7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Knygos

Jurij Dobriakov

Fotografinių atvaizdų skaitymo pradžiamokslis

Virginijaus Kinčinaičio „Fotoregos pratimai“ kaip duomenų bazė

Virginijus Kinčinaitis. Fotoregos pratimai. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Fotografijos fondas, 2014.
 
Dėstydamas įvairius su vizualine kultūra susijusius dalykus taikomųjų kūrybinių specialybių praktikams susiduriu su vis tuo pačiu klausimu. Kaip paskatinti tuos santykinai gausiausius vaizdo kūrimo ir kitokių technologijų vartotojus (o kartu ir apskritai didžiąją dalį technologizuotos visuomenės narių) ne tik „rašyti“, bet ir skaityti atvaizdus? Technologijų, ypač fotografinių, šiandien išmokstama visiškai intuityviai, „bandymų ir klaidų“ (angl. trial and error) būdu, neskaitant visų tų teorinių tekstų, kuriais jos apaugo per savo raidos istoriją. Fotografijos refleksija ir vizualinis raštingumas tampa uždaryti savotiškame literati, „pašvęstųjų“ gete. Kasdienis atvaizdų kūrimas ir jo apmąstymas – du skirtingi, dažnai nesusisiekiantys ir nesusikalbantys pasauliai.
 
Virginijaus Kinčinaičio tekstų rinktinė „Fotoregos pratimai“ yra vienas galimų būdų kalbėti apie fotografijos kultūrą tai „nerefleksyviajai“ auditorijai. Tai nėra fotografijos filosofijos ar teorijos knyga, greičiau nustebimų įvairių fotografijos formų akivaizdoje dokumentas, ir tuo ji galėtų būti artima daugeliui su fotografija susiduriančių žmonių. Kaip Agnė Narušytė atkreipė dėmesį per knygos pristatymą, Kinčinaitis yra ne tiek teoretikas, kiek rašytojas – kaip ir Susan Sontag, su kurios chrestomatine knyga „Apie fotografiją“ jo leidinį pirmiausia norisi lyginti. Kinčinaičio kalbėjimas yra labai poetiškas, nors kartu ir blaiviai kritiškas. Akivaizdu, kad su fotografija jį sieja didžiąją dalį gyvenimo trunkantis romanas, nors iki galo jos apžavams jis niekada nepasiduoda.

Skaityti toliau >>
Nr. 8 (1114), 2015-02-27  | Fotografija  | Dailė  | Knygos
Virginijaus Kinčinaičio knygos „Fotoregos pratimai“ viršelis
Virginijaus Kinčinaičio knygos „Fotoregos pratimai“ viršelis
Skirmantė Valiulytė

Ilgaamžė kūryba

Lietuvos dainynų lobyną papildė „Tautinių dainų“ I tomas

Lietuvos Nepriklausomybės šventės ir Vilniaus knygų mugės sutiktuvių džiaugsmą šiemet stiprina leidinys, svariai papildantis Lietuvos kultūros lobyną. Tai – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistas Teodoro Brazio užrašytų „Tautinių dainų“ I tomas. Čia publikuotos Kietaviškių, Semeliškių ir Žiežmarių apylinkėse T. Brazio užrašytos dainos. Knygą sudarė, tomo tekstus klasifikavo, parengė ir redagavo, paaiškinimus parašė, dainų tipų rodyklę ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Melodijas parengė ir redagavo, įvadą ir reziumė parašė Živilė Ramoškaitė. Knygą apipavidalino Rokas Gelažius.
 
„Teodoras Brazys (1870–1930) – kunigas, aktyvus muzikinės kultūros veikėjas, XX amžiaus pradžioje klojęs pamatus atgimstančios Lietuvos kultūrai. Jis reiškėsi daugelyje sričių: buvo vargonininkas, chorų vadovas, pedagogas, kompozitorius, publicistas ir galiausiai muzikologas, tyręs lietuvių folklorą, bažnytines giesmes, skelbęs straipsnius apie muziką. T. Brazys parašė pirmuosius lietuviškus muzikos vadovėlius. Dar išvertė estetikos pagrindų vadovėlį, kuris liko neišleistas (...). Greta sukurtų originalių sakralinės muzikos veikalų ir liaudies dainų išdailų T. Brazys yra palikęs didelį pluoštą savo paties užrašytų liaudies dainų. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne saugomi du dideli rankraštiniai rinkiniai: LTR 205 ir LTR 443, apytikriai datuojami 1918–1919 metais. Juose – 1358 dainos“, – skyriuje „Apie Teodoro Brazio gyvenimą ir darbus“ rašo muzikologė Ž. Ramoškaitė. Šiame knygos skyriuje patraukliai išdėstyta T. Brazio gyvenimo, tarnystės ir nuveiktų darbų faktologija, amžininkų atsiminimai ir tyrėjų mintys labai gyvai perteikia XX a. pradžios atmosferą ir spalvingą T. Brazio asmenybę, kelia didžiulę pagarbą jo nuveiktiems darbams. Knygoje publikuota T. Brazio užrašytos dainos faksimilė geriausia liudija dainų užrašytojo kruopštumą ir atsakomybę – tiksliai fiksuoti natas ir kuo pilniausius dainų poetinius tekstus.
 

Skaityti toliau >>
Nr. 7 (1113), 2015-02-17  | Muzika  | Knygos
Arūnas Staškus

Vasario vakarų tonacija

Aleksandra Juozapėnaitė-Eesmaa. Forte-piano: [albumas, skirtas lietuvių pianistei / M.K. Čiurlionio namai; sudarytojas Stanislovas Urbonas]. – Vilnius: M.K. Čiurlionio draugija, 2013 (Vilnius: BALTO trader).

Knyga apie Aleksandrą Juozapėnaitę-Eesmaa pasirodė kaip pirmoji iš M.K. Čiurlionio namų ir Draugijos serijos, pristatančios iškilius Lietuvos kultūros ir meno puoselėtojus, susijusius su M.K. Čiurlionio vardu ir jo idėjomis. Pagerbkime idėjos autorių, šviesaus atminimo ilgametį namų direktorių Stanislovą Urboną ir jo deklaruotą svarbiausią vertybę – dalijimąsi – jo gimtadienio laikotarpiu. Tai proga pakalbėti apie leidinį, prisimenant ir rengtus šventinius vasario vakarus Čiurlionio namuose. Juose dalyvaudavo didžioji dalis leidinio straipsnių bei prisiminimų autorių.
 
Monografinės knygos apie atlikėjus Lietuvoje pasirodo itin retai. Daugiausia leidinių skiriama dainininkams . Didžioji jų dalis priklauso muzikologės Jūratės Vyliūtės plunksnai, po kelias yra parengę Jonas Bruveris, Jūratė Grickienė ir kt. Tačiau sunku prisiminti, kad Lietuvoje būtų išleista knyga apie pianistą. Ne apie kompozitorių ir pianistą, – keletas leidinių prisimena Balį Dvarioną, Stasį Vainiūną, – bet tik apie šio karališko instrumento maestro.

Skaityti toliau >>
Nr. 5 (1111), 2015-02-06  | Muzika  | Knygos
Kora Ročkienė

Laisvė ir demokratija naikina inteligentus

Pokalbis su Nobelio literatūros premijos laureatu Mario Vargasu Llosa

Mario Vargasas Llosa – pasaulio pilietis. 1936 m. gimęs Peru, vaikystę jis praleido Bolivijoje, jaunystę – Peru, paskui keliolika metų gyveno Madride, Paryžiuje, Londone ir Barselonoje. Rašytojas yra klajoklis, jis nuolat keliauja, skaito paskaitas, susitinka su skaitytojais, dalyvauja konferencijose. Vargasas Llosa visada aplanko vietas, apie kurias rašo, – Braziliją, Kongą, Airiją, Peru džiungles. Jis nuolat skaito ir rašo romanus, feljetonus, reportažus. Kartais Vargasas Llosa slepiasi nuo pasaulio: tada tik žmona, agentė, sekretorė ir trys suaugę vaikai žino, kur jo ieškoti.
2010 m. Vargasas Llosa – romanų „Miestas ir šunys“, „Pokalbis katedroje“, „Tetulė Chulija ir rašeiva“ autorius – buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. 1990 m. rašytojas dalyvavo Peru prezidento rinkimų kampanijoje. Tada jis pralaimėjo Alberto Fujimori, kurio kritiku liko iki šiol. Vargasas Llosa – seno sukirpimo intelektualas. Jis jaučiasi sąmoningu savo laikų stebėtoju bei kritiku, akylu žiūrovu bei viešo gyvenimo dalyviu. Vargasas Llosa įsitikinęs, kad tai irgi rašytojo pašaukimas.
Kitaip nei jo kolegos Gabrielis García Márquezas, Julio Cortazaras ar Carlosas Fuentesas, kurių idėjų tėvyne tapo Kuba po 1959-ųjų revoliucijos, Vargasas Llosa nesitaikstė su stalinizmu ar invazija į Čekoslovakiją 1968-aisiais, nors ir buvo kairiųjų pažiūrų. Jis – demokratas ir liberalas, bet Lotynų Amerikoje dažnai kaltinamas dešiniosiomis pažiūromis. Savo mokytojais jis laiko Karlą Popperį, Isaiah Berliną, Albert’ą Camus, André Malraux, o ne Jeaną-Paulį Sartre’ą, Louis Althusserą, György Lukacsą ar Antonio Gramsci.
Maciejus Stasińskis susitiko su rašytoju Paryžiuje, Lotynų kvartale, bute, kuriame Vargasas Llosa jau dešimt metų užsisklendžia rašyti. Pokalbį su rašytoju, išspausdintą dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, pateikiame sutrumpintą.

Skaityti toliau >>
Nr. 37 (1098), 2014-10-23  | Knygos  | Pasaulyje  | Kultūra
Mario Vargas Llosa
Mario Vargas Llosa
Kristina Stančienė

Vitražai ir jūra

Albumas „Algirdas Dovydėnas. Vitražai“

Algirdas Dovydėnas. Vitražai, sudarytoja ir teksto autorė Dalia Ramonienė, knygos dailininkė Jurga Dovydėnaitė, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2013, 224 p., 500 egz.
 
Vienas naujausių Vilniaus dailės akademijos leidyklos leidinių – albumas „Algirdas Dovydėnas. Vitražai“. Čia žinomo vitražo dailininko, VDA profesoriaus kūrybą išsamiai pristato menotyrininkė Dalia Ramonienė, knygos dailininkė – Jurga Dovydėnaitė. Albume pateikiamas gausus iliustracijų pluoštas leidžia ne tik apžvelgti dailininko kūrinius, bet ir pasigilinti į vitražų fragmentus, detales, pasigrožėti pro spalvotą stiklą lūžtančia šviesa, skambiomis dekoratyviomis formomis ar subtiliu, vos regimu stiklo piešiniu.
 
Knyga šių metų birželį buvo pristatyta VDA, pasveikinti profesoriaus susirinko būrys kolegų, bičiulių. Apie knygos rengimo darbą pasakojusi Dalia Ramonienė sakė, kad A. Dovydėno kūrybą ji studijavo „gyvai“ – keliavo po visoje Lietuvoje išsibarsčiusius statinius, kuriuose dailininkas yra sukūręs vitražų.

Skaityti toliau >>
Nr. 30 (1044), 2013-07-22  | Dailė  | Knygos
Algirdas Dovydėnas, vitražas Šv. Mikalojaus bažnyčioje, Vilniuje
Algirdas Dovydėnas, vitražas Šv. Mikalojaus bažnyčioje, Vilniuje
Algirdas Dovydėnas, Sanatorija „Lietuva“, Druskininkai. Vitražo projektas
Algirdas Dovydėnas, Sanatorija „Lietuva“, Druskininkai. Vitražo projektas
Algirdas Dovydėnas, fragmentas iš keturiolikos vitražų ciklo „Kryžiaus kelio stotys“, Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia Nidoje
Algirdas Dovydėnas, fragmentas iš keturiolikos vitražų ciklo „Kryžiaus kelio stotys“, Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia Nidoje
Algirdas Dovydėnas, devynių dalių vitražo fragmentas, Lietuvos kankinių bažnyčia Domeikavoje. 1999–2004 m.
Algirdas Dovydėnas, devynių dalių vitražo fragmentas, Lietuvos kankinių bažnyčia Domeikavoje. 1999–2004 m.
Algirdas Dovydėnas, devynių dalių vitražo fragmentas, Lietuvos kankinių bažnyčia Domeikavoje. 1999–2004 m.
Algirdas Dovydėnas, devynių dalių vitražo fragmentas, Lietuvos kankinių bažnyčia Domeikavoje. 1999–2004 m.
Algirdas Dovydėnas, Rainių kančios koplyčia. 1991–1994 m.
Algirdas Dovydėnas, Rainių kančios koplyčia. 1991–1994 m.
Monika Krikštopaitytė

Raidės, virstančios kūnu

Knyga apie Žibuntą Mikšį

 

Žibuntas Mikšys, sudarytoja ir teksto autorė Erika Grigoravičienė, knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis, artserija, Dailininkų sąjungos leidykla, 2013, 238 p., 500 egz.

 

Nebuvo jokios galimybės, kad knyga išeitų prasta ar bent vidutiniško gerumo, mat čia susitiko trys talentingi perfekcionistai: Žibuntas Mikšys, Erika Grigoravičienė ir Jokūbas Jacovskis. Žibuntas Mikšys – grafikas, intelektualas, kuriantis Paryžiuje – nors šiuo atveju buvo knygos priežastimi ir objektu, įsigilinimu ir pedantiškumu garsėja seniai. Tokį įspūdį susidariau tik pradėjusi dirbti „7 meno dienose“, mat redakciją pasiekdavo dailininko laiškai, kur jis nepatingėdavo patikslinti vieną ar kitą sau svarbų dalyką. Pavyzdžiui: „Prieš kurį laiką esu pasiuntęs p. L. Vildžiūnui pareiškimą, kad nesu išeivis (ir toks niekad nebuvau).“ (2003.VII.18)
 
Net jei ir galėtume aptikti ne vieną jo kūrinį, kur matyti dailininko gestas, atliktas „lengva ranka“, palikta „neužbaigtų“ ar nenudailintų vietų, neverta apsigauti – regis, Ž. Mikšys labai gerai žino, ką ir kodėl daro. Net jei žino intuityviai, tiesiog žino, ir tiek. Kaip knygoje pasakojama, „tvirtai dirbti“ jis išmokęs dar prieš rimtus mokslus dailės būrelyje pas skulptorių Alfonsą Janulį, o ir apžvelgus daugiau jo kūrybos akivaizdu, kad neužbaigtumai ir gestai yra tik gero skonio ir sveiko proto išraiška, tačiau, mano nuomone, visa jo kūryba paremta sistemingu darbu ir nuodugniais apmąstymais apie vaizdo (ir gyvenimo) dėsnius.
 

Iš ryškiai išreikštų man asmeniškai įspūdingiausias

Skaityti toliau >>
Nr. 29 (1043), 2013-07-15  | Dailė  | Knygos  | LT menininkai užsienyje
Žibuntas Mikšys. R. Pigagaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys. R. Pigagaitės nuotr.
Knygos „Žibuntas Mikšys" viršelis
Knygos „Žibuntas Mikšys" viršelis
Knyga „Žibuntas Mikšys"
Knyga „Žibuntas Mikšys"
Knyga „Žibuntas Mikšys"
Knyga „Žibuntas Mikšys"
Iš knygos „Žibuntas Mikšys"
Iš knygos „Žibuntas Mikšys"
Erika Grigoravičienė

Epocha, kurios prieš tai nebuvo

 Jolita Mulevičiūtė. Besotis žvilgsnis: Lietuvos dailė ir vizualioji kultūra 1865–1914. Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, 304 p.

Išspausdintą „Besotį žvilgsnį“ godžiai prarijau nuo pradžios iki pabaigos, nors jau buvau skaičiusi veikalo rankraštį. Tekstas, skyrių antraštės, priedai, ryškios nespalvotos iliustracijos, jų komentarai smulkiu šriftu, viršelis ir jo vidinė pusė su ornamentu iš akies motyvo – visos sudedamosios dalys daro knygą tokią patrauklią, kad jos nesinori paleisti iš rankų. Pirmoje monografijoje („Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940“, 2001) išnagrinėjusi dailės modernėjimą tarpukario Kaune, antrosios objektu Jolita Mulevičiūtė pasirinko pozityvizmo nuostatas išreiškusią XIX a. antros pusės realistinę dailę.


Dar neseniai realizmas, akademizmas ir natūralizmas buvo laikomas atsilikusiu, antrarūšiu menu. Autorė atkreipia dėmesį, kad jam netinka formalioji ir ikonografinė prieiga, nes apibūdina jį neigiamai – kaip degradavusią klasiką ar neįgyvendintą modernizmą. Per daug nesižavėdama socialine dailėtyra, kuri visuomeninės kultūrinės aplinkos ir kūrinio santykį pateikia kaip savaime suprantamą, tiesioginį bei vienakryptį, ir siekdama atrasti patikimesnį ryšį tarp meno faktų ir epochos realijų, Mulevičiūtė pasidomėjo vizualumo studijų, vaizdotyros diskursais, nagrinėjančiais vaizdą kaip įvykį ir jo prasmės ieškančiais vaizdinio artefakto funkcionavimo terpėje. Kadangi žiūra čia – socialiai ir kultūriškai nulemtas individo gebėjimas, o dailės kūrinys – medžiagiškoje laikmenoje išreikštas vaizdas, priešprieša tarp meno ir aplinkos išnyksta. 

Skaityti toliau >>
Nr. 11 (1025), 2013-03-12  | Dailė  | Knygos
Knygos viršelis
Knygos viršelis
Ferdinandas Ruščicas. „Tuštuma“. 1901 m. LDM
Ferdinandas Ruščicas. „Tuštuma“. 1901 m. LDM
Alfredas Römeris. „Mergaitės rankų studija". Be datos. LDM
Alfredas Römeris. „Mergaitės rankų studija". Be datos. LDM
Kristina Stančienė

Menininkai ir mokytojai

Lietuvos dailininkų sąjungos leidiniai

Gruodžio pabaigoje Lietuvos dailininkų sąjungoje tradiciškai atšvęstas antrasis „Dailės“ žurnalo metų numeris, šiemet – 15-asis, jubiliejinis. Kartu su juo pristatytos LDS leidyklos „artseria“ 2012 m. išleistos knygos – „Alfonsas Vilpišauskas“ ir „Adasa Skliutauskaitė“, Šarūno Leonavičiaus iliustruota Maironio baladė „Jūratė ir Kastytis“, „Eglė Vertelkaitė“ bei „Vygantas Paukštė“. Taip išėjo, kad dvi pastarosios knygos buvo pristatytos dukart. Mat Eglė Vertelkaitė ir Vygantas Paukštė – Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytojai. O mokytojų kūrybai skirti leidiniai čia svečiuojasi jau ne pirmą kartą – prieš dvejus metus mokykloje aptarėme Vytauto Šerio kūrybai skirtas knygas (leidykla „artseria“), pernai – Laimos Kreivytės sudarytą knygą „Marija Teresė Rožanskaitė: vaizdai ir tekstai“.
 

Knygos „Vygantas Paukštė“ teksto autorė – Milda Žvirblytė. „Kaip Diderot vis apie Greuze, taip Mikučionytė apie Janonį“, kadaise šmaikščiai postringavo menotyrininkė Austėja Čepauskaitė. Šią pastabą galėtume perfrazuoti – M. Žvirblytė taip pat yra ne kartą rašiusi apie V. Paukštės kūrybą. Knygoje ji savo ankstesnes įžvalgas susumuoja ir papildo, išplečia. Panašu, kad autorė, gerai išmananti V. Paukštės kartos, visos šiuolaikinės tapybos kontekstą, vis dar

Skaityti toliau >>
Nr. 8 (1022), 2013-02-21  | Dailė  | Knygos
Leidinio „Eglė Vertelkaitė“ iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvos menininkai“ viršelis
Leidinio „Eglė Vertelkaitė“ iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvos menininkai“ viršelis
Leidinio „Vygantas Paukštė“ iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvos menininkai“ viršelis
Leidinio „Vygantas Paukštė“ iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvos menininkai“ viršelis
Leidinių pristatymas Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje
Leidinių pristatymas Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje
Stanislovas Žvirgždas

Tritomis Jano Bułhako Vilnius

Fotografijos albumai

Šiomis dienomis Lietuvos nacionalinis muziejus baigė leisti iškiliausio XX a. pirmosios pusės Vilniaus fotografo Jano Bułhako trijų tomų Vilniaus ir jo apylinkių fotografijų rinkinį – „Jan Bułhak. Vilnius, I–III knyga, LNM, 2011–2013“. Tai didžiausias šio fotografo darbų rinkinys ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Lenkijoje bei Baltarusijoje. Leidinio sudarytoja Jūratė Gudaitė anotacijoje rašo: „Lietuvos nacionalinio muziejaus tritomio leidinio Vilnius pirmoji ir antroji knygos skirtos svarbiausiai Jano Bułhako kūrybos temai – senajam miestui įamžinti. Jose skelbiamos fotografijos – tai vizuali Vilniaus architektūros studija, atskleidžianti fotografo gebėjimą natūralų šviesos šaltinį tikslingai panaudoti įtaigiose architektūrinėse kompozicijose ir, derinant Vilniaus peizažą su architektūra, sukurti monumentalaus istorinio miesto vaizdą. (...) Jano Bułhako kūrybos palikimo trečioji knyga Vilnius: įvykiai ir žmonės. Apylinkės – tai svarbiausių XX a. pirmosios pusės miesto gyvenimo įvykių vizuali kronika, papildyta amžininkų portretais, etnografiniais vaizdais bei meistriškais Vilniaus apylinkių kraštovaizdžiais.“ 
 

J. Bułhakas paliko neišdildomą pėdsaką Vilniaus miesto istorijoje. Neįkainojamas jo nuopelnas ir lietuvių bei lenkų fotografijai. Iš jo žodžio kūrybos ir fotografijų vis iškyla amžinai prarasto laiko ir nuolat atsinaujinačios atminties Vilniaus vizijos. Fotografas besikeičiantį Vilniaus miestą bent trejetą kartų

Skaityti toliau >>
Nr. 8 (1022), 2013-02-21  | Fotografija  | Dailė  | Knygos
Jan Bułhak. Vilnius, I–III knyga, LNM, 2011–2013 m.
Jan Bułhak. Vilnius, I–III knyga, LNM, 2011–2013 m.
Rasa Vasinauskaitė

Knyga, kviečianti žaisti

Ramunė Balevičiūtė. Rimas Tuminas: teatras, gyvesnis už gyvenimą. Žaidimas Rimo Tumino teatre. Vilnius: Metodika, 2012. 272 p., iliustr.

Rimui Tuminui vis rečiau pasirodant Lietuvoje ir savo Mažajame teatre, jo vieta nelieka tuščia. Ją užima ne spektakliai ir ne suaugusių, sustiprėjusių mokinių darbai, o knygos. Pavasarį teatras pristatė leidinį „Valstybinis Vilniaus mažasis teatras 1990–2011“ su vyresnių ir jaunesnių aktorių pasisakymais (sud. Ramunė Balevičiūtė), o pirmajame Vilniaus knygų festivalyje debiutavo Balevičiūtės monografija „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą“. Gausesnio klausytojų ir teatro gerbėjų būrio tikimasi sulaukti knygos sutiktuvėse spalio 6 d. Mažojo teatro kavinėje, kur knygą įvertins ir pats režisierius.

 

Žinoma, kad apie Rimą Tuminą jau turėjo būti parašytos net kelios knygos – ne paminklai, o gyva jo darbų refleksija. Dar prieš dešimtmetį tai ruošėsi padaryti a. a. Egmontas Jansonas, sekęs režisieriaus darbą ir juo tikėjęs. Tiesa, kažkurią akimirką kritikas „sustojo“ – gal kiek pasikeitė jo požiūris, o gal atsirado kitų neatidėliotinų reikalų. Vis dėlto suprantamas kolegų, stebėjusių režisieriaus kūrybą nuo pat pradžios, tylėjimas: Tumino spektakliai – puiki „medžiaga“ recenzijai, jis pats yra užkrečiantis pašnekovas, o štai surinkti viską į vieną krūvą, apibendrinti nėra paprasta.

Skaityti toliau >>
Nr. 35 (1003), 2012-10-05  | Teatras  | Knygos
Knygos viršelis
Knygos viršelis
  < PUSLAPIS IŠ 5  >>> Archyvas