Įžvalgos po Vilniaus mažojo teatro spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“
Kalbant apie Vilniaus mažojo teatro (VMT) naujojo sezono pirmąją premjerą „Scilė nori būti žmogumi“, tenka pradėti iš toli, t.y. nuo pandemijos meto. Pačiame karantino įkarštyje, 2021 m. sausį, izoliacijos ir griežto kaukių režimo sąlygomis režisierė Gabrielė Tuminaitė, panaudodama teatro sceną kaip kino filmavimo paviljoną, surengė eksperimentą – sukurti film noir filmą pagal Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“.








Žinomas kino režisierius Sergejus Loznica Valstybiniame jaunimo teatre pradėjo repetuoti spektaklį pagal pasaulyje plačiai pagarsėjusį amerikiečių rašytojo Jonathano Littello romaną „Gera linkinčiosios“ (pr. „Les Bienveillantes“, angl. „The Kindly Ones“), beje, parašytą prancūzų kalba. Šis didžiulės apimties kūrinys, 2006 m. įvertintas Goncourt’ų premija, yra unikalus šiuolaikinės literatūros kontekste. Remdamasis gausiais archyviniais šaltiniais Littellas kuria fantasmagorišką Antrojo pasaulinio karo vaizdinį, nagrinėja Holokausto problemą, atskleidžia visuomenę ir atskirą individą įtraukiantį masinio naikinimo mechanizmą tarsi iš vidaus, nes pagrindinis romano veikėjas ir pasakotojas yra žudynėse tiesiogiai dalyvaujantis SS karininkas.
Adomo Juškos „Guašas“ Jaunimo teatre
Jaunimo teatre Adomo Juškos sukurtas „Guašas“ – potėpių, intonacijų, nuojautų, prisiminimų rinkinys. Lyg slystum vandeniu ir nieko nejaustum, neliestum, tik asociatyviai bandytum suvokti tai, kas vyksta. Šiame spektaklyje žvelgiama į pasąmonę, kuri yra didžiausias žmonių kankinimo ir palaimos „įrenginys“. „Guašas“ – šviesus ir režisūrine laisve kvėpuojantis spektaklis. Toks antiplakatiškas kūrinys, kuriame nemojuojama idėjomis, nedeklaruojamos vertybės, atsisakoma tiesioginių įvaizdžių, mūsų sąmonę užvaldžiusių trafaretų. Tai spektaklis, kuris išlaisvina esamąjį laiką, leisdamas žiūrovui atmintimi nuklysti ten, kur veda spektaklio kūrėjai.







