Garso spektaklis tamsoje „Eiti į pat vidurį“

Atsimerki. O aplinkui vis tiek tamsu. Taip tamsu, kad sunku orientuotis erdvėje, net jausti savo kūną. Šioje juodumoje pasigirsta skardos, medžio, popieriaus triukšmai, vėliau – žodžiai. Tai – kvietimas į garsinį pasaulį. Tokį, kokį jį „mato“ neregiai.

Liepos viduryje garso meno ir muzikos edukacijos projektas „Regėjimo fonas“ pakvietė reginčiuosius patirti visišką tamsą ir joje atrasti garsovaizdžius, kuriuos mato aklieji ir silpnaregiai, didžiąją dalį informacijos apie šį pasaulį gaudami garsiniu pavidalu.

Pasiruošimas, mokymasis, garsų ir tinkamų poezijos eilučių paieškos, bendradarbiaujant su garso menininku ir kompozitoriumi Vladu Dieniniu bei sinchroninių triukšmų („folių“) meistre Dominyka Adomaityte, truko ilgai. Galima sakyti, trejus metus, pradedant pirmuoju „Regėjimo fono“ kūrybiniu projektu. Tad nurimus emocijoms po garso spektaklio norisi pakviesti nors trumpai pažinčiai su neregių bendruomenei atstovaujančiais kūrėjais Laura Stadalninkaite, Martynu Vitkumi, Deividu Mankevičiumi bei projekto idėjos autoriais Vladu Dieniniu ir Dominyka Adomaityte.

Garso spektaklis visiškoje tamsoje, skambant Jono Meko poezijos eilutėms. Kaip ir kam kilo mintis ir kuo jus patraukė būtent Meko poezija?

Dominyka Adomaitytė: Pati pirminė mintis kilo man, kai tik sugalvojau, kad mūsų garso spektakliui geriausiai tiktų eilėraščiai, kuriuose dažniausiai tarp eilučių telpa daugiau nei vienas vaizdinys. Meko kūryba susidomėjau dar paauglystėje, o studijuodama filologiją, paskui garso dizainą, pažinau jį iš skirtingų pusių – ir kaip poetą, ir kaip kino meistrą, avangardinio kino krikštatėvį. Jo poezijoje yra daug erdvės kvėpavimui ir daug vaizdinių bei garsais paremtų scenų. Kai kurie eilėraščiai skamba lyg filmo scenarijai. Būdami visi kartu kūrybinėje stovykloje skaitėme jo viso gyvenimo eilėraščius ir ieškojome būtent tų, kurie labiausiai rezonavo su visa mūsų komanda ir kėlė garsinių asociacijų. Galiausiai per repeticijas tas asociacijas visi kartu bandėme išreikšti su skirtingais objektais kurdami garso kompozicijas.

Kiek žinau, ruošdamiesi pasirodymui dalyvavote įvairiuose mokymuose, skirtuose klausymuisi, mokėtės įrašyti garsus, kurti muzikines kompozicijas. Kas iš viso šio proceso labiausiai įsiminė?

Martynas Vitkus: Manau, labiausiai įsimintina buvo bendrystė ir vienas kito pajautimas – tai buvo vienas pagrindinių dalykų, kuriuos atradę galėjome toliau kurti.

Laura Stadalninkaitė: Per trejus „Regėjimo fono“ metus turėjome ne vieną, o kelias kūrybines stovyklas, kuriose augome kaip garsų tyrinėtojai, analizuotojai. Gilinomės ne tik į garso nuotaikas – mokėmės garsą pažinti kaip objektą, kaip garsinę materiją, kuri egzistuoja ir gyvena tarp mūsų lyg atskira šio pasaulio detalė, nepriklausomai nuo to, kas tą garsą skleidžia. Mokėmės suprasti ir suvokti kūno, jausmines reakcijas į garsus, kuriuos girdime, garsus, kuriuos įsivaizduojame. Šie procesai atskleidė, kad garsas – daug reikšmingesnė mūsų aplinkos, mūsų gyvenimo dalis, nei kartais atrodo. O pats svarbiausias dalykas, kurį norėčiau išskirti, – per visą pasiruošimą spektakliui buvo įdomu atrasti ir sužinoti, kaip galima manipuliuoti įvairiais daiktais ir išgauti garsus. Nebūtina iš tikrųjų užkurti ugnį, kad pasijustume esantys šalia laužo, nereikia laukti tikro griaustinio ar lietaus, norint sukelti audros įspūdį. Bet kuriuo metu pasitelkę magišką garsų paletę galime persikelti iš vienos erdvės į kitą. Sinchroninių triukšmų meistrė Dominyka ne tik pasidalino savo žiniomis, bet ir noriai sutiko įtraukti mus į kūrybinį garsų performansą. Iš to išsinešėme tikrai daug.

Kokių reakcijų po garso spektaklio „Eiti į pat vidurį“ sulaukėte iš publikos?

