusios sunkiai išjudinamos mūsų visuomenės dogmos.

Teatrinės išraiškos formos ir temos atžvilgiu, ko gero, didžiausias matytas netikėtumas, nukrypimas nuo įprastinių šio teatro kuriamų tendencijų buvo spektaklis – teatralizuota pasaka „Šiurpės“, matyta pirmajame Kauno miesto kamerinio teatro surengtame festivalyje „Išeities taškas“. Tuomet režisierės Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė pateikė visai kitokį formatą tiek vizualia, tiek temos prasme. Trys aktorės, gyva pianino muzika, mirguliuojančios projekcijos, nuolatinis „žaidimas“ su balsu, intonacijomis nuo siaubo filmų iki šiuolaikinių „fyfų“, viso pasakojimo metu girdimas balsų aidas kuria tikrai stiprų šiurpiųjų pasakų įspūdį. Tai, beje vienas iš nedaugelio šio teatro spektaklių, kuriuose imamasi, nors ir ne konkrečios knygos, tačiau visgi esamo teksto, naudojamasi sukaupta pasakų medžiaga. Pasakos šiek tiek modifikuojamos, keičiamos, tačiau išlaikomas ryškus santykis su jų tradicija, su šiurpių reiškiniu.

„Palikuonis“, nuotr. D. Rimeikos, Apeirono teatro archyvas

Paskutinysis mano matytas spektaklis „Palikuonis“, kuris ir inspiravo šį tekstą, pasižymėjo sąlyginai nauju sprendimu. Šįkart „Apeironas“, vietoje teksto gausos savo idėjoms perteikti pasirinko aktorių kūnus, fizinę jų raišką. Fizinio kūno svarba išryškėjo jau ankstesniuose spektakliuose, kur buvo nevengiama iš aktorių reikalauti daugiau, „patalpinti“ juos į nepatogias, alinančias situacijas, reikalaujančias fizinio pasirengimo, ištvermės (pavyzdžiui, spektaklyje „Žinduolių perėja“ aktoriams tenka susitalpinti į nedidelį stiklinį kubą). Visgi nors „Palikuonyje“ teksto stipriai sumažėja, tačiau neišdrįstama jo visiškai atsisakyti. Spektaklyje egzistuoja naratyvo gaires formuojantis pasakotojo balsas (Kristina Švenčionytė), kuris lyg atlikdamas ataskaitą ar išpažintį protarpiais komunikuoja, bando atsakyti į retorinius klausimus scenos erdvėje vizualiai nepasirodančiam personažui – režisierei (Eglė Kazickaitė). „Palikuonyje“ keliami įvairūs su mūsų egzistencija, kilme susiję klausimai, kalbama apie stereotipus, dažnai įsišaknijusius mūsų aplinkoje (vertinant kitą, kitokį).

Visa tai apgaubiama į palikuonio, išgyvenusio branduolinį karą, formą. Karo tematika, jo galimomis hipotetinėmis pasekmėmis domisi ne vienas jaunas kūrėjas. Neseniai matytame režisieriaus Gildo Aleksos spektaklyje – interaktyvioje ekskursijoje „Karo muziejus: nauja pradžia“, buvo pristatomi išlikusieji po Trečiojo Pasaulinio karo (kilusio dėl religijos, odos spalvos, skirtingų lyčių ir kt. konfrontacijų). „Apeirono“ teatro pasakojime branduolinio karo priežastys – dogmos („politinės, religinės ir moralinės“). Turėdami panašų atskaitos tašką, šie naratyvai išties labai skirtingi. G. Aleksos kuriamas ateities pasaulis pozityvus, persunktas utopinio gėrio atmosferos, tuo tarpu režisierės Eglės Kazickaitės ir aktorių Gretos Gudelytės, Kristinos Švenčionytės bei Ričardo Bartašiaus kuriamų palikuonių ateitis problemiška, kvestionuojanti visatos, mūsų kilmės prigimtį, reikšmę („evoliucionuojame iš poreikio prietarams...“). Kaip ir spektaklyje „Nekrozė,“ čia rodomas negebėjimas komunikuoti, suprasti, priimti vienas kito, tokių, kokie esame. Tiek šiame spektaklyje, tiek kituose galima pastebėti „Apeirono“ teatro bruožą – bandymą laviruoti ant tam tikros ribos. Vienų kūrėjų spektakliai atvirai, gal net pernelyg hipertrofuotai, vulgariai demonstruoja seksualinį, erotinį pasakojimo sluoksnį. „Apeirono“ teatras neretai pasilieka sąlyginiame tokio pobūdžio scenų vaizdavime. Kartais net atsisako nieko nebešokiruojančio nuogo kūno vaizdavimo, pavyzdžiui, „Palikuonyje“ falo įvaizdžiui pasirenkamas muzikinis instrumentas – fleita, talpinanti savyje daugiau reikšmių, susietų su konkrečiu personažu.

