Šaltas, tolimas, baugus ir nepažįstamas. Sidabrinė plėvelė uždengia galerijos langus paslaptimi. Pro duris žengiu į kitą pasaulį – ar į erdvėlaivį, kuris mane ten nugabens, – į jaunosios kartos tapytojo Gyčio Arošiaus parodą „Dabarties nebūtis“. Ausis pripildo Mario Marzidovšeko muzika ir durims užsivėrus mano kūnas praranda svorį, pakimbu nulinėje gravitacijoje. Muzika gaudžia, aidi, kartojasi ir kinta. Pasijuntu esanti kažkur už bruzdančio miesto ir arčiau juodos kosmoso begalybės, kurios neaprėpiamumas ilgesingai tiesia savo šaltas rankas. Pasiduodu jos stingdančiam glėbiui ir leidžiuosi aplinkai perkelti į nematytus, bet jausmiškai atpažįstamus mokslinės fantastikos filmų siužetus, erdvėlaivius ar laikinais namais tampančias kosmines stotis.

Pradėti šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančios tapytojo Algimanto Jono Kuro retrospektyvos apžvalgą norisi paminint tai, jog nei tapytojo kūryba, nei laikmetis, kada didžioji dalis parodoje rodomų darbų buvo sukurti (XX a. 8-asis ir 9-asis dešimtmetis), šio teksto autoriui nėra itin gerai pažįstami, o tai formuoja žvilgsnį iš savotiškos „nežinančiojo“ perspektyvos. Tebuvo žinoma tai, kad Kuras laikomas Lietuvos moderniosios tapybos klasiku, kartu su kitais vadinamosios „ketveriukės“ nariais (Kostu Dereškevičiumi, Arvydu Šalteniu ir Algimantu Švėgžda) svariai atnaujinusiu brežnevinio laikotarpio bei vėlesnę tapybą, prisidėjusiu prie asambliažo meno plėtotės ir per ilgus dėstytojavimo metus paveikusiu ne vieną tapybos studentų kartą.

Jeigu egzistuoja absoliuti tyla, ji turėtų būti kurtinanti, todėl ir siaubinga. O kartais tyla baugina vien dėl to, kad žinai, jog tuoj kažkas įvyks, jog ji tuoj išvirs į kažką sau priešinga. Būtent triukšmo, kaip tylos, ir tylos, kurios negali tverti, metaforomis tapytoja Donata Minderytė įveda skaitytoją į savo ką tik apgintą meno daktaro tyrimą „Vaizdinis vertimas“. Jame siekiama užtildyti vaizdus, telkiantis stingulio mediją – tapybą.

Kovo pradžia mieste. Ankstyvas, dulsvas ir dulkėtas, beveidis, savo paties likimui dar aklas pavasaris. Bet pažvelkite į viršų – blyškiame dangaus skliaute įsirėžusi nervinga medžių šakų kaligrafija: šiame gamtos pareiškime, kurio nebeįmanoma atšaukti, juodi kovarnių kūnai sudeda paskutinius akcentus, skyrybos ženklus ir rėksmingus kirčius (minkštų prieblandų ir kuždesių laikas baigėsi), praneša – ir perspėja! – apie netrukus pasaulį ištiksiančios metamorfozės pasakinę prigimtį. Kol blyškuma dar įsigėrusi į miesto paviršius (gamtoje, neabejoju, viskas atrodo gyviau ir išraiškingiau), akis atgaivinti ir pavasario spalvų šėlsmui paruošti gali lankymasis tapybos parodose. Štai dvi (ne vienintelės), suteikiančios įsimintinas menines patirtis.

Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje iki balandžio 7 d. vyksta vieno svarbiausių lietuvių tapytojų Antano Martinaičio kūrybos paroda „Vieno paukščio istorija“ (kuratorė Algė Gudaitytė). Ši paroda suteikia progą ne tik pamatyti ikoninius tapybos darbus, bet ir gyvai apžiūrėti dailininko eskizus, anksčiau publikuotus 2010 m. Birutės Patašienės ir Virginijos Markauskienės sudarytame Antano Martinaičio kūrybos albume.