L. S.: Klausytojai dalinosi įspūdžiais, kad buvo atitrūkę nuo realybės, pamiršo laiką ir būtį, sklandė po dar neatrastas garsų erdves. Po performanso ne visi spėjo sugrįžti į „čia ir dabar“. Minėjo, kad reikia laiko, kol patirti įspūdžiai suguls į reikalingas minčių lentynėles. Dėl to labai džiaugiuosi – pasirodymu pasiekėme savo tikslą.

M. V.: Reakcijos buvo vien teigiamos, labai įdomu bendrauti su žmonėmis ir suprasti, kiek daug skirtingų interpretacijų sukėlė mūsų spektaklis. Kartais jų būdavo šiek tiek daugiau už tai, ką iš tiesų norėjome pasakyti.

Tamsa – ko gero, įprasta, mažiau bauginanti būsena regėjimo neturintiesiems. Kaip ją prisijaukinote jūs, Dominyka ir Vladai, o galbūt jaukintis nieko nereikėjo?

D. A.: Nuo vaikystės jaučiau tamsos baimę. Kai buvau maža, ji buvo tokia stipri, kad jei namie būdavo tamsu ir nepasiekdavau šviesos jungiklio, kuo greičiau bėgdavau iš vieno kambario į kitą, kad tik tamsos būtybės manęs nepagautų. Kuriant šį projektą, per pirmąją repeticiją, kai dviese su Vladu ieškojome, kaip visus garsus atlikti tamsoje, man ėmė trūkti oro, akyse mačiau įvairius ryškius žaliai gelsvus žaibus, sunkiai galėjau dėlioti mintis. Bet pasitelkusi kvėpavimą ir jausdama komandos, kuriai tamsa yra kasdienybės dalis, palaikymą, atradau, kad tamsa nėra užgniaužianti ir dusinanti. Atvirkščiai, tamsa ne uždaro, bet apkabina ir visada joje būdamas gali susikurti saugią, jaukią savo erdvę.

V. D.: Tamsą teko jaukintis sąmoningai. Pirmą kartą atvykęs į „Dialogo tamsoje“ erdvę iš pradžių buvau lengvai sutrikęs dėl to, kaip greitai praradau orientaciją, tačiau po truputį labiau susitelkus į patį klausymąsi įtampa nurimo ir galėjau orientuotis, komunikuoti ir atlikti tai, ką įprastai veikiame matydami. Šiaip įdomus faktas, kad būdamas tamsoje tarsi jaučiau savo bičiulius neregius iš projekto ir viduje buvo ramiau; žinau, kaip jie gerai orientuojasi tamsoje, ir man tai buvo paskatinimas atsipalaiduoti bei drąsiai veikti.

Ar savo klausymosi patirtimis neregiai atvėrė jums naujų suvokimo aspektų?

V. D.: Man atrodo, kad geriau supratau, kas yra echolokacija, kaip veikia vaizduotė, ilgiau nei valandą būnant visiškoje tamsoje. Tamsa atmerktomis ir užmerktomis akimis yra skirtinga – iki tol nebuvau į tai atkreipęs dėmesio. Klausymasis tamsoje užsimerkus mums reiškia persikėlimą ir sąmoningą atsiribojimą nuo vizualių dirgiklių bei padidėjusį koncentracijos lygį. Klausymasis atsimerkus yra tarsi tavęs viso perkėlimas į naują erdvę, smegenys nenori patikėti, kad daugiau įprasto vaizdo nepamatysi, koncentracija atvirkščiai mažesnė ir turi pereiti ne vieną etapą, kol abstrakti erdvė prisipildo naujo pasaulio, garsinis patyrimas tampa intymesnis ir ryškesnis. 

Ko vieni iš kitų išmokote?

V. D.: Suvokti išmoktas pamokas dar reikės laiko, nors pažįstami esame jau treji metai, tačiau dar negaliu aiškiai to įvardinti.

Deividas Mankevičius: Dirbdamas su šia smagia komanda vis dar mokausi susiklausymo.

L. S.: Visi dirbome kaip vieninga komanda. Kad šis tikslas būtų pasiektas, buvo svarbu jausti vienas kito nuotaikas, svarbu klausyti, kaip komponuoja ir atlieka savo vaidmenis komandoje esantys žmonės, kartu svarbu suvokti ir pamatyti save kaip komandos dalį, turinčią joje savo vietą, savo charakterį ir savo reikšmę. To mes mokėmės ir išmokome. Tapome dar artimesniais bičiuliais, draugais ir partneriais. Su kiekvienu iš jų galėčiau vykti į negyvenamą salą – toks tarp mūsų užgimė pasitikėjimas ir bendrystė.

Kada publika vėl turės galimybę dalyvauti šiame tamsiame garso performanse?

V. D.: Mūsų trejų metų įdirbis nenuėjo veltui, trečiojo sezono pabaiga sulaukė daugiausia dėmesio ir vietos į pasirodymus buvo užpildytos per kelias dienas nuo paskelbimo. Natūralu, kad norime spektaklį rodyti, tobulinti ir eksperimentuoti. Rudenį vėl grįšime. Planuojame surengti pasirodymus Vilniuje, jau turime kvietimų atvykti į kitus Lietuvos miestus. Mūsų planas – rodyti šį darbą kuo plačiau. Tikiu, kad taip ir įvyks.

Dėkoju už pokalbį.