Liepos 23-27 dienomis Vilniaus miesto teatras ATVIRAS RATAS 16-19 metų jaunimą pirmą kartą pakvies dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse pagal „Atviro rato“ teatrinį metodą, kurias ves šio metodo autorius, režisierius, aktorius, teatro pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Aidas Giniotis. Kūrybinių dirbtuvių dalyviai penkias dienas praleis po penkias valandas gilindamiesi ne tik į spektaklio kūrimo principus, bet ir į savo pačių gyvenimo tikslus, iššūkius bei problemas, o pažindindamiesi su šia teatro kūrimo forma atras naujus tarpusavio bendravimo ir supratimo būdus.
Spektaklis vaikams Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaras greta Joëlio Pommerat „Raudonkepurės“ pasipildė dar viena šiuolaikine pjese vaikams – vokiečių autoriaus Carsteno Brandau filosofiniu kūriniu „Trijulis aukštyn kojom“. Tai – originaliai poeziją ir absurdą supinantis tekstas, kurio grožį ir įtaigą meistriškai perteikė vertėja Rūta Jonynaitė. Nesunku įsivaizduoti, kad „Trijulis aukštyn kojom“ būtų puiki paveikslėlių knyga. Tačiau Carstenas Brandau savo kūrybos partneriu pasirinko ne dailininką, o nepažįstamus teatro kūrėjus. Paantraštę užrašė tokią: „Gabalėlis teatro VISIEMS nuo 4 metų“.
Pjesę paversti „gabalėliu teatro“ LNDT Studijoje ėmėsi jaunų menininkų komanda: režisierė Giedrė Kriaučionytė, scenografas Vladas Suncovas, kostiumų dailininkas Antanas Dubra ir kompozitorė Karolina Kapustaitė. Vienulį, Dudulį ir Trijulį vaidina aktoriai Marius Čižauskas, Jovita Jankelaitytė ir Kirilas Glušajevas. Sprendžiant iš rezultato, labiausiai spektaklio kūrėjų vaizduotę uždegė pjesės ir jos veikėjų neįprastumas. Kaip galėtų atrodyti Vienulis, Dudulis ir Trijulis, kurie yra nežinia kas, aišku tik, kad ne paukščiai (?), ir kokiame pasaulyje jie gyvena, – atrodo, jog tai svarbiausi klausimai, į kuriuos ieškojo atsakymo „Trijulio aukštyn kojom“ kūrėjai.








Nors įprasta, kad vasarą teatro laukas atostogauja ir ruošiasi naujam sezonui, „Menų spaustuvė“ Vilniečiams naują scenos menų projektą paruošė būtent vasarai – liepos 12-15 dienomis ji pristatys savo pirmąjį tarptautinį gatvės teatro festivalį „SPOT“. Festivalis neužsuks į jokias sales ar kitas uždaras patalpas – vasarišku oru, spektakliais ir meninėmis instaliacijomis kvies mėgautis skirtingose Vilniaus miesto gatvėse, skveruose ir net vandenyje. Organizatoriai urbanistines erdves naujai pamatyti kviečia visus, be jokių amžiaus apribojimų ir be bilietų – festivalis bus visiškai nemokamas. Renginių serijoje – spektakliai ir instaliacijos iš Ispanijos, Nyderlandų, Belgijos, Lietuvos ir Italijos.
Birželio 8 d., penktadienį, 20 val. Kirtimų kultūros centre vyks neegzistuojančio teatro „Tratata“ premjera „Europos sąjunga“. Tai interaktyvus šiuolaikinės klounados performansas, su ironija ir rimtumu pasakojantis istoriją apie žmones gyvenančius tarp laikinumo ir amžinybės, tarp konkretumo ir abstrakcijų, tarp Europos sąjungos ir Rojaus – kaimo Ignalinos rajono šiaurėje, Beržininkų ežero pietvakarinėje pakrantėje.
„Manno laimė“ Vilniaus mažajame teatre
Spektaklis, o ypač jo pavadinimas, atrodo, skirti intelektinėje raidoje pažengusiam žiūrovui, gebančiam įžvelgti antrą, trečią ar penktą planą. Toks žiūrovas supras: jei parašyta „laimė“, tai visai nereiškia, kad spektaklis bus apie ją. Jei parašyta „Manno“, tai nereikia suprasti paraidžiui, nors ir yra pastabėlė: „Pagal Thomo Manno noveles“.