Beformis parodos kūnas susisuko į ratą. Baltoje klausykloje saugu nusirengti dienos triukšmą ir kažkuria prasme nusilenkti visoms čia esančioms ištapytoms formoms bei dėmėms. Iš kokių šaltinių ateina taip ilgai laukti žodžiai, kokiu sirenišku balsu prišaukiami vaizdiniai, kaip maitinamos bevaisės pauzės ir kokiu pavidalu pradeda egzistuoti kūriniai, gavę pirmąjį impulsą iš kūrėjo? Šeši jaunieji menininkai – Paulina Domašauskaitė, Kristijonas Gurčinas, Benas Matijošaitis, Jonas M. Meškauskas, Liucija Pačkauskaitė, Emilis B. Šeputis – kuria erdvę negimusių idėjų kapinynui.

Kai ima sprogti pumpurai, kai iš įšalo gniaužtų išsivadavę nedrąsiai pradeda kaltis krokai, kai Neris pasiekia ir užlieja krantines, paversdama jas per miestą vingiuojančiu veidrodžiu, šmėklos, pajutusios įraudusių žandų ir spindinčių akių gausą, irgi sukyla šokiui. Šį kartą jos ratu sukasi ne baugioje tamsoje, o saulės spinduliuose besimaudančioje Pamėnkalnio galerijoje. Būtent joje paslaptingai sužiba nauja jaunų menininkų paroda „Žarija“.

Tarp šios žiemos dailės ekspozicijų išskirčiau Martino Jankaus tapybos parodą. Pylimo galerija, visada pasižymėjusi dėmesiu tradicijai, ko gero, tapo idealia erdve tapytojo peizažams.

Viskas prasidėjo nuo našlaitės. Laukinės našlaitės, kuri pasirodė ir mieste, ir ekrane, traukdama akį ir kažką nebyliai baksnodama. Nuo plakatų gatvėse iki anonsų feisbuke – našlaitė ėmė šmėžuoti visur. Neištvėriau, susigundžiau ir vieną šaltą žiemos šeštadienį nuvažiavau. Lūkesčiai nebuvo apvilti. Netgi daugiau – lūkesčiai buvo viršyti. Gėlės, moterys ir antys, nors gal motyvų minėti ir nederėtų, nes jie pavadinti skaičiais (ambicingai – keturženkliais numeriais, kas reiškia, kad yra arba bus daug). Išsipildymas. Kažkur tarp Donaldo Kajoko iš rinktinės „Poezija, o gal ne ji“ ir Claudeʼo Lévi-Strausso „Laukinio mąstymo“ (Baltos lankos, 1997) knygos vidaus ir galinio viršelio su reprodukuota našlaite, kuri puošė prancūzišką knygos versiją, nes prancūziškas knygos pavadinimas La pensée sauvage prancūzų kalboje turi dvi reikšmes: „laukinis mąstymas“ ir „našlaitė“.

Suskubti apsilankyti Algirdo Šeškaus parodoje „Nendrės skaitymas“ skatino ne tik intriguojantis pavadinimas, bet ir – ne ką mažiau – noras pamatyti fotografo tapybą. Vis dėlto po parodos aplankymo pasitelkti „fotografo“, „tapytojo“ ir panašius įvardijimus ėmė atrodyti šiek tiek klaidinga. Vietoj jų, ko gero, tinkamiausia čia būtų „menininko“ sąvoka, šiuo atveju nurodanti ne apibrėžtumo stygių ar sąmoningą ambivalentiškumą, o gebėjimą prie to, kas rūpi, prieiti skirtingais būdais. Galbūt dėl to Šeškaus tapyboje galima įžvelgti tiek fotografijos, tiek tapybos tradicijų įtakas, susipynusias ir atsiskleidžiančias drauge. Šios ir kitos idėjos toliau aptariamos su parodos „Nendrės skaitymas“ kuratore Virginija Januškevičiūte.