Nerangi elegancija

Tarp šios žiemos dailės ekspozicijų išskirčiau Martino Jankaus tapybos parodą. Pylimo galerija, visada pasižymėjusi dėmesiu tradicijai, ko gero, tapo idealia erdve tapytojo peizažams.

Dailininkas priklauso penkiasdešimtmečių kartai, po studijų Vilniaus dailės akademijoje patekusiai į avangardinio meno sūkurį. „Tapyba mirė“, jos tradicinės išraiškos priemonės nepajėgios atspindėti šiuolaikinį dinamišką pasaulį. Dvimatė erdvė, ribotos aliejaus spalvinės galimybės – anachronizmas praktiškai neribotoms, sakykim, performanso galimybėms. Taigi naujasis menas ir naujos galimybės pagimdė daugybę sekėjų, o kiekybė ir kriterijų krizė – begalę vidutinybių. Retas šiame fone ryžosi likti „retrogradu“ ir demonstruoti tapybos teisę gyvuoti. Teisei į savitikslį naujumą priešpastatyti profesionalumą. Jankų priskirčiau prie tų, kuriems tapybos galimybės dar neišsemtos.

Formaliai tapytojas artimas mūsų tradicinei koloristinei mokyklai, tik jo ištakos gerokai šiauriau Paryžiaus. Jis sunkus, retai mažoriškas. Nuotaikos, metų kaitos stebėtojas, emocionalumą derinantis su stabilia konstrukcija. Niūrios tapybinės masės centre sukuria ašį, kuri leidžia netikėtai ryškiems potėpiams ir spalvų plotams siautėti, nesuardant visumos. Blyksnis širdgėlos, šuoras vilties, abejonių dėmė... („Birželio vakaras“, 2023; „Medžiais apaugus pikta širdis“, 2004; „Upių santakoje“, 2023). Pavadinčiau tai savotiška nerangia elegancija. Kai emocinis polėkis drausminamas vardan stilistinės harmonijos.

Senųjų meistrų aidų ilgesį įžvelgi muziejinio kolorito – rusvos, ochros, kūno spalvos – kompozicijose („Palei keliuką“, 2012; „Pro erškėtrožių krūmus“, 2012; „Kauno marios ties Pažaisliu“, 2012). Glotnesnis potėpis, švelnesnė tekstūra.

Peizažuose vyrauja panorama su aukštu horizontu – lyg ilgesingas žvilgsnis į neaprėpiamą tolumą. O toluma keista ir ypatinga. Dievo ir menininkų užmiršta Naujoji Vilnia („Rūgšties kvartalas“, 2001; „Girtuoklis paupys“, 2001; „Užtvanka. Gruodis“, 2020). Tas atgrasus proletariškas aristokratiškojo Vilniaus prielipas. Caro, lenkų ir industrializmo laikų dirbtuvių ir gamyklų liekanos, geležinkelis, išsikerojęs ant nuostabaus grožio Vilnelės kalvų. Reikia turėti reto jautrumo širdį, kad matytum to groteskiško derinio žavesį. Keista, bet tarp tų žalių ar snieguotų klonių, Vilnios vingių saulėlydžiai tokie pat nuostabūs kaip ir Belmonte... Reikia tik mokėti matyti.

Paroda veikia iki sausio 27 d.

Pylimo galerija (Pylimo g. 30, Vilnius)