„Palikuonis“, nuotr. D. Rimeikos, Apeirono teatro archyvas

Jeigu reikėtų išskirti „Apeirono“ teatro ryškiausią bruožą, minėtos suformuotos stilistikos detalę, jungiančią visus spektaklius, ilgai nedvejodama įvardinčiau muzikinius sprendimus, kuriamus Eglės Kazickaitės. Kone kiekvienas teatro spektaklis turi ypatybę, gal netgi tradiciją šiek tiek pažaisti su aktorių balsais. Dažnai jie modifikuojami pasitelkiant nesudėtingus techninius sprendimus (pridedant šiek tiek aido ar pan.) bei papildant pačių aktorių balsų galimybes hipertrofavimu. Visa tai pripildoma, atrodytų, tiesiogiai neveikiančiu plėtojamo naratyvo muzikiniu fonu. Tačiau būtent šie junginiai sukuria labai įsimintinus rezultatus. Būtų sunku pasakyti, ar tai teigiama, ar neigiama savybė, kad išėjus iš spektaklio kartais gali pamesti vieną ar kitą painaus ir ilgo teksto pasiūlytą naratyvinę liniją, tačiau spektaklio metu girdėta muzika neapleidžia dar ilgai. Galbūt dėl visko „kalti“ sistemingi  ritmai, siekiantys įtraukti į siūlomą atmosferą, personažų pasakojimų ritmiką ir kt. Lieka panašus jausmas lyg eilinį kartą atsitiktinai išgirdus dąiną „Don‘t worry, be happy“, kurios iš galvos neištrinsi ir girdėsi dar ilgai. Žinoma, toks pavyzdys ne itin tinkamas, mat „Apeirono“ teatre pozityvo, teigiamų emocijų neypatingai daug. Teatro kūrybinė grupė verčiau renkasi sudėtingas, problemines temas, glūdinčias tiek kiekviename iš mūsų individualiai, tiek jungiančius mus bendruomenėse.

Teksto pradžioje minėtas „Apeirono“ teatro pavadinimo neapibrėžtumas realiai egzistuoja labiau ambicijų, užmojų lygmenyje. Teatro kūrėjų eksperimentai – išimtys, pabandymai pabėgti nuo savo pačių susikurtų ribų, atpažįstamo stiliaus. Nepaisant to, šis teatras turi savų išskirtinių savybių, kad ir elgesį su tekstu ar vis didesnį ir kokybiškesnį fizinės išraiškos aspekto įtraukimą, kuris gali rasti ir tikiu, randa savo žiūrovą. Visgi svarbu nepasinerti į nuolatinį novatoriškų sprendimų, beribiškumo akcentavimą, nes galima atsidurti ant pavojingos ribos. Prisimenant vieną gerai žinomą teatrą, kuris susikūrė siekdamas maištauti, svarbu netapti, kaip Nicholo Rayaus filme – „Maištininku be priežasties“...