Teatro anonsai
Ingrida Jankauskaitė
Pasitikėjimas savo nuojauta
Pokalbis su aktoriumi Sauliumi Ambrozaičiu
Aktorius Saulius Ambrozaitis sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Žiurkės“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Vilniaus mažasis teatras, 2025), „Lūšies valanda“ (rež. Artūras Areima, Vilniaus senasis teatras ir Artūro Areimos teatras, 2025), „Storas sąsiuvinis“ (rež. Jokūbas Brazys, Klaipėdos dramos teatras, 2023), „Pelikanas“ (rež. Naubertas Jasinskas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2022), „Otelas“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT ir Klaipėdos dramos teatro tarptautinis festivalis „TheATRIUM“, 2021) ir kt.
Birutė Kapustinskaitė
Dramaturgijos vaidmuo šiandienos kontekste
Dienoraštis iš Geteborgo knygų mugės
2025-09-25, Geteborgas, devynios ryto. Prie įėjimo į mugę nusidriekusi kelių šimtų žmonių eilė. Vilniuje šiuo metu dešimta valanda, todėl mano rytas prasideda kartu su Vilniumi, stebint kultūros bendruomenės protesto tiesioginę transliaciją. Aplink besibūriuojantys švedai sukuria įspūdį, tarsi pati būčiau Simono Daukanto aikštėje, kartu su žmonėmis, kuriems šią akimirką jaučiu tokią pagarbą ir susižavėjimą: ačiū, kad buvote, kad sakėte kalbas, kad susivienijome.
Daiva Šabasevičienė
Gyvenimo melas tarp realizmo ir simbolizmo
„Laukinė antis“ Valstybiniame jaunimo teatre
Henriko Ibseno „Laukinė antis“ – tikrai laukinė, nes atsisakė „šiuolaikinės“, „gražios“ pakuotės. Spektaklyje visas dėmesys sutelktas į veiksmo dinamiką, kurioje išsiskleidžia žmogiškų nuodėmių puota. Režisierius Oskaras Koršunovas Valstybiniame jaunimo teatre įgyvendino savo siekį pastatyti spektaklį, kurio centre – ne išoriniai, XXI a. teatrą užgožę techniniai efektai, o psichologinė vaidmenų kelionė link dramos atomazgos.
Greta Vilnelė
Išsiristi iš estetinio reiškinio kokono
Spektaklis „Mahamaya Electronic Devices“ festivalio „Sirenos“ lietuviškoje vitrinoje
Šiuolaikinėje hiperrealybėje, kur viskas jau tarsi matyta, tik atsitiktinumas leidžia menui ne imituoti, o egzistuoti. Susikirtus menui ir tikrovei, atsiranda atsitiktinumo logika, kurios neįmanoma suplanuoti. Tai taip pat aiškus įrodymas, kodėl meno negalima vertinti apsimetant, kad gyvename politinio ar socialinio vakuumo laikais.