„Mūsų spektaklis „Išvarymas“ susikrauna skudurus ir keliauja į Lietuvos arenas“, – taip Vandalas (aktorius Marius Repšys) skelbia vieną pagrindinių naujo Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) sezono naujienų. Vasarą prie įėjimo į LNDT Didžiąją salę prasidės ilgai planuotos pastato rekonstrukcijos darbai, tad šios salės spektakliai iškeliauja į kitas rodymo vietas. Mažoji LNDT salė veiks iki metų pabaigos.
Interviu su režisieriumi Antanu Obcarsku
Šį savaitgalį, birželio 1, 2 dienomis, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio „Voicekas“ premjera. Spektaklio koncepcijos autorius ir režisierius Antanas Obcarskas su dramaturgu Laurynu Adomaičiu naujam gyvenimui prikėlė vokiečių rašytojo Georgo Büchnerio (1813–1837) kūrinius ir susiejo juos su tyčine, pasaulį sukrėtusia Andreas Lubitzo sukelta katastrofa. Pasak režisieriaus, Büchnerio kūrybos bruožai ir amžinai likęs jaunas žvilgsnis į neteisybę yra didžiausias įkvėpimas mąstant apie Voiceką kaip idėją. Daiva Šabasevičienė kalbina spektaklio režisierių Antaną Obcarską.
Originaliuoju lėlių miuziklu „Familia“ Klaipėdos lėlių teatras birželio 2 d. 12 val. atsisveikina su žiūrovais šį sezoną ir atsisveikina su jaukiuoju Klaipėdos lėlių teatro nameliu (Vežėjų g. 4). Nuo rudens Klaipėdos lėlių teatras pakvies žiūrovus į naujas patalpas Turgaus g. 9.
Sezono pabaigoje Klaipėdos dramos teatre numatytas svarbus įvykis – spektaklio „MAMA DRĄSA“ premjera gegužės 30, 31 ir birželio 6, 7 dienomis festivalyje „TheATRIUM“ Klaipėdos dramos teatro mažojoje salėje.
Teatras džiaugiasi tarptautine broliškai dirbančia komanda: su mūsų teatro trupe darbuojasi režisierius Elmārs Seņkovs, dramaturgė Rasa Bugavičute-Pēce, scenografas Reinis Suhanovs ir kompozitorius Edgars Mākens; vaizdo projekcijas kuria Rimas Sakalauskas, režisieriaus asistentas Vaidas Jočys.
„Ktulu šauksmas“: praeitis grįžta
Pernai festivalyje parodytas režisieriaus Michało Borczucho Varšuvos Naujajame teatre (Nowy Teatr) sukurtas spektaklis „Apokalipsė“ pagal italų režisieriaus Piero Paolo Pasolini ir italų politikos žurnalistės Orianos Fallaci biografijas ir kūrybą. Spektaklyje jungiami tapybos ir kino elementai, muzikinė atmosfera, meistriška vaidyba ir subtilus humoras. Šiemet Klaipėdoje bus pristatytas naujausias Borczucho ir „Nowy Teatr“ spektaklis „Ktulu šauksmas“ pagal Howardo Phillipso Lovecrafto kūrybą. Siaubo ir keistosios literatūros klasikas savo apsakymuose sukūrė Borczuchą sužavėjusį Ktulu mitą apie dievybę, pasirodžiusią Žemėje ankščiau už žmogų. Šiandien senieji dievai grįžta skleisti siaubą. Anot režisieriaus, žmogaus būklę dabartiniame pasaulyje geriausiai atskleidžia vaizduotės ir siaubo pasaulis. Lovecrafto tekstai – pagrindas tyrinėti šiuolaikinio racionalaus žmogaus (mokslininko, istoriko ar menininko) beprotybę, nuopuolį ir žavėjimąsi mirtimi. Nors civilizacija nuolatos daro pažangą, žmonija lieka įklimpusi praeityje, o ši grįžta su keršto troškimu ir nostalgija. Nepaisant pasaulio siaubo žmogus stengiasi užpildyti atotrūkį tarp savęs ir tikrovės. Galbūt tai gali padaryti menas?