Apmąstymai, išprovokuoti Akvilės Anglickaitės audiovizualinės instaliacijos „Vandenynas“
Neseniai vienoje meno, mokslo ir naujų technologijų (senoviškai būtų galima sakyti „naujų medijų“) konferencijoje girdėjau dalyvės iš Australijos vienam pranešėjų užduotą iš pirmo žvilgsnio paprastą, bet vis dar sunkiai išsprendžiamą klausimą: ar galime užtikrintai sakyti, kad gyvename „poskaitmeniniame“ amžiuje (angl. postdigital age), jei, pavyzdžiui, daugelyje atokesnių vietovių toje pačioje Australijoje egzistuoja skaitmeninė atskirtis (angl. digital divide), nes gyventojai tiesiog neturi ir niekada neturėjo interneto prieigos ir kitų skaitmeninių „patogumų“?
Pokalbis su parodos „Remediacija“ kuratoriumi Jurijumi Dobriakovu
Spalio 21–31 d. Kaune, galerijoje „Post“, vyko X tarptautinio medijų meno ir muzikos festivalio „Centras“ paroda „Remediacija“. Jos kuratorius Jurijus Dobriakovas siekė iš naujo aktualizuoti medijų meno sampratą ir apmąstyti jo trumpą istoriją Lietuvoje. Parodos dalyviai – žinomi jaunosios kartos ir dar tik neseniai baigę studijas menininkai: Arturas Bumšteinas, Vitalij Červiakov, Tomas Čiučelis, Mindaugas Gapševičius, Bartoš Polonski, Urtė Milda Širvinskaitė, Rimas Sakalauskas, Julijonas Urbonas, Aistė Viršulytė, taip pat 3xpozicija, VILMA.CC ir BALSAS.CC (parodos vaizdų galima rasti čia: http://www.letmekoo.lt/anton-zolo-ir-laima-stasiulionyte-cntrs/). Pristatydamas parodą kuratorius iškėlė klausimą: „Ar per pastaruosius penkiolika metų Lietuvoje susiformavo stipri ir gyvybinga medijų meno scena?“ Suintriguoti pakvietėme Jurijų Dobriakovą pasidalinti savo, kaip medijų meno procesų dalyvio, patirtimi.
Francisco Janes’o paroda „Mes turime viską ir neturime nieko“ Kauno „POST“ galerijoje
Lietuvoje šiuo metu gyvenančio portugalų garso ir vaizdo menininko Francisco Janes’o paroda, kurios pavadinimas yra pasiskolinta eilutė iš Charles’o Bukowskio šiuolaikinio gyvenimo epo „Kai kas spekuliantams, vienuolėms, krautuvių kasininkams ir tau...“ (eilėraštis eksponuojamas kaip savotiškas Janes’o videofilmų metakontekstas), gerokai skiriasi nuo didžiosios dalies man pažįstamos vietinės audiovizualinės kūrybos. Čia nėra žaidimo intelektualiais kodais, nėra žiūrovo paklaidinimo fiktyvaus naratyvo labirintuose (nors kitokių labirintų apstu), nėra socialinės dokumentikos įprastine prasme. Tai poezija, kuri nebijo būti poezija, ir geismas, kuris nebijo būti geismu.
Geismas čia pasirodo bandymo įveikti keliagubą nuotolį pavidalu. Pirma šio nuotolio pakopa – tai atstumas tarp menininko kilmės ir Lietuvos kaip naujų, nestabilių, bet geidžiamų namų bei specifiškai lietuviškos (o kartu archetipiškai universalios) medžiagos, ypač Orvidų sodybos ir Gojaus kaime pagal savo susikurtus ritualus gyvenančių menininkų Jurgio ir Dormantės Penkinskių buities. Antra – tai sunkiai įveikiamas atstumas iki (kad ir mitologizuoto bei idealizuoto) gyvenimo nuošalėje / atskirtyje / užuovėjoje / asmeninėje utopijoje patirties, kurios menininkas savo biografijoje neturėjo, bet kurios akivaizdžiai geidžia. Šimtą kartų esame girdėję Sartre’o aforizmą „Pragaras – tai kiti“, bet, gerai pagalvojus, mūsų asmeninis rojus taip pat dažnai būna kiti (žmonės, kurių vietoje norėtume, bet negalime būti).
Virginijaus Kinčinaičio „Fotoregos pratimai“ kaip duomenų bazė