Pokalbis su aktore, šokėja, rašytoja ir dramaturge Aušra Giedraityte
Jaučiu didelį aktorystės alkį, troškulį. Noriu vaidinti, keisti vaidmenis, nenustoti mainytis personažais. Mane labiau vargina nieko neveikimas nei dienoje netelpantys darbai. Tik darbas daro tave profesionalu. Aktorius vienas prieš veidrodį nevaidins. Rašytojas nepriklauso nuo fizinės vietos ar laiko, jis gali išgyventi vienas, bet aktorius ne. Ir jeigu to darbo nėra, jautiesi be vietos.
LNDT pristato jaunuosius
Lietuviškas pavasaris dosnus jauniems teatro kūrėjams – 2019 m. atsirado keletas programų bei projektų, skatinančių sukurti savo pirmą teatrinį opusą, pasinaudoti galimybe klysti ir gal net pasimokyti iš savo klaidų. Net keli valstybiniai teatrai, daug metų stebėję vieninteliu tokio projekto analogu buvusią „Menų spaustuvės“ „Atviros erdvės“ strategiją – iš kelių sėkmingiausių jaunų menininkų teatrinių produktų formuoti savo pagrindinį repertuarą, – nusprendė rizikuoti.








„Sapnavau sapnavau“ Jaunimo teatre
Spektaklyje „Sapnavau sapnavau“ nėra vaizdo, kurį galima būtų nufotografuoti ar aprašyti. Jis vyksta tamsoje, su kuria neapsipranta akys, ir nėra skirtumo, ar būsi užsimerkęs, ar atsimerkęs. Su tokia aklina tamsa kasdienybėje retai susiduriama. Ji išryškina garsus ir skatina klausytis. „Sapnavau...“ atveju, iš skirtingų taškų erdvėje sklindant įrašytiems balsams, susiduriama su dviem baimėmis – baime nusikalsti ir baime prarasti artimą.