Leos Caraxo filmai tarsi antrina jo gyvenimui. Gebėjimas jungti gyvenimą ir meną, realybę ir mitą tapo sudėtine režisieriaus kūrybos dalimi. Regis, kiekviename filme jis rodo asmeniškus jausmus – prancūzų kino enfant terrible būseną, kartėlį, džiaugsmą, nuostabą, susižavėjimą, meilę Juliette Binoche ir Katerinai Golubevai, be kurių nebūtų „Pont Neuf meilužių“ ar „Polos X“. Filmo „Anetė“ (LRT Plius, 14 d. 21.33) siužetas formaliai priklauso muzikos autoriams, grupei „Sparks“, bet veikėjų likimuose sunku nepamatyti Caraxo gyvenimo atgarsių – po tragiškos Golubevos mirties jis vienas augino dukterį. Kartais sudėtinga suprasti, kur baigiasi filmas ir prasideda gyvenimas. Gal todėl „Anetė“ toks demonstratyviai pažeidžiamas. Kaip pažeidžiamas filme yra roko operos, miuziklo žanras, kiču dvelkiantis siužetas ir kūdikis, kurį vaidina marionetė.
Adamo Driverio suvaidintas Henris – stand up komikas. Jo pasirodymas vadinasi „Dievo beždžionė“. Henris skundžiasi likimu, savo niekingumu, bet žiūrovams tai patinka. Henrio mylimoji Ana (Marion Cotillard) yra operos dainininkė. Jos laukia ovacijos ir žurnalistai. Nors Henris pavyduliauja mylimajai šlovės, tai netrukdo porai būti kartu. Jie gyvena skirtinguose pasauliuose, bet dainuoja kartu ir atskirai – ant raudonojo kilimo ir daržovių parduotuvėje, mylėdamiesi ir pykdamiesi, dainuoja apie tamsiąją šlovės pusę ir apie tai, kad valdžia gadina žmogų. Jiems gims duktė Anetė. Ekrane ją judėti priverčia lėlininkai, specialiųjų efektų meistrai ir, žinoma, Caraxas. Henris ir Ana dainuoja ir apie dukterį – angeliško balso mergaitę, kuri paveldėjo jų nuodėmes. Neabejoju, kad daugumai žiūrovų tos dainos patiks, nes „Anetė“ – konceptualus kinas, tvinkte pritvinkęs emocijų. Tai dabar reta. Juolab Caraxas žino, kad rodant tragediją kino reikia ieškoti tarp žanrų ir kalbų, ten, kur susitinka holivudiškas reginys ir avangardiškas eksperimentas.
Kovo 11-ąją LRT siūlo tradicinį minėjimų ir eitynių „paketą“, kitos televizijos – daug Holivudo pramogos. Prie pramogos priskirčiau ir Rose Bosch filmą „Vasara Provanse“ (LRT Plius, 11 d. 16.20), juk laisvadienis skatina tinginiauti ir grožėtis svetimais peizažais. Filmo siužetas paprastas: anūkai važiuoja vasaroti pas senelį, kuris prieš keliolika metų išsižadėjo šeimos ir jų mamos. Bet tėvai skiriasi ir teks vasaroti su juo. Iš visko sprendžiant, kartų karas neišvengiamas, juolab kad miestiečių laukia ir provincijos siaubas – prastas interneto ryšys, vėjas ir uodai.
Vis dėlto geriausiai apie provinciją ir jos sukeliamus jausmus rašė Jane Austen, todėl ir nesibaigia jos knygų ekranizacijų festivalis. TV3 (9 d. 22 val.) siūlo 2020 m. pasirodžiusią Autumn de Wilde „Emą“. Nustebinti dar viena bene garsiausio Austen romano ekranizacija sunku, tad filmo autoriai panaudojo ir kitų rašytojos knygų personažus bei jų istorijas, taip lyg ir pabandė sukurti filme „ostinišką“ pasaulį. „Ema“ – tarsi jo rėmai.
Bet, kita vertus, kas atsisakys vėl persikelti į XIX a. Anglijos provinciją, kur gyvena dvidešimt vienų Ema (Anya Taylor-Joy). Ji yra graži, sąmojinga, turtinga ir mano daug žinanti apie žmones. Ema nusprendė niekad netekėti ir nepalikti tėvo vieno. Kai jos draugė išteka ir persikelia į vyro namus, Ema randa naują draugę. Tai našlaitė Harieta. Ema nori „sutvarkyti“ jos asmeninį gyvenimą.
Jei jums atrodo, kad Austen romanai pernelyg paprasti, siūlau prisiminti, ką yra pasakiusi Virginia Woolf: „Įdomu, kad kuklių buitį aprašančių romanų autorė Jane Austen pasirinko mene sunkiausią kelią: kaip ir Sofoklis, ji rašo taip, tarsi žinotų – vienas klaidingas žingsnis, ir viskas žlugo.“ Tačiau klasikos ekranizuotojai privalo tokius žingsnius žengti, nes tai atveria vis naujas kūrinio interpretacijos galimybes.
Panašiu keliu nuėjo ir Matteo Garrone, perkeldamas į ekraną Carlo Collodi „Pinokį“ (LRT Plius, 10 d. 12.30). Tie, kurie žavisi animaciniais (ypač amerikiečių) filmais apie Pinokį, ko gero, nusivils, bet Garrone nusprendė likti kuo arčiau originalo – jo filmo kostiumus ir scenografiją įkvėpė pirmojo knygos leidimo 1883 m. dailininko Enrico Mazzanti iliustracijos. Pasakodamas apie medinį berniuką, kuris nenori mokytis, bet labai nori būti žmogus, Garrone pabrėžia jam visada svarbų socialinį kontekstą – XIX a. pabaigos Toskanoje vis dar galioja feodaliniai santykiai, skurdas ir badas čia kasdienybė. Tačiau pasakodamas apie vargšo staliaus Džepeto iš pliauskos išdrožtą nepaklusnų berniuką Garrone įrodo, kad puikiai jaučia pasakos poetiką ir sugeba iš jos išskirti ir žiaurumą, ir stebuklą. Filmo pasaulis ypatingas, kartais primenantis italų neorealizmą, kartais – Federico Fellini cirką. Kai kurie gyvūnai yra tikri, kai kurie antropomorfizuoti. Jokio nuoseklumo, bet kaip ilgai atmintyje išlieka netikėti filmo vaizdai.
Pasiilgusiems gruzinų kino šįvakar (LRT Plius, 8 d. 22.45) yra proga prisiminti 1996 m. sukurtą Nanos Džordžadzės filmą „Tūkstantis vienas įsimylėjusio virėjo receptas“. Jo veiksmas prasideda 1995 m. Paryžiuje, kai Pirosmanio parodą rengiantis Antonas sutinka seną damą. Ji turi rankraštį, kurį parašė Antono mama – gruzinų kunigaikštytė Sesilija (Nino Kirtadze). Rankraštyje pasakojama apie audringą prancūzo virėjo ir keliautojo Paskalio Išako (Pierre Richard) gyvenimą, jo paskutinę beprotišką meilę, užklupusią 3-iojo dešimtmečio Gruzijoje. Kelionėje, kurios tikslas – gruzinų nacionalinės virtuvės ypatybės, susipažinęs su raudonplauke kunigaikštyte, jis dar nežino, kad ją įsimylės. Kad bus laimingas, kad turės namus, bet paskui ateis bolševikai ir spindintis visomis laimės spalvomis pasaulis sugrius.
Jūsų – Jonas Ūbis